Svarbiausias žmogaus modelis sątvarologijoje vadinamas „trijų saulių modeliu“, kurį naudodami pamėginsime paaiškinti mokslo principą žmogaus sąmonėje. Tai mokslo teorija, rodoma iš filosofijos perspektyvos, norint geriau suprasti kokios jo galimybės sąmonėje ir kokios jo ribos lyginant su kitais pažinimo metodais. Kadangi ši knyga yra skirta moksliniam proveržiui, visos ankstesnių tomų filosofinės koncepcijos turi būti susiaurintos iki mokslinio stiliaus. „Trijų saulių“ koncepcija kyla iš atėniškosios tradicijos ir siejasi su Platono ir Aristotelio filosofijos vardu. Platonas buvo vidinio pasaulio perspektyvos aukštintojas, kuris sąmonės šviesą, sąmonės atveriamą vidinę idėjų erdvę laikė tikruoju pasauliu, kuris yra kuriamas sielos, vadinamos Platono saule, arba gnostine saule. Viduje, maždaug galvos srityje, ši saulė kuria vadinamą „trečiąją akį“, kurioje susipina minčių formos, jausmai ir tapatybės. Platonas sielą sutapatina su gėrio idėja, taip ją paversdamas etikos buveine. Ilgainiui idėjų pasaulis, ateinantis iš šios krypties, pavirsta esmėmis, tiesos vieta, kurios atžvilgiu daiktiškumas yra tik tikrovės metami šešėliai, apšviečiami gnostinės saulės. Su Platonu polemizavo Aristotelis, kuris tikrąja būtimi laikė daiktus, pasirodančius mums kaip formos, kurie apšviečiami tikros, transcendentinės saulės, matomos akimis pasaulyje, dovanojančios žmogui akių šviesą. Šios formos yra idėjų analogas, bet suvokiamos iš priešingos perspektyvos. Platono ir Aristotelio saulių junginys kuria sątvaro šviesos arką, kurioje susijungia dvi šviesos: sąmonės ir akių. Trečia saulė – irgi Aristotelio atradimas, vadinamas Pirmuoju judintoju, kuris yra tikrovių kūrėjas, arba absoliutas. Ši vieta šviesos arkoje pažįstama kaip daiktų ir minčių formų junginys, grindžiamas logoforminėmis kuriančiojo prado esmėmis, kurios parodo, kaip mes suprantame Pirmojo judintojo tikrovę.

Iš šios struktūros reikšmingiausia išvada yra formos ir esmės junginys, kuriame parodomos dvi sumavimo pakopos: pirminis sumavimas, kuris parodo išorinės tikrovės rėiforminį sumatą, ir antrinis sumavimas, kuris jį papildo lingvoforma ir psichoforma, daikto esmės pavidalu. Šis spektras nuo daikto prie minčių turi skalę, kuri dalinama į tokius segmentus: faktai, galimybės ir negalimybės. Faktai yra formos ir judėjimas, o galimybės ir negalimybės, per kontinuumą, vaizduotę ir fantaziją, naudojamos kurti esmės formoms, įdedamoms į daikto hipostratą. Magija, mitologija, religija ir filosofija nuo mokslo skiriasi tuo, kad esmes ji konstruoja pasitelkdama nevaržomą fantaziją, šitaip sukuriant mitologinę erdvę, kurioje sukeliamos fantastinės negalimybės ir galimybės, tampančiomis transcendentinėmis civilizacijomis, kurios valdo daiktų ir žmonių pasaulius. Filosofija šias negalimybes ir galimybes susiaurino iki kontinuumo mokslo, vadinamo matematika, ir šiuos du būtinybės ir laisvės polius pavertė dviem būtinybės poliais, kur faktai yra ne tik išoriniai įvykiai, bet ir vidiniai, vadinami matematikos dėsniais. Negalimybės ir galimybės, fantazijos ir vaizduotė taip pavirto į kontinuumo mokslą, kurio principai buvo apriboti būtinais loginiais dėsniais, turinčiais kontinuumo fakto statusą ir moksle tampančiais esmės konstravimo pagrindiniu metodu, kur sulyginami daikto kontinuumas ir proto kontinuumas, daikto faktas ir proto faktas, šitaip protą paverčiant moksliniu.

