F. Nietzsche‘ės sątvarologinė kosmologija yra trečias variantas iš nagrinėjamų keturių, tad jame turime pamėginti surasti tai, kas ją skiria nuo ankstesnių, kuo ši sątvarologija unikali ir nepakartojama. Žinome, jog kiekvienas sątvaras turi tą pačią bazinę struktūrą, kuri yra būdinga įvairiems kitiems sątvarams, tačiau kiekviena egzistencija, jai užsikrovus  informacija, ji tampa individualia perspektyva, kuri mato transcendenciją ne taip, kaip visi kiti. Tai ypač būdinga filosofams, kurie sugeba kurti savo kosmologijas, o ne vien perėminėja iš tradicijos. Pirmas individualumo sluoksnis, be abejo, yra pavadinimai, kuriuos filosofas sugalvoja pats, savo kūrybiniame manipuliavimo kalba gebėjime. Taip gaunami unikalūs sątvaro dėmenų pavadinimai, kurie nurodo į universalų principą, bet pamatytą per kitokią kalbinę sąmonę. Tie kertiniai žodžiai, F. Nietzsche‘ei yra dionisiškas, apoloniškas pradas ir valia. Dionisiška valia yra kūrimo prielaida, o apoloniška valia yra gebėjimas kurti plotinius sumatus, vaizdus ir vaizdinius sumatoriuje. Todėl, jo manymu, kūryba yra dionisiškos ir apoloniškos galios išraiška, kuri, esanti pagrindinėmis sątvaro galiomis, užsiima didžiąja kūryba tautos kultūros ir civilizacijos formavime. Etalonine tauta, F. Nietzsche‘ei kaip klasikinės filologijos profesoriui, buvo Senovės Graikai, kurie savo dvasioje buvo dionisiško ir apoloniško sątvaro prado pusiausvyroje, sukūrę istorinius plastiškojo ir vaizduojamojo meno šedevrus, bet taip pat ir dionisiško. Akivaizdu, jog F. Nietzsche‘ė pirmenybę teikė dionisiškam pradui, kuris geriausiai reiškiasi per valios viešpatauti kūrybinius sugebėjimus, kuriančius meną, tautą, valstybę, filosofiją, religiją ir pan. Šis pradas sumatoriuje reiškiasi kaip muzikinis svaigulys, apimantis kūrėją kūrybinio įkvėpimo metu, aplankantį genijų aukščiausio sąmoningumo akimirkomis, kai jam mąstyme atsiveria filosofinė tiesa ir jis supranta savo ir kitų žmonių egzistencijos paslaptį.

Nors tai ir gelminis, arba metafizinis, principas, F. Nietzsche‘ė buvo aršus antimetafizikas, kuris norėjo nutrinti skirtį tarp reprezentacijos ir realybės, ištrinant ją įvedančius terminus iš filosofijos, tam, kad būtų užkirstas kelias ieškoti tiesos anapus sątvaro, kuris buvo prilyginamas realybei principu reprezentacija = realybė. Jeigu čia realybė, tai visa metafizika reiškiasi tik sątvaro viduje, kaip transcendentinės gelmės imanentizuoti sumatai, kurie yra tik aklos ir gaivalingos stichijos, pereinančios į sątvaro kūrybinę gelmę ir esančios meninės saviraiškos pagrindine priemone. Taip dionisišką pradą sątvaro viduje atstovauja judesys, tapsmas, laikas, muzika, garsas, kalba, o apolonišką – erdvė, plotas, vaizdas, ekstensyvumas, erdvinis plastiškumas. Tai yra imanentinė transcendencija nelaikoma tik reprezentacija, kuri savaime padaro šias formas metafiziškomis, nes jos nurodo į kažką kita negu jos pačios, bet laiko tikru, realiu pasauliu, kur „metafizikos“ idėja – neegzistuoja. Čia prisimenant mano sątvarologiją galima sakyti, kad su transcendencija sutapatinama atverta jos dalis, kuri laikoma pakankamu žmogaus egzistencijos pagrindu, nes visa kita yra tik neartikuliuotos gamtinės stichijos, kuriose nėra nieko, ką galima būtų paversti sąmoningu, individualiu pasauliu, kuriame egzistuotų kokia nors transcendentinė civilizacija, kaip pavyzdžiui, Dangaus karalystė krikščionybėje. Kadangi F. Nietzsche‘ė pasisako už dionisiško prado pabrėžimą sątvaro kosmologijoje, siekiant sukurti dionisišką kultūrą ir civilizaciją, pagal išvardintus prieš tai kategorijų konceptus, jo filosofija linksta prie valios metafizikos, kuri raiškiausiai reiškiasi kaip subjektyvi valia, į sątvarą ateinanti per žmogaus subjektą, kaip jausmas, protas, atmintis, fantazija, muzikinis svaigulys, ši filosofija renkasi subjektyvų Ego, kurio aukščiausias įsikūnijimas turi būti tautą suvienijantis genijus, F. Nietzsche‘ės vadinamas viršžmogiu.  Tautos tikslas yra tokio viršžmogio sukūrimas, nuo kurio priklauso ar ji sugeba istorijoje pasiekti tikrą monumentalią savo kultūros ir politikos didybę, kurie yra du pagrindiniai civilizacijos masto komponentai.

