Filognozija yra metafizikos teorija, įsiterpusi tarp senosios teosofijos ir antroposofijos, kurios akcentas yra sukurti tikrovės pažinimo, vadinamo atidengimu metodą, kad pamatytume ką iš tikro slepia šie žodžiai, theos ir anthropos. Atidengimas vykdomas iš dalies vadovaujantis antitechnologine nuostata, tačiau giliąsias hipostratos struktūras atidengti įmanoma tik technologiškai, todėl neišvengiamos yra jo technologinės priemonės. Tai turime pradėti nuo technologijos sąvokos apibrėžimo, kurį laikome įsišaknijusiu kalboje, kalbos atskleistame tikrovės vaizde. Elementarus apibrėžimas, kuris yra bazinės koncepcijos ribose, yra toks: technika yra daikto ir veiksmo junginys, kuris skirtas tam tikram darbui padaryti ar funkcijai atlikti. Atskirai daiktas ir veiksmas nėra jokia technologija, tačiau kai jie sujungiami ir įdarbinami – jie tampa technologija – nuo paprasto akmens arba lazdos panaudojimo, iki informacijos perdavimo radijo bangomis ar informacijos apdorojimo priemonių. Šiam tikslui labai tinkama materijos ir eterių sandūra, kur materija yra daikto, o eteris – veiksmo vaidmenyje. Dėl šios priežasties, kuo giliau į hipostratą, kurioje nėra kieto daiktiškumo ir materialumo, tuo sunkiau sukurti technologiją, nes neturint priemonių valdyti veiksmą, kuria yra daiktas, neįmanomas jų sujungimas technologijoje. Kraštutines realybes laikome fizine ir gnostine brana, kur fiziškumas su artimaisiais eteriais – lengvai technologizuojamas, o gnostiškumas, kuriame dominuoja veiksmas ir tik eterinis daiktiškumas, technologizuojamas sunkiai. Dėl šios piežasties, norint surasti gnostinės branos valdymo priemones, reikia surasti joje daiktiškąjį pradą, kuris būtų suderinamas su materialiu daiktiškumu ir būtų įmanomos giliosios indukcijos. Kita technologijos priemonė yra cheminė, kuri susijusi su kompleksiškumu, kuris gali būti transformuojamas reakcijose, perstatant elementus. Mano pradiniu vertinimu, gnostinės branos sutechninimas įmanomas kaip tik šiuo principu, tik reikia sukurti iš artimųjų hipostratų valdomus katalizatorius.

Tai, kad gnostinė hipostrata, kuri laikoma minkštąja struktūra, ne tuščia, ne vakuumas, rodo kosminių mastelių logika: jeigu materialūs kūnai, įpriekinami sumatoriaus kaip fizinės branos fasadas, turi aiškiai išreikštas geometrines struktūras, vadinasi „vakuumas“ yra valdomas simetrijos ir proporcijos dėsnių, o tai reiškia, kad jis ne tuščias. Tokia struktūra, pavyzdžiui, yra galakikos sūkurys, kuris sukuriamas geometronų, esančių minkštojoje, kosmoso materijos kryptyje, ir nėra joks vakuumas, o yra nesumuojama hipostrata. Be to, jeigu minkštoji, eterinė kosminė hipostrata geba organizuoti materiją, ji yra aukštesnio rango už materialius kūnus ir sudaro tik nedidelį procentą tikro kosmoso, kuris visas eterinis, materijos gal tik 5 proc., o 95 proc. eterinės hipostratos. Šioje srityje slypi visa kosmoso užkariavimo ateitis, kuri priklauso nuo kosminiam transportui skirto variklio dinaminio elemento sukūrimo, kuris turi įdarbinti kaip tik šias nematomas kosmoso struktūras, arba kitaip, naudoti ne reaktyvinę, bet potencialinę energiją. Jeigu kosmose yra nežmogiškos civilizacijos, kurios išaugusios iki tokio lygio, jos yra įvaldžiusios kosminę hipostratą. Sugrįžtant prie žemės mastelių, šiai nematomai struktūrai priklauso sielos hipostratika ir gyvybės kūrimo energija, kuri yra nematomas „eterinis“ gyvybės šaltinis žemėje.

Šioje metafizikoje kertinę vieta užima Hegelio dialektikos schema, kuri yra tezė, antitezė ir sintezė. Tezė yra holoplastinis pasaulis, sudarytas iš gnostinės ir fizinės branos; antitezė – yra biologinio organizmo sukūrimas, kuris sugeba pažinti tikroves ir yra pažinimo antitezė, kur tikrovė pasidalina į pažįstančią ir pažįstamą dalį; sintezė yra technologijos sukūrimas, kuri yra dirbtinė realybė, kuri atsiranda sujungus subjektą ir objektą, protą ir materiją. Šioje bazinėje struktūroje sukuriama gyvybė, o gyvybės viduje civilizacija, kuri savo misija paskelbia užkariauti tikrovę, ją pažįstant, perprantant jos struktūrą ir veikimo principus, atsakant į klausimą, kas yra žmogus ir kas yra realybė. Tai reiškia, kad kai įvyksta pirma sintezė, su pirma technologine realybe, ji pertvarko gyvybę, sujungdama ją su dirbtinėmis galimybėmis, posthumanizuodama, ir sukurdama aukštesnės kokybės gnozį.