Platono ir Aristotelio saulė yra suvienytame kontinuume dėl to, kad šita erdvė yra toje pačioje sąmonėje, kurios pagrinde yra tas pats kontinuumas, sudarantis šviesos arkos pamatinę struktūrą. Tuo tarpu Pirmojo judintojo kryptimi, šis kontinuumas negalioja, nes pirmapradis kūnas nėra atveriamas bendrojoje gaublėje. Todėl čia esmė tik logoforminė, arba kitaip – loginė projekcija, projektuojanti į esmę vidinio simuliatoriaus dėsnius, kurie faktai yra tik pirmu variantu, išorinio ir vidinio kontinuumo sąryšyje sąmonėje. Dėl šios priežasties susiformuoja mokslo tradicija, kuri teigia, kad Aristotelio saulė yra „materija“, Platono saulė yra materija, o Pirmasis judintojas yra tik dėsnių visuma. Kitaip sakant, yra tik materialus pasaulis, valdomas dėsnių, kuriuos pažinę tampame tikrovės šeimininkais. Toks tikrovės interpretavimas yra naujausia civilizacijos forma, kurioje draudžiama tikrovę aiškinti galimybių ir negalimybių modeliavimu, valdomu tik fantazijų ir vaizduotės, ir šioje vietoje tarp proto ir daikto hipostratos, tarp minties ir transcendentinės formos turi atsirasti faktinis ryšys. Žmogus prote moka tokius faktų imitatorius kurti tik matematikoje, sudarytoje iš aritmetikos, algebros ir geometrijos, kurie tampa dėsnių atradinėjimo vieta, jungiant vidinius, išorinius ir menamus kontinuumus. Šį klausimą įdomiai sprendė I. Kantas, pasak kurio, mūsų konstrukcija faktai-faktai susideda iš apriorinio ir aposteriorinio žinojimo, arba paimami iš įgimtos proto formos kontinuume ir patyrimo, kuriuos sujungus gaunamas gnostinio kūno kūrimo ir daiktų esme pavertimo metodas. Kokios šio metodo galimybės priklauso nuo to, ar hipostrata turi tuos kontinuumo dėmenis, kuriuos matome proto sumatoriuje-simuliatoriuje, ar neturi. Kitaip sakant, mokslo vertė priklauso nuo to, kiek transcendentinės formos atskleidime turime apriori procentų ir kiek aposteriori, jeigu tarp jų nėra jokio tiesioginio ryšio. Mano idėja tokia, kad jeigu apriori su patirtimi neturi jokio ryšio, tai apriorinė proto dalis Kanto metodu tiriama tik tam, kad ji būtų išmetama iš modelio, o ne tam, kad būtų „mokslo“ pagrindu.

Mano aptarinėjamos „drakono akies“ principas skalėje tarp išorinio ir vidinio kontinuumo ne faktas-galimybės-negalimybės, bet faktas-faktas, kuriame vidinė ir išorinė dalis turi patiriamo ir nepatiriamo fakto dalį. Patiriamas faktas yra formos tiesa, o nepatiriamas – esmės tiesa. Gali kilti klausimas ar šis tiesos kriterijus už kontinuumo ribų įmanomas, arba ar yra galimybės šiose trijose vietose turėti ne kontinuumo dėsniais pagrįstą transcendencijos versiją. Vaizduotės-fantazijos simuliatoriai, kaip galimybės ir negalimybės – netinka, nes su jais spektre tarp vidaus ir išorės neįmanoma subalansuoti faktas-faktas pusiausvyros. Jeigu žmogaus proto principas būtų tik toks kaip aiškino Kantas, tai turėtume klestintį empirizmą, ir apriorinių dėsnių iliuziją, kuri kuria tikrumo jausmą sąmonėje, tačiau neatitinka jokios transcendentinės realybės. „Drakono akis“ – tikrai ne apriorinis protas, ji visa privalo būti aposteriorinė, arba patyrimo faktas. Tereikia išspręsti klausimą, kaip įgyti transcendentinį patyrimą, kuris protu sugeba matyti anapus sumatų, ir šį matymą paversti supratimo tiesa, kur suprantama protu, o suvokiama – sąmone, arba sumatoriumi. Todėl matome, kad mokslo teorijoje, kur visa tikrovė yra dėsnių valdoma materija, kurie kuria tikrovės struktūras deterministiniu būdu, ir tie anapusiniai dėsniai atitinka proto kontinuumo matematinės erdvės tiesą vienas prie vieno. Tai horizontalus principas, kuris net nepripažįsta pirmojo judintojo ir aiškina pasaulį horizontalėje tarp Aristotelio ir Platono saulių: Aristotelio daiktai yra formą turinti materija, o Platono idėjos yra vieta, kur šis objektyvumas sujungiamas su dėsniais, išreiškiamais matematiniu pavidalu.

Taip nuvainikuojamas žmogus, nes jis paverčiamas tik materijos gabalu turinčiu formą, ir transcendencija, kuri praranda absoliuto kaip pirmojo judintojo statusą, ir sutapatinama su dėsnius generuojančiu protu, kurie į išorė projektuojami horizontaliai. Šis procesas istorijoje vadinamas pozityvizmo įsigalėjimu, kuriame buvo trys stadijos: teologinė, metafizinė ir pozityvioji. Teologinėje stadijoje turėjome pilnai išreikštą nemirtingą sielą ir theos; metafizinėje turėjome nemirtingą sielą ir pirmąjį judintoją; o pozityvioje turime tik neurobiologinę mirtingo žmogaus koncepciją ir materiją valdančių dėsnių tyrimo discipliną, vadinamą mokslu. Moksle, primityvi materija, tokia, kokia sumuojama priekinės sąmonės, laikoma pagrindine būties forma, užimančią holoplastinę visumą, kurios pamatas yra deterministiniai dėsniai, tiesiogiai koreliuoti su proto atveriama erdve matematiniame kontinuume. Toks supratimas, be abejo, yra per daug primityvus, ne veltui vadinamas metodiniu redukcionizmu, kuris netenkina jokio metafizikoje orientacijos nepraradusio tikrovės aristokrato, kuris teisingai semia ir su sumatoriumi ir su protu, ir puikiai supranta, kad tokia Platono ir Aristotelio interpretacija, kokia buvo padaryta naujausiose scientistinėse tendencijose yra tikras sąmonės kokybės smukimas ir civilizacijos pasukimas primityvizmo ir buko materializmo kryptimi. Norint pakloti pradžią naujam principui, reikia permąstyti naivų klasikinio kontinuumo absoliutumo primityvizmą ir atverti prote naujas tikrovės sėmimo erdves, per gilesnį informacijos įsisavinimą aukštesnių pakopų Hėgelio sintezėse.

• šūdo kapoklė