Šioje vietoje svarbiausias kriterijus yra tautos istorija, kuri prasideda nuo paprasto gyvūninio žmogaus vystymosi pradžioje, bet paskui, kaupiantis vis daugiau informacijos, rišliui tampant vis galingesniam, tauta pavirsta į monarchiją, respubliką ir galiausiai imperiją. Tai reiškia, kad F. Nietzsche‘ė imperiją laikė aukščiausiu civilizacijos pasiekimu, kurio imperatorius ir yra tas minėtas viršžmogis, valdantis istorijos procesą kūrybiniu valdymu, plečiantis kultūrinį ir politinį arealą, norintis tautų kūrybinio potencialo maksimalaus suklestėjimo, žmonijos išaukštinimui. Tokios imperijos buvo inspiruotos Aleksandro Makedoniečio, Cezario ir kitų karvedžių, kurie filosofui buvo geriausi jo teorijos pavyzdžiai, kuriuos jis norėjo pakartoti savo laikų Vokietijoje ir Europoje, tai yra sugrąžinti senuosius imperinius užkariavimo karus, bet jau pakeltus į naują lygmenį, tinkamą naujausių laikų pasauliui. Tai reiškia, kad F. Nietzsche‘ė manė, jog kartojama turi būti ne aklai kopijuojant ir mėgdžiojant, bet kūrybiškai, prisitaikant prie naujos kultūros ir technologijų.