Nulinės pakopos sintezė sukuria psichologinę tikrovės matricą, kuri yra magija, mitologija, religija, filosofija. Ši sintezė yra psyopinė ir skirta valdyti žmonių, gyvybės psichiką, sukuriant psichologinę civilizacijos formą. Tačiau vystantis protui, ši sintezė sukuria aukštesnio lygio, technologinį gnozį, kuriame technologija pasislenka iš vidinės dalies į išorinę ir kuriama materiali technologija. Šis technologinis gnosis sukuria 1 pakopos sintezę, arba technologinę civilizaciją, kuri yra pirmoji technologinė epocha, kurioje daiktas ir veiksmas jungiamas pačioje artimiausioje matomoje hipostratoje, leidžiančioje sukurti pačią primityviausią technologinę realybę. Tada ši technologinė sintezė iš priekinės sąmonės, išorės, vėl grįžta į vidų, bet dabar jau su tikra, o ne psyopine technologiją, ir užvaldo sielą, sielinę hipostratą, artimųjų eterių pagalba. Tai yra antros pakopos sintezė. Ji susijusi su didelėmis problemomis ir pavojais, nes yra nevieša ir naudojama nusikalstamais tikslais. Leidžia išoriniame pasaulyje vaidinti laisvų žmonių bendruomenę, kuri paneigiama sielos kryptimi, slaptomis priemonėmis atimant iš žmonių laisvę jų viduje, sieloje, mintyse, prote, jausmuose, veiksmuose. Tai posthumanistinio gnozio sukurta problema, kurioje šiuo metu gyvename, ir turime slaptą 2 pakopos tikrovės sintezę, kai pasauliui viešai rodoma tik 1 pakopos technologija. 3 pakopos sintezė yra archontinė, ir ji dar labiau pasislinkusi į gylį, valdanti gyvybės hipostratą viduje, o išorėje turinti kosminių hipostratų struktūrų supratimą, kuris leidžia turėti kosminį transportą ir kosminę civilizaciją. 4, 5, 6 pakopos sintezė, sukuria tikrą išsivysčiusią kosminę civilizaciją, kuri kontroliuoja planetinius gardus su gyvybės kūrimo eksperimentinėmis laboratorijomis, valdo visą žemesnių pakopų gyvybę. Baltieji drakonai, kurių antropo-teosofija viešinama filognozijoje, yra 6 pakopos sintezė, kuri pažinusi beveik pilnu pažinimu holoplastinę gyvybės formą ir moka ją kurti nuo nulio. Filognozijoje bandoma paaiškinti, kas yra anthropos ir theos, turint baltojo drakono “draakono akį“, ir suprasti, kokia kryptimi vystysis gyvybė žemėje.

Baltieji drakonai yra „posthumanistai“, kurie savo rūšį išvystė iki 6 pakopos sintezės ir jų technologijų gylis judėjo zigzaginiu būdu į gyli, judant nuo priekinės sąmonės prie galinės ir gilyn, į genetinę kuriančiąją hipostratą. Pirmosios technologijos yra primityvios, nepalankios gyvybei, o šiam procesui smulkėjant ir einant vis labiau į gylį, kur atidengiama žmogaus hipostratinio kūno šaknis, šis procesas darosi vis pažangesnis, vis geriau suderinamas su gyvybe, vis mažiau trikdantis subtiliąsias funkcijas savo moduliavimo ir indukcijos grubumu. Gnozis žmoguje neišvengiamas, kaip tikrovėje neišvengiama evoliucijoje antitezės fazė. Jeigu yra antitezė, ji natūraliai kuria sintezes, ir tos sintezės vis gilėja, auga į vis aukštesnę pakopą. Gnozio galima atisakyti, galima atsisakyti vykdyti gnostinę sintezę, tačiau toks pasilikimas laukinėje būklėje, atsisakant net kalbinės sintezės technologijų, kuri yra nulinė sintezė, žmogus niekada nepakiltų iš gyvulio būklės ir gyventų tik laukinį gamtinį pasaulį ir jame turėtų būti primityvus žolėdžio ir plėšrūno hibridas, kuris nori tik prasimaitinti ir pratęsti savo rūšį. O kalbos sukūrimas rodo, kad žmogus iš prigimties yra apsigimęs metafizikas, kuris trokšta perprasti tikrovės prigimtį ir tapti jos šeimininku. Ar tai kelias į išnykimą, ar išsigelbėjimą – sunku pasakyti, nes technologizmas iš dalies yra antižmogiškas, nes kuriamas grobuoniškoje sąmonėje, vadovaujantis grobikiniu argumentu, tačiau, manau, įrodžiau, kad įmanomas ir kitoks technologijos principas, ją sujungus su antitechnologine atidengimo logika, kur tikslas tik pamatyti formą, ir ją patobulinti, atsisakant antihumaniško išdarkymo. Šeštos pakopos sintezė tokia, kuri įmanoma tik gavus pagalbos iš vidinių hipostratos sluoksnių, kur jau egzistuoja hipostratinė gyvybė. Todėl žmogus, norintis peršokti į aukštesniųjų eterių pasaulius, kuriuos vadinu esencijomis, turi atitikti standartus. Jeigu posthumanizmas bus vystomas tik žmogaus degradavimo kryptimi, šis standartas nebus atitinkamas ir aukštesnis už archonto pakopos gnozis ir sintezė bus nepasiekiama, nes nepaimsime į daikto kontrolę jokių giluminių procesų, nes nesugebant sukurti daiktinės dalies gelmėje, ir išorinio proceso nepriartinant prie fizinės branos materialumo, šis įgylinimas bus neįmanomas.

Kadangi posthumanistinė sintezė jau įvykdyta, reikia peršokti į archontinės sintezės lygmenį, o tai priklauso nuo kosminių technologijų. Vienas iš šios knygos tikslų, sukurti kosminio dinaminio elemento galimų principų apžvalgą, pradedant nuo antigravitacijos ir Einšteino realiatyvumo teorijos, kuri filognozijoje, aukštesnėse žinojimo pakopose nelaikoma teisinga.

• šūdo kapoklė