Filognozijos doktrinoje kaip pavyzdį naudoju keturias filosofijas, kurios yra keturi standartiniai kosmologijos modeliai, tinkami aprašyti archetipines sątvarologijas. Šie filosofai yra F. Nietzsche‘ė, A. Šliogeris, D. Mockus ir Jėzus iš Nazareto. Kiekvienas jų turi savo unikalią „logiją“, kuri prote sukuria informacinės sąveikos su išorine realybe vektorių, apibrėžiantį individualią gyvenimo ir mąstymo formą. Pradėsiu nuo A. Šliogerio atvejo, kuris yra žymiausias nepriklausomos Lietuvos filosofas, siekęs nubrėžti tautai egzistencines gaires, turinčias padėti neišklysti iš sėkmingo istorijos kelio, išlikti kovoje už būvį ir išsiaukštinti. Kaip galima matyti skyrelio pavadinime, kertiniai kosmologijos terminai yra ontologija, arba būties mąstymas, kuris substancializuojamas kaip „bulvės metafizika“. Kadangi A. Šliogeris buvo artumos filosofas, mąstęs vietinį, žmogui artimiausią, pasaulį, tiesiogiai suvokiamą juslėmis, jo kosmologija vietinė, sutelkta pačiame žmogaus branduolyje, vadinamame klepsidros struktūra, turinčia du kosmologinius dėmenis: Esmą ir Niekį. Ši kosmologija, mano žodžiais tariant, yra sątvarologija, arba vidinis žmogaus pasaulis, atsiveriantis kaip objektyvioji ir subjektyvioji ontologinė holograma. Būties etalonu pasirinkta bulvė, tačiau ne kaip vartojimo objektas, o filosofinė duotis, kuri atrandama transcenduojant pragmatinį santykį į metafizinę esmę, kurioje ji atsiveria kaip nuo žmogaus gyvūniškumo ir Ego nepriklausoma duotis, žyminti nesužmogintą gyvybę, gyvūniškumą ir daiktiškumą. A. Šliogerio manymu, tai kelias, kuriuo einant galima pakilti iš pragmatinio, gyvūninio santykio su pasauliu ir tapti dvasiniu žmogumi, filosofu. Savo artimiausią pasaulį žmogus pirmiausiai suvokia kaip pragmatinį lauką, kuriame jis privalo ieškoti naudos, tenkinti savo poreikius, ir kol jis skendi tik tokiame kasdieniame būvyje, būtis yra nutolinama į neartikuliuotą gelmę, kuri užstojama vadinamąja darbo ir kultūros terpe, kurioje matomi tik žmogaus arba bendruomenės poreikiai, užstojantys būties matymą, atsiveriantį tik darant metafizinį mąstymo judesį, peržengiantį šį hoministinį barjerą, už kurio atrandamas autentiškas daiktiškumas, susitinkama su pačiais daiktais, egzistuojančiais savyje ir sau.

Šią A. Šliogerio kosmologiją išreiškiu Uroboro modeliu, kuriame pažymėti jos pagrindiniai dėmenys ir realybės matavimo skalėmis sistema. Kaip žinia, pagrindinė vieta yra pats sątvaras, Urobore žymimas Galvos ir Uodegos junginiu, kur galva yra dvasinė, o uodega – materiali būtis. Ši vieta A. Šliogerio kosmologijoje turi du metafizinius dėmenis, vadinamus Niekiu ir Esmu, kurie yra analogiškų transcendentinių dėmenų, Nieko ir Būties, projekcija į sątvarą. Ši projekcija yra imanentizuota transcendencija, suvokiama kaip anapusinės būties fenomenas, atsiveriantis nepragmatiniam, išgyvūnintam žvilgsniui, pasirodančiam tada, kai filosofas suspenduoja savo žmogiškumą ir pamato daiktą dieviško teoro žvilgsniu. Klepsidrą A. Šliogeris laiko vienintele vieta, kurioje įmanoma autentiška egzistencija, nes ji, išėmus ją iš visų informacinių šiukšlynų, yra natūralus žmogiškumas, kuriame autentiška sąmonės būsena susitinka su autentiška atveriamos būties forma, kurioje nėra dirbtinės informacijos, atspindinčios žmogaus proto gnostines projekcijas, ateinančias  iš jo pačios žmogiškiausios savasties. Sątvaras turi nedaug substancialumo, nes jame substancinė būtis uliume transformuojama į informaciją, turinčią „logijos“ arba ženklų formą, kurie yra pati imanentiškiausia ir žmogiškiausia substancijos forma, ateinanti iš „techninio žmogiškumo“ hipostratoje. Šis „techninis žmogus“ yra natūrali žmogus mašina, kuri, atsiradusi savaime arba sukonstruota nežinomos aukštesnės reaalybės, kuria informacinę substancijos formą, esančią centrine sumatoriaus dalimi. Hierarchinė pakopų sistema tokia: pirmapradė tikrovė, natūralus substancinis žmogiškumas, turintis psichinę ir daiktišką formą, ir informacinis daiktiškumas, atsirandantis kognityviniuose organuose, kurio pati efemeriškiausia forma yra komunikacinių ženklų srautas kalboje. Tai vadinamieji ženklai-lingvoforma-logoforma, A. Šliogerio vadinta tarsi-būtimi.

