Filosofija kaip pasaulėvaizdis ir pasaulėžiūra yra pagrindinė visuminio civilizacijos modelio formavimo priemonė informacinėje proto dalyje. Turint visuotinio švietimo sistemą, siekiama, kad šis modelis būtų vienodas visiems gardo gyventojams, kad jie būtų paruošti gyventi konkrečioje valstybės santvarkoje ir suprastų kokie svarbiausi jos principai. Net mokslinėje civilizacijoje šis vaidmuo atitenka filosofijai, nes mokslas per daug fragmentuotas ir susiaurintas, tad netinka visumos apibrėžimui, į kurį įeina anapus mokslo esančios sritys, kaip dvasia, Dievas, pomirtinis gyvenimas ir pan. Šis principas skaidosi į du segmentus: apibrėžiantį ir apibrėžiamą, kur pirmasis yra gardą juosiantis gnostinis apskritimas, o antrasis – garde gyvenanti tauta, kurios užduotis – kurti sėkmingas genealogines linijas ir dirbti ekonominėje sistemoje. Tai priešprieša tarp proto ir gyvybės, kurios tarpusavyje gali būti harmonijoje arba disharmonijoje.

Gardo sandarą arba santvarką galima apibrėžti pagal civilizacijų rombo schemą, kur, jį pastačius vertikaliai, apačioje yra tautos kampas, žymintis nesuformuotą protą, tik signalinę sąmonę, kalbos perteklių ir gyvenimą tiesioginės patirties pasaulyje, nesivaikant noosferinių utopijų, hologramų, kultūrinių paslaugų. Tai paprastų žmonių pasaulis, kurie nesiekia proto vystymo, geriausiu atveju turi techniko drakono akį kokioje nors siauroje srityje ir nesupranta globalinio civilizacijos projekto. Pagal G. Hegelio principą, tai tezės stadija, esanti pačioje pradžioje ir atitinkanti bazinį gyvenimo ir gyvybės lygį. Kylant rombu į viršų, į sąmonę įvedamos dvi begalybės: šiapusinio pasaulio begalybė yra laikas ir istorija; o anapusinio – erdvė ir mitas. Šios dvi begalybės sukuria du skirtingus civilizacijos modelius, kurie yra prieštaroje ir kovoja vienas prieš kitą dėl dominavimo, naudojant Valstybės organizaciją ir Bažnyčios organizaciją. Valstybės pagrindinis sąmonių valdymo instrumentas yra tautos istorija, kurioje tauta kovoja arba dėl išlikimo, arba dėl dominavimo, siekdama globalinės imperijos statuso. Bažnyčia orientuojasi į anapusybę ir joje dichotomija yra tarp šiapusinio ir anapusinio gyvenimo, kurioje reikalaujama laikytis krikščioniško / bažnytinio gyvenimo būdo, norint sielos išgelbėjimo. Paskutinis, aukščiausias, rombo kampas žymi globalinį planetos ir žmonijos aspektą, kurį atitinka institucijos, formuojančios bendrą civilizacijos modelį, kokios nors filosofijos pagrindu ir brėžia vadinamąjį gnostinį apskritimą, užsiimantį gardo indoktrinavimu, metafizinių sąmonės pagrindų formavimu, ant kurių paskui uždedamas kultūros apvalkalas.

Paguldžius schemą horizontaliai, kairėje matote tautą, kuri kaip liaudis gyvena ekonomikos ir darbo civilizacijoje, kurios tikslas gamyba ir valstybės materialinis aprūpinimas. Kaip matome, A. Šliogerio metafizika, nors yra ant gnostinio apskritimo ir yra doktrina skirta formuoti sąmones, ji tai daro iš žemosios perspektyvos, kuri čia pažymėta kaip paprasti žmonės, paprastos bendruomenės, kurias jis norėjo sudominti filosofija, įdiegti į gyvenimą etinę perspektyvą, turint tikslą riboti perteklinį vartojimą ir naikinimą, sugrįžti prie nepragmatinio daiktų regėjimo, susisaistyti su tiesiogiai patiriama vietove, įsipareigojant jai moraliniu įsipareigojimu. Tai antiglobalinis požiūris, raginantis nenuklysti į užhorizontinius tolius ir pažinimo gelmę ir, laikantis saiko bei nuosaikumo principų, apsiriboti tik tuo pasauliu, kuris natūraliai duotas žmogui, nesiekiant daugiau. Tačiau kai filosofas užsimano daugiau, jis stoja į begalybės kelią, kur, kaip jau sakiau, viena begalybė yra laikas, o kita – erdvė. Akivaizdu, kad šis laikas ir erdvė yra metafizinės utopijos laikas ir metafizinės utopijos erdvė, tariant A. Šliogerio žodžiais. Laikas yra istorija ir valstybė, iš kurios perspektyvos metafizinę bazę kūrė F. Nietzsche‘ė, kaip pažymėta pateiktoje schemoje, nes jis kalbėjo apie galios centrus, viešpatavimą, ekspansiją, o tai vadinamosios „didžiosios politikos“ problema. Šias problemas įmanoma išspręsti tik valstybinio organizavimo priemonėmis, naudojant monarchiją ar respubliką, kuri, pasak jo, turi siekti išsivystyti į imperiją. Kita begalybė yra transcendencija, kuri yra Bažnyčios dėmesio objektas, o ši Vakarų civilizacijoje turi krikščionybės formą. Jos idėjiniu pradininku laikomas Jėzus iš Nazareto, o iš tikro tai Romos imperijos imperatorius, kuris suvienijo įvairias sektas ir pavertė krikščionybę imperine religija, kuri ir įsitvirtino istorijoje kaip Bažnyčia, kuri šiuo metu yra Romos Katalikų Bažnyčia, valdoma iš Vatikano. Kaip jau sakiau, jos objektas – pomirtinis gyvenimas, o doktrina moko kaip gyventi pagal Dievo tvarką, apreikštą Biblijoje. Ir, galiausiai, viršuje yra šių begalybių sintezė, kuri turi arba juodojo, arba baltojo drakono formą, renkantis ar planetinė civilizacija turi eiti Dievo bažnyčios, ar Šėtono bažnyčios keliu. Bažnyčia čia ne religinė organizacija, bet veikiau metafizinis principas, civilizacijoje naudojamas bendravimui su transcendencija. Ši perspektyva yra D. Mockaus metafizikos teorija, apimanti tiek tautos, tiek valstybės, tiek bažnyčios ugdymą pagal aukščiausius proto principus, kurie turi formuoti kiekvieno žmoguje globalinius, civilizacinius psichovektorius.