Tai, kas sątvaro gelmėje veikia kaip anoniminės stichijos, turi universalų pobūdį, bet kai ši valia realizuojama sątvaro sąmonės vaizdinyje, ji individualizuojasi. Tas pats atsitinka su visa įtraukta arba sugeneruota informacija, kuri tampa individualia ir morfologiškai artikuliuota, sukuriant iliuziją, kad stichijos sudarytos ne iš ištisinės, homogeniškos terpės, kurios pagrindinis atributas būtų valia, veržlumas, ekspresyvumas, bet iš individualią formą turinčių daiktų. Šis pasaulis vadinamas apolonišku sąmonės pasauliu, į kurį prasiveržią dionisiško svaigulio momentai, pradedant laiku, tapsmu, garsu, kalba, muzika, melodija ir pan. Šis terpė yra menuose naudojamas kūrybinis molis, sukuriantis dionisiško meno formas. Viena jų – istorija, kuri suvokiama kaip kultūrinės informacijos sankaupa, perimama kiekvieno naujo sątvaro pasaulio, kuris, integravęs tradicines formas, neša civilizacijos fakelą toliau, į ateitį ir naujas kartas, padarydamas savo indėlį ir galiausiai išnykdamas. Taip yra todėl, kad žmogus mirtingas, jo gyvenimo trukmė – nedidelė, tad dažniausiai civilizacijų ir imperijų kūrimas yra kolektyvinis darbas, daromas daugybės kūrėjų, kurie visi įrašo savo valią į bendrą paveldo aruodą, iš kurio semiasi išminties ateities kartos. Taip ilgais istorijos tarpsniais bendradarbiaujant didžiosios kūrybos protams ir didžiosios politikos, vystosi imperinė tautos galia, kuri tai pakildama, tai smukdama keliauja prie pagrindinio tikslo – planetinės imperijos, kuri yra pagrindinis artimiausio tūkstantmečio istorijos prizas. Tačiau šis procesas ilgas ir sunkus, reikalaujantis pasiaukojimo, darbo ir gyvybių, be kurių neįmanoma pasiekti tikslo. Kaip kiekviena proto-imperija tai daro, matome pagal šios dienos įvykius planetoje, kurie parodo visus pretendentus į planetinės imperijos branduolio statusą. Tai yra JAV, Europa, Rusija, Kinija, Indija, Arabija. Lietuva, be abejo, per maža šiam iššūkiui, ir pagrindiniu savo tikslu laiko pasirinkimą, kurioje imperijoje geriausia asimiliuotis. Tai galima padaryti JAV, propaguojant jų darbotvarkę; Europoje, per Europos federacijos projekto rėmimą; kai kas nori, kad tai būtų Rusija, su savo slaviška dvasios koncepcija, paremta pravoslaviška krikščionybe; beveik niekas nenori į Kinijos, Indijos ir Arabijos imperijas, nes jos kultūriškai per daug tolimos ir egzotiškos.

Bet kokiu atveju, dalyvaujant imperijų kūrime reikia neužmiršti pagrindinio F. Nietzsche‘ės suvokto archetipo, kuris yra „linksmasis mokslas“. Tai reiškia, kad žmonių rūšį kuriantis gyvybinis tapsmas yra komedija ir tragedija vienu metu, nes gyvenimas ribotas, laikinas, ir visos titaniškos pastangos, ypač žinant, kad jos negali būti sėkmingos, sukelia halkionišką juoką, nes žmogus prieš kosminę realybę atrodo toks menkas ir apgailėtinas padaras, drįstantis tikrovei mesti iššūkį, kad tai gali sukelti tik juoką. O visų imperinių komedijų pabaiga yra tragedija, kuri sukuria nepakeliamas kančias gyvybei ir sužlunga, dar kartą patvirtindama dėsnį, kad žmogui neduota begalybė, ir kad ši iliuzija kiekvienoje kartoje iš naujo užvaldanti protus yra tikra rūšies liga, rodanti aroganciją, susireikšminimą, savo valios pervertinimą, uždarumą anapusinei tikrovei, nesugebėjimą be savęs savo aklame valios siautėjime pamatyti jokio kito esinio kaip nepriklausomo ir savarankiško. Todėl šis projektas iš esmės yra pilnas Antikristinis nusisukimas nuo transcendentinio anapusybės branduolio, egolatrija, be sątvaro vidaus ir jo asmeninės arba kolektyvinės valios viešpatauti kosmologijos nematanti nieko kita. Gyvenimas, individualumas, asmeninė valia, imperija yra komedija, ir pasinėrimas į universalią terpę, kaip rūšį, tapsmą, gamtą yra tragedija, kurios išraiška yra mirtis, deindividualizacija ir išnykimas.

Toks gamtos kūrybinis principas, turintis ciklą, įkalintą tarp gyvenimo ir mirties, kuriame informacinis individualumas, vidinės kūrybinės ambicijos, kaip didžioji kūryba arba didžioji politika, sukelia tik kančią, vyraujančią visose tragiškose epochose, kuriose užsibrėžiamas ambicingas planas sukurti naują imperinio proveržio etapą, į kurį įtraukiami žmonių gyvenimai ir likimai, o tai užsibaigia katastrofiniu žlugimu, rodančiu, kad begalinė viršžmogio valia peržengė leistino ir įmanomo ribą ir turėjo žlugti.

• Rišlio teorija