Transcendentinėje gelmėje egzistencija turi du pagrindinius egzistencialus: kūrimą ir naikinimą. A. Šliogerio filosofijoje į klausimą ar tai kūrimas, ar kūrimasis – neatsakoma. Kadangi šią transcendentinę stichiją jis vadina Didžiuoju Anonimu, galima sakyti, kad jis vengia transcendenciją suasmeninti ir renkasi ją suvokti kaip anoniminę, beasmenę gamtą. Iš to būtų galima daryti išvadą, kad gamtoje daiktai kuriasi ir naikinasi be išorinio įsikišimo pagal savaiminį, natūralų dėsnį, kuris yra kiekvieno gyvo ir negyvo daikto lemtis: turėti ribotą erdvėje ir laike egzistenciją ir atėjus laikui išnykti šioje pirmapradėje stichijoje. Kitas polius yra įasmeninta klepsidros struktūra, kuri sudaryta iš informacinių logijų, įeinančių į tris filosofo išskirtas latrijų sistemas, ir metafizinio substancialumo, kurį jis vadino Niekiu ir Esmu. Niekis iš tikro nėra Niekas, nors su juo susijęs, niekis iš tikro yra niekinė substancija, apimanti informacinės tarsi-būties formas, sukurdama „dvasinę“ žmogaus kryptį, jokybinį sąmoningumą, kurio pagrindinis veiksmas yra sumavimas ir suvokimas. Mano filognozijoje ši visuma vadinama „drakono akimi“. Esmas yra kitas sandas, kuris koreliuotas ne su dvasine substancija, bet su materialia būtimi ir yra vienintelė vieta, kaip imanentinė transcendencija, kur galima susitikti su autentišku gamtiškumu, esančiu anapus žmogaus. Tai ta metafizinė žmogaus dalis, kuri yra klepsidros, žymimos kaip Uroboro galva ir uodega, anapusinis fundamentas, esantis už informacinių, ontologinių hologramų. Viską, kas neįsišaknije šioje tiesiogiai patiriamoje metafizinėje vietovėje, A. Šliogerio vadinama utopija arba bevietiškumu (išviete), kuris kuriamas informacijų sintezės organuose, prote ir projektuojamas į vidinę ir išorinę sumatoriaus erdvę. Tai visų metafizikų įkūnijimo vieta, kurioje kuriamos jų teorijos, arba logijos, susiejančios sąmonę su anapusiniu pasauliu. Tokios metafizikos A. Šliogeris siekė atsisakyti ir turėjo omenyje tik vidinę metafiziką, kuri yra anapus informacinių hologramų, sukurtų natūraliai arba dirbtinėmis, techninėmis priemonėmis.