Kaip matote schemoje, žemutinis planetos sluoksnis yra tauta, kuri sudaro liaudies segmentą žmonijoje, kuris išsidėstęs įvairiose valstybėse ir Bažnyčiose ir gyvena ekonominio režimo gyvenimą; toliau, yra Valstybė ir Bažnyčia, kuri yra aukštesnieji žmonės, pagal F. Nietzsche‘ės klasifikavimą, ir jų gyvenimo forma yra aukštoji kultūra, kurioje atsiskleidžia intelektas, talentai ir įvairių tipų kūrybinis genialumas; ir galiausiai eina elitas, užsiimantis pagrindinių civilizacijos formų kūrimu, žmonijos valdymo strategijų kūrimu, kurių tikslas apibrėžti dabartį subalansuojant istorijos juostoje praeities ir ateities pasaulį. Filognozija kuriama iš šios perspektyvos, kurioje žmonija apibrėžiama iš aukščiausios civilizacinės perspektyvos, iš kurios turi būti kuriamos kultūrinės ir teisinės žmonių valdymo priemonės. Kadangi visų valstybių santvarkos paremtos įstatymais, pradedant pagrindiniu, vadinamu Konstitucija, civilizacijos aksiomos įvedamos į jos koncepciją kaip idėjinis pamatas, ir iš čia perkeliamos į visus kitus įstatymus. Tokį patį principą turi ir Bažnyčia, turinti savo teisinę formą organizacijos viduje, o visur kitur valdo naudodami moralinį auklėjimą, švietimą, indoktrinavimą, subendruomeninimą ir kitas priemones. Kultūra ir švietimas – pagrindinės civilizacinio psichovektoriaus formavimo priemonės, nes civilizacija iš tikro yra tik visuose žmonėse per gyvenimą, natūraliai ar specialiai ugdant, susikaupusi informacija, kuri sugula į proto struktūras ir mąstymo formas, ir apibrėžia mažąją bei didžiąją žmogaus sąmonę. Kita vertus, kultūra ne tik įdiegia, bet ir vaizduoja, renkantis kokią nors aktualią perspektyvą, panašiai kaip paminėtuose filosofuose, nes visų jų sistemas galima susieti su kokia nors viena iš išvardintų perspektyvų. Pavyzdžiui, kaip pavyzdį imant mano kuriamą „Filognozijos pradmenų“ ir „Baltojo drakono civilizacijos“ projektą, jis, kaip kultūrinis reiškinys, orientuotas į virš tautos, valstybės ir bažnyčios esantį pasaulį, kuriame atskleidžiamas civilizacijų modeliavimo metodas, kuriuo turi užsiimti planetinės institucijos, formuojančios globalinius psichovektorius visose planetos valstybėse. Bandau apibrėžti principus, pagal kuriuos civilizacijos formuotojai turės išspręsti natūralios ir dirbtinės civilizacijos dichotomiją, įvardijamą kaip Dievo bažnyčia arba Šėtono bažnyčia ir juodojo drakono civilizacija arba baltojo drakono civilizacija. Taip pat kiek verta protuose kurti erdvines ir laikines utopijas, įžodinant ir įteorinant erdvinę ir laikinę gelmę. Todėl iš dalies čia klausimas ką renkamės – empirizmą ar metafiziką, ir ką turėsime daryti, kai metafizika taps technologine galios struktūra, kur gelmė bus užgrobta tikru užgrobimu. Šis procesas jau įsibėgėja, perėjus stichijų valdymo, alchemijos, chemijos, mechanikos ir kvantinės mechanikos etapus. Taip pat ką turėsime rinktis iškilus klausimui ar norime laisvą valią turinčios gyvybės, ar reikalinga tik kontroliuojama gyvybė, taip įtvirtinant kibernetinio valdymo principą ir prie kibernetinių mašinų prijungiant visą žmoniją.

Visi šie klausimai yra gnostinio apskritimo zonoje keliami klausimai, ir nuo to kaip į juos bus atsakyta priklauso kokioje santvarkoje gyvensime ateityje gardo / gardų pasaulyje. Mano atsakymas nesiejamas su konkrečiu gyventojų segmentu, bet yra tarsi dirbtinis antstatas, kuriame reikštis turi tik elitiniai protai, keliantys klausimus apie civilizacijos ateitį.

• Rišlio teorija