Nagrinėjant rišlio teoriją mažojoje sievoje, reikia turėti proto darbinį modelį, nes jis yra rišlio pagrindas. Protas yra gana sudėtinga sistema, kurioje supinta daug psichinių reiškinių į vieną vietą, todėl sunku išskirti aiškius objektus, turinčius aiškias ribas. Jeigu tai padaryti pavyksta, tai tik dėka žodžių arsenalo brėžiamų konceptualinių ribų, kurios išskaido proto substanciją į kontūrus turinčią realybę. Kita vertus, šis sunkumas turi negąsdinti, nes kiekvienas žmogus įpratęs stebėti savo mąstymą, nes stebima iš kito centro, kuris yra sąmonė, vadinama bendrąja gauble, kurioje objektas yra tiek mintis, tiek daiktas. Kaip tik ši bendroji gaublė ir yra visų, išorinių ir vidinių, sumatų surišimo ir vienovės priemonė, kurioje galima stebėti save savimonėje arba naudotis mintimis ir daiktais kaip savo įrankiais. Šis procesas, mąstymo ir protavimo, yra subjektiškumo epicentras, kuris mažojoje sievoje yra maždaug galvos srityje, 10 – 15 cm skersmens, kur centruotu ir koncentruotu būdu reiškiasi CBA sumatai: C – jausmai ir emocijos; B – protas, fantazijos ir atmintis; A – asmenybė ir charakteris.

Kaip šią vietą, vadinamą trečiąja akimi, paaiškinti, užuominą daro hierarchinis išsidėstymas tarp priekinės sąmonės ir mąstymo: priekinė sąmonė, pasaulis, yra pirminė suvokimo sistema, o mąstymas yra tik „apie ką nors“. Šis „apie ką nors“ viduje diferencijuoja realumo laipsnius ir sukuria tikrovės imitaciją. „Apie“ nurodo, kad minčių ekranas yra ekrano ekranas, arba kitaip sakant, tai ekranas, rodantis kito ekrano vaizdus. Pirminis ekranas rodo tikrą anapusinę tikrovę, o antrinis ekranas yra pirminio ekrano rodymo priemonė. Tad kokie yra pirminiai ekranai, tokios ir galimos antrinio ekrano rodymo kokybės, kurios susilieja su antrinio ekrano substancija jas idealizuojant, schemtizuojant ir suabstraktinant. Taip galima rodyti vaizdą ir yra vaizdo protas, galima rodyti garsą ir yra garso protas, galima rodyti jausmą, asmenį ir t.t. Tai yra mąstymo intencionalumo esmė: pirminės sąmonės į antrinę sąmonę įtraukimas, kur įtrauka visada susijusi ir nurodo į savo pradinę formą – priekinę sąmonę, arba pasaulį.

Kaip tai įsivaizduojama filognozijoje, koks yra proto modelis, parodyta pateikiamoje schemoje.

Šis paveikslas rodo, kad sistemą modeliuojame kaip turinčią tris aukštus: bazinę žinių sistemą; tris išsišakojimus į atmintį, mąstymą ir vaizduotę; ir proto formas surišančius sumatus kaip minčių, vaizdų ir žodžių kaupiniai. Šis modelis nėra tobulas ir pilnas, tačiau bazinėms reikmėms – pakankamas, tik pradedant įsisavinti sudėtingą mažosios sievos teoriją. Per gyvenimo kelionę susikaupiančios žinios, kurių pagrindinė forma būna kalbinė, yra rišlio pagrindas, kuris turi intencionalią struktūrą jau paaiškintu būdu. Žinios gali būti suvokiamos trimis būdais: faktų atminties, kur informacija išsaugoma tokia, kokia pasirodo sąmonei ir paprasčiausiai įsimenama, o po to atgaminama. Kitas žiūrėjimo į tikrovę būdas yra logika, kurios tikslas – suvokti tikrovės abstraktų principą, loginę schemą ir prasmę. Šis sugebėjimas mūsų laikais yra pagrindinis, nes jis yra proto pagrindas, kuris reikalingas išgyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje. Ir paskutinis prieigos prie iš tikrovės ateinančių informacijos pluoštų yra fantazija, kuri naudojama tada, kai tikrovė nepasirodo aiškiai, jos neįmanoma suprasti protu, ir žmogus turi kurti, fantazuoti, norėdamas užpildyti intelektualinę tuštumą. Kartais hierarchijos apsiverčia ir žmogaus protas statomas ne ant atminties faktų, intelekto logikų, bet fantazijų, ypač kuriant gnostinius implantus tiek empiriniame pasaulyje, kuris išeina anapus horizonto, tiek transcendencijoje.