Ši kosmologija yra didžiojo žmogaus, kurį A. Schopenhaueris vadino objektyviu ir subjektyviu vaizdiniu, modelis, esantis visų galimų filosofinių orientacijų pagrindu. Kaip konkrečiai suformuojamas žmogus priklauso nuo jo individualios informacijos, atsirandančios jo sąveikoje su supančiu pasauliu, kurios esmė yra substanciniai, psichologiniai ir informaciniai psichovektoriai, esantys civilizacijos pagrindine struktūra. A. Šliogerio manymu, bendruomenės siejamos pirmiausiai turi būti objektyviosios Esmo dalies, kurioje sutinkami bendri visiems žinomi šventi daiktai, kaip šaltiniai, giraitės, akmenys, medžiai ir pan. Ir tik po to turi eiti informacinės struktūros, kaip folklorinės kūrybinės formos, sudarančios vietines, įvietovintas kosmologijas, sudarytas iš kosminių ir žemės mitų. Ši metafizika yra vidinė, neperžengianti imanentinės transcendencijos, į kurios pavidalus nukreipti kosmologiniai vaizdiniai. Kiekvienas žmogus yra atskiras kosmosas, kuriame, savo viduje, jis susitinka su pasauliu ir kitais žmonėmis. Šis kosmosas turi archetipinius sindromus, kurie susiję su klepsidro ontiniais ir ontologiniais dėmenimis, rodančiais jo orientaciją egzistencijoje. Pirmas sindromas, kuriam A. Šliogeris jautė daugiausiai simpatijų, yra Itakės sindromas, arba prisirišimo prie gimtos vietovės, su kuria informaciniu ir egzistenciniu būdu susijęs gyvenimas, besiskleidžiantis pažįstamame pasaulyje tarp pažįstamų žmonių. Kitas sindromas yra Odisėjo, arba kelionių, keliavimo, veržimosi į tolimus pasaulius aistra, kuri atsiranda dėl įvairių priežasčių: neturėjimo vietos savo pasaulyje, tremties, egzotikos ieškojimo, noro sužinoti ar praturtėti iš plėšikavimo arba prekybos. Nirvanos sindromas yra polinkis į savo vidinę erdvę, į dvasinį pasaulį, savo gyvūniškumo ir kūniškumo atsižadėjimas, askezė, kurios esmė, noras patekti į anapusinę būseną jau būnant gyvam, nelaukiant kol transcendencija atsivers pomirtiniame gyvenime. Tai religinis sindromas, rodantis nepasitenkinimą materialumu ir jo apribojimais. Toliau eina Kaligulos sindromas, susijęs su Itakės sindromu, bet jau per turto, valdžios ir galios troškimus, atsirandančius dėka suvešėjusio Mano arba Valios egzistencialo, nesutinkant anapus ego esančio pasaulio pripažinti sau lygiu. Taip atsiranda monarchijos, imperijos, respublikos ir pan. Ir jam oponuoja laisvės sindromas, kuris yra emancipacijos, išsivadavimo iš vergovės ir priespaudos sindromas, kurio vienas iš archetipinių senovės herojų yra Spartakas, sukilusių vergų lyderis. Naujesniais laikais turime kitokio pobūdžio šio sindromo pavyzdžius: kapitalo emancipacija ir liberalizmas, proletariato revoliucija, anarchizmas, feminizmo judėjimas ir seksualinis išsivadavimas, atmetant konservatyvias bendruomenių normas ir t.t.

Kiti sindromai, neaptarti pagrindiniame A. Šiogerio veikale arba aptarti atskirai, yra hologramų sindromas, vadinamoji šv. Televizoriaus, arba šv. Kompiuterio, Bažnyčia; terminatoriaus sindromas, siekiant su „Teslabot“ ir „Boston Dynamics“ robotais sukurti dirbtinę gyvybę, kuri galų gale išstums natūralią gyvybę, pakeičiant ją technogyvūnu. Ir filognozijos nagrinėjami sindromai: juodojo drakono civilizacija, vadinama Dievo bažnyčia, pasisakanti už natūralų žmogų ir saiko civilizaciją, nevystančią hipostratos užkariavimo ir technologijų vystymo; ir baltojo drakono civilizacija, vadinama Šėtono bažnyčia, kuri pasisako už dirbtinį žmogų, kiborgizaciją, psichotroniką, DI, žmonių internetą, telepatiją ir biosferos išstūmimą su technosfera, kurioje proto tvarka galutinai įveikia natūralią, gamtos tvarką. Tai dalykai, prieš kuriuos kovojo A. Šliogeris, bandydamas lietuvių tautą supažindinti su filosofija, per „bulvės metafizikos“ archetipinę idėją.

• Rišlio teorija