Dar F. Nietzsche‘ė rašė, kad žmonijos civilizacija turi turėti tikslą, suteikiantį atskirų individų gyvenimui prasmę, kad gyvybė neišsišvaistytų ir augintų žmogaus galią, kuri būtų pervesta į veiklos masto plėtimą. Tai yra planetos valdovų uždavinys, valdančių planetą ir formuojančių vietinius žmonių gyvenimus, suteikiant jiems aukštesnius tikslus. Civilizacija neturi būti paprastas kultūros arba technikos gaminimas ir vartojimas, kuris niekur neveda, neskatina rūšies išsiaukštinimo. Tai vienas iš žemutinės karalystės principų, kuriame realybė perdirbama sumatoriaus žiūrono filtro ribose, neleidžiant užvaldyti giliųjų hipostratų, įvykdyti greitus ir galingus technologijų proveržius bei šuolius. Koks tas tikslas, žiūrint iš šios perspektyvos, apibrėžiama juodojo ir baltojo drakono koncepcijomis, kurias galima paaiškinti kaip transcendencijos atvėrimą silpnuoju ir stipriuoju būdu, tai yra kalbiniu ir techniniu. F. Nietzsche‘ės manymu, civilizacijos tikslas turėtų susitelkti prie trijų sąvokų: valios viešpatauti, viršžmogio ir amžino to paties sugrįžimo, kuriose civilizacija būtų savo aukščiausiame išsivystymo taške, evoliucijos zenite. Centras yra viršžmogis, kaip gyvybinio proceso tobuliausias kūrinys, genetinis genijus rūšyje, darantis proveržį ir naują atsišakojimą, o prie jo prijungiama valia viešpatauti, kaip klestinčio gyvybingumo instinktas, kuris rodo gyvybės veržlumą ir tobulą jos realizaciją; taip pat amžinas sugrįžimas, kuris yra tapsmo ir istorijos formulė, uždaranti tobuliausią būseną į nepralaužiamą ratą, kuriame neįmanoma pažanga ar atžanga ir yra tik to pačio aukščiausio taško amžinas kartojimasis. Tai F. Nietzsche‘ės būdas išaukštinti gyvybę, kuriai turėtų tarnauti civilizacija gamtoje ir istorijoje.
Kita vertus, tas tikslas gali būti anapus žmogaus ir gyvybės, siekiant kokio nors išorinio tikslo ir juo įprasminant žmonių egzistencijas planetinėje civilizacijoje. Tai gali būti globalizmas, transglobalizmas, technologinis progresas, gerovė ir klestėjimas ir pan. Tokiame principe rūšis būtų vystoma ne kaupiant informaciją, ne ieškant genetinio proveržio, bet kuriant sąlygas galvose ir aplinkose, kuriose gyvybė būtų optimalios būklės, neturėtų protu sukurtos ir vidiniam jausmui prieštaraujančios santvarkos, atsirandančios iš valdovų nesupratimo ir netvarkos protuose. Įprasminimas tokiu principu civilizacijoje galimas per redukuotą žmogaus sampratą, kurioje išimama anapusinė dimensija, žmogus sekuliarizuojasi, iš savo gyvenimo išimdamas anapusinę, gamtinę realybę ir metafizinį, dvasinį dėmenį. Tai sociologizuotas ir suorganizuotas gyvybinis procesas, kuriame propaguojamas fabrikinis socialumas, per daug sureikšmintas ir prievartinis. Tai daugiau būdinga urbanizuoto gyvenimo kultūrai, kai miestuose nėra natūralios aplinkos, o dienos ritmas – mašinalus ir sukonstruotas protu. Kitas variantas – atgauti gamtinę dimensiją, tačiau ne vien tiesiogine prasme, bet gamtinę laisvę ir nepriklausomybę, nes ši sąvoka reiškia pirmiausia tai: galimybę pasitraukti iš civilizacinės kontrolės priespaudos ir rinktis trajektoriją ne vien diktuojamą organizuotų, fabrikinių socialinių formų, kur viska suskaičiuota ir sukatalogizuota. Taip pat atgauti anapusinę gyvenimo dimensiją, kad žmogus nebūtų uždarytas tik šiapusinėje jo formoje ir turėtų orientyrus, peržengiančius gyvenimo rėmus, suteikiančius viltį, kad įmanomas egzistencijos pratęsimas į metafizinę realybės dalį. Šios problemos ypač aktualios Vakarų civilizacijai, kurioje žmogus formuojamas būtent tokiu sekliu, sociokultūriniu būdu.
Tas pats klausimas gali būti iškeltas pasižiūrėjus iš juodojo ir baltojo drakono perspektyvos, kuriose puoselėjamas arba natūralus gamtiškumas, arba techninis žmogaus pasaulis. Šie du civilizacijos tipai prasmę linkę kurti anapus žmogaus, kuriuose siekiama išorinio, kultūrinio arba techninio išsivystymo, į kurį įstatyta gyvybė realizuoja savo valią maksimaliai išplėsdama savo veiklos mastą, pasinaudojant kultūriniai / psichologiniais arba techniniais / psichotroniniais įrankiais. Kaip jau sakiau, pagrindinis vertinimo matas, sekant F. Nietzsche‘e, turėtų būti gyvybės ir gyvenimo klestėjimas, o jis klesti tada, kaip nežudomas, nesmukdomas, nežalojamas ir nedeformuojamas nei fiziškai, nei psichologiškai suluošinant valią arba gyvybinį instinktą. Juodasis drakonas prsasideda nuo nulinio rišlio ir turi tokias, jau ne kartą minėtas formas:
Juodasis drakonas:
R0 – laukinis rišlys, dar neišsivysčiusi kultūrinė forma;
R1 – magijos rišlys, pirmos gamtos magijos formos;
R2 – mito rišlys, išsivysčiusi tautinė kultūra;
R3 – herojinės religijos rišlys, imperinės religijos formos;
R4 – filosofijos rišlys, monarchinės kultūros formos.