Tada viskas susijungia į mintį, vaizdą arba pirmykštį „žodį“, logos, kuris turi ne artikuliuotą garsais ar ženklais, bet protinę formą. Šie sumatai yra ekrano ekranai, nes juose rodomas psichinis juslumas yra aukštesnio lygio juslumo masėje ir atitinkamai turi daug kokybių. Dėl šios priežasties proto, minčių vaizdas yra painus, sunkiai išskaidomas ir apibūdinamas. Tačiau gerai pagalvojus ta keista forma tėra garso mintis, vaizdo mintis, žodžio mintis, jausmo mintis, ego mintis ir t.t., kuri atveriama tam tikrame laksatiniame plote, kuriame su šiuo pirminiu juslumu galima vykdyti manipuliacijas, kitaip sakant, analizę ir sintezę. Išskirtinis šio protinio juslumo bruožas tas, kad jis sugeba ne tik vaizduoti, bet ir reikšti arba turėti prasmę, todėl jis gali būti žinojimo sąmonėje substratu. Kiekvienas pirminis juslumas, įtrauktas į proto ekraną, įreikšminamas, ir tada, sugrąžinant jį atgal į savo pirminę padėtį, tikrovė įgyją reiškinių pavidalą. Ant viso šio junginio uždėjus bendrąją teorinę gaublę, turime tikrovės imitaciją, kurioje visi jos elementai yra integruoti į protą ir sugrąžinami atgal kaip tikrovės teorijos.

Taip prote formuojasi rišlys, kurio formulė yra:

MS(0,5) – R – K – D(0,5) / X(999)

MS + D → R yra teorinė sintezė, kuri sukaupia žmogaus patirtį gyvenant paprastame paviršių pasaulyje, priekinėje sąmonėje;

MS + X → R yra teorinė sintezė, kurioje atveriamas anapusinis pasaulis, artimoji hipostrata, kurioje technikos pagalba išmokstama manipuliuoti paslėpta realybe;

MS + K → R yra kultūros tyrinėjimas, kuris tiria ne pačią tikrovę, bet kultūrinę produkciją, ir yra kultūros bei kūrybos mokslų pagrindas.

Rišlys formuojamas ne jausmų, ne asmens, ne jusliškumo pagrindu – jo esmė yra loginės schemos, dėmenų ekranai, bei kalbos sąmonė. Kadangi pasaulio burbulas yra gana didelis, o rišlio sumatų skersmuo tik 15 – 20 cm galvos vaizdo srityje, tai žmogus kaip subjektas atrodo kaip esantis mažas šviesos pluoštelis, vadinamas mažąja sąmone, egzistuojanti dideliame šviesos / tamsos vandenyne, kuris yra planetos pasaulis. Atsiradus transporto ir komunikacijų technologijoms, šis vandenynas, atrodo, susitraukia, tačiau pažiūrėjus anapus iliuzijos, žmogaus padėtis dar sunkesnė, nes tikras vandenynas yra visa visata, ne tik ši vietinė planeta. Įvidujintas šis transcendencijos vandenynas tampa vidinio pasaulio pamatu, kuris prote pasidaro turinčiu reikšmę, prasmę ir logiką sumatų junginiu, kuris yra asmeninė tikrovė, vadinama realinu. Pavyzdžiui, mano realinas yra Mockuva, kuri yra tikrovė, suvokiama per asmenvardinę Mockaus tapatybę. Kontrolės institucijos, žinoma, norėdami sukurti tikroviškumo iliuziją, bando šį vidinį pasaulį depersonalizuoti, įdiegti universalius šablonus, universalizatus. Pirmiausiai, tai daroma per kalbos standartizavimą garsuose ir ženkluose, taip pat gramatikoje, kuriuose įvedama normos diktatūra ir klaidos ideologija, su kuria valdžios institucijos kontroliuoja gardų gyventojų sąmones. Iš tikro, kalba yra pirma proto kontrolės priemonė, kurios pagalba buvo kuriami dideli kolektyvai, turėję suvienodintą bendravimo sistemą ir pasakojimų rinkinį, vadinamą mitologija. Šiais laikais mitologija nunykusi, ją pakeitęs mokslas, o senąją kosmologiją išstūmė istorijos naratyvas, kuris pakeltas į mitinę erdvę, atitrūksta nuo tikrovės ir tampa niekada neegzistavusia pasaka.

Filognozija taip pat yra Mockuva, kuri rodo mano asmeninį protą, kuris kitiems gali būti nepriimtinas, nes jie turi savo pasaulius. Tačiau bendru teoriniu pagrindu galima siekti kurti sąjungas, kuriose naratyvas susivienodina ir pradedama siekti bendro tikslo, įvardijamo bendruoju terminu „filognozija“. Rišlio struktūrą turi visi žmonės, tačiau ji yra individuali, priklausanti nuo individualių gyvenimo kelionių. Taip pat yra bruožai rišlyje, kurie peržengia konkretų žmogų ir yra bendri visiems, tai tautiniai bruožai, kultūrinai bruožai ir civilizaciniai bruožai, priklausantys nuo to, kokį civilizacijos sargai kuria civilizacijos projektą planetoje. Apie tai turint supratimą, galima geriau suprasti save ir kitus, orientuotis organizuojamuose istoriniuose įvykiuose, nepamesti kelio ir galvos savo gyvenimo kelionėje.

• Angelų diena