Baltasis drakonas:
R0 – laukinis rišlys, ikimokslinė sąmonės forma;
R1 – mechanikos rišlys, pradinė mokslo vystymosi fazė;
R2 – kvantinės mechanikos rišlys, šiuolaikinė mokslo išsivystymo fazė;
R3 – kibernetikos rišlys, ateinančios eros mokslo vystymosi fazė;
R4 – transglobalizmo, pohumanizmo ateities technologijos.
Filognozijos tikslas – aprėpti visas šias sąmonės ir proto formas, paaiškinti kokia jų struktūra, suprasti kur šios psichovektoriaus formos veda ir ar jos yra palankios, ar priešiškos gyvybei. Filognozijos tikslas, į visų šių mąstymo formų bazę įvesti etinius principus, kad būtų atsisakoma beatodairiško gyvybės niokojimo, nesvarbu kokiu pretekstu ir kokios ideologijos pagrindu. Filognozija turi atsakyti į klausimą kas yra žmogus ir kas yra ta realybė, kurioje jis atsiranda. Ir remiantis šiomis įžvalgomis apibrėžti jo galimybių ribas ir tik protingą savo būties panaudojimą vystant žmonijos civilizaciją. Tam į teorinę ir techninę sintezę, į inversiją ir eksversiją turi būti įvesta ribojimo idėja, kurios tikslas parodyti, jog begalybės sąmonė veda prie sutrikusios sąveikos su kitais žmonėmis ir gamtine aplinka, todėl ši nuostata formuojant rišlį turi būti tramdoma. Šioje vietoje mano akcentai yra magijos rišlys (JD-R1), gnosticizmo rišlys (JD-R3), ypač filosofijos rišlys (JD-R4), kibernetikos rišlys (BD-R3), ir transglobalizmo ir pohumanizmo rišlys (BD-R4). Pavyzdžiui, filosofijoje galutinė holoplastinė teorijos versija prieš naują erą yra G. Hegelio Absoliučios Dvasios filosofija, prieš tai kažkas panašaus buvo gnosticizmo kosmologijoje ir maginiuose bei mito kosminiuose arba gamtiniuose pasaulėvaizdžiuose. Filozofijos fazė buvo tarpinė tarp senos ir naujos eros, metafizinio ir mokslinio mito kosmologijų.
Toliau, kas yra rišlys jau nemažai paaiškinta: tai teorinės sintezės metu sukaupta informacija, kurioje išsikristalizuoja pasaulio ir žmogaus samprata, atsiranda teorinio jo modelio vaizdiniai. Tai gali vykti psichologinėje terpėje, kuri susipynusi su simbolinėmis ir meninėmis formomis, būdingomis žmogaus kūrybiniams sugebėjimams. Pagrindinė forma, žinoma, yra kalba, tačiau atsiranda ir muzika bei vizualinės formos, architektūriniai monumentai, turinys religinę paskirtį ir prasmę. Tačiau psichologiniam žmogaus mąstymo substratui suracionalėjus, jis tampa loginis, argumentuotas tiksliai apibrėžtas ir aksiomatinis. Šis principas daugiau pragmatinis, siekiantis naudos, o ne estetinio įspūdžio, kuris veikia kaip narkotikas. Racionalus protas skirtas darbui, o menas – svaiginimusi F. Nietzsche‘ės prasme. Todėl tik įsigalėjus racionalistiniam principui filosofijoje atsirado prielaidos techninės civilizacijos suklestėjimui, kuri pavirto į darbo imperiją, sukūrusią materialinę gerovę ir perteklių. Tačiau dėsnis toks: kuo daugiau civilizacija turi materialinių gėrybių, tuo kažkur labiau turi būti išnaudojami žmonės. Šiuo metu proveržis įvyko dėl automatizacijos ir robotizacijos, kuri grasina padaryti žmones „nereikalingais“, tačiau iki šiol daug kur ryški ekonominė vergovė, kuri darbą traktuoja kaip neišvengiamą, privalomą gyvenimo dalį, nes jo egzistencija santvarkoje tyliuoju būdu apibrėžiama kaip darbo gyvulio. Filognozijoje, žinoma, siekiama ne to; ir rišlio formos, turinčios laukinio, vartotojo, techniko ir inžinieriaus lygį, apibrėžiamos kaip aukšto stiliaus gyvenimo galimybė, kurioje žmogaus proto vystymas yra jo tobulinimo priemonė, skirta ne apgauti ir apvogti, bet sukurti klestinčią gyvybę, įprasmintą civilizacijos lygio uždaviniuose, kuriuose jis dalyvauja sąmoningai, o ne akluoju būdu. Tai yra pasisakau už laisvą žmogų, o ne vergą ir sąžiningą protinio darbo apmokėjimą, kuriame žmogus nelaikomas išnaudojamu gyvuliu, greičiau civilizacinio projekto vykdytoju.
Tam skirtas naujo tipo rišlys, kurį atskiriu nuo juodojo drakono ir baltojo drakono ir apibrėžiu kaip filognozijos rišlį:
Filognozija:
Rx – filognozijos rišlys, apimantis JD ir BD ir juos peržengia (F-R1).
Koks šio peržengimo principas – atsakysiu ateityje.
Filognozijos pradinė mokykla 