Filognozijos pradinė mokykla

Kol kosmologija žmogaus sąmonėje yra tik empirinė, neatitrūkusi nuo sumavimo paviršiaus, ji turi bazinį pavidalą, kuriame kalbos sluoksnis minimalus, o visa struktūra yra elementarus, vidinis sątvaro pasaulis, tiesiogiai suvokiamas vadinamąja „bendrąja jusle“, mano vadinama „bendrąja gauble“. Norint suprasti kaip vystosi tokia kosmologija, pradedant nuo paprasčiausių jos formų, reikia išskirti svarbiausius dėmenis, kurių evoliucija vėliau pavirsta sudėtinga metafizinių pasaulių sistema. Pagrindiniai dėmenys, akivaizdu, yra pats žmogus, žemė ir dangus, kur žemė daugiau suvokiama kaip moteriškas pradas, o dangus – kaip vyriškas. Atitinkamai, dangus yra valdžios ir galios archetipas, o žemė – paklusnumo, pasyvumo ir pavaldumo archetipas, pagal stebimą sąveikų sistemą ir kosmoso tvarką. Ženkliniu žymėjimu šią vidinę erdvę galima įvardinti kaip EMFZ5 ir EMFZ6, kur raidės reiškia: E – erdvė, M – metafizika, F – fenomenologija ir Z – zona, o skaičius – zonos numeris. Z5 yra išorinė sątvaro erdvė, kurią sudaro pasaulis, dalinamas į žemę ir dangų. Kadangi žmogus – sausumos gyvūnas, jis geba keliauti žeme, plaukti jūra, naudodamasis savo arba kito gyvūno gyvybine jėga, arba „pasikinkęs“ gamtos stichiją; o norint keliauti oru – jau reikia sudėtingesnės technologijos, kuri yra mechanikos ir termodinamikos junginys. Norint išskristi į vadinamą atvirą kosmosą, reikia dar galingesnės technologijos, kuri pradiniuose savo vystymuose etapuose – pavojinga ir žmogui, ir aplinkai. Vadinasi, dangus yra iki šiol uždara teritorija, kuri planetoje prieinama tik elitinėms organizacijoms. Ženklai MF rodo, kad ši sritis vienu metu yra ir metafizinė, ir fenomenologinė, nes nejudant, nekeliaujant ji būna statišką, šiapushorizontinė realybė, o pradėjus keliauti metafizika pereina į fenomenologiją, nes įeina į žmogaus sumatoriaus empirinių signalų surinkimo diapazoną. Keliavimas nėra šių dienų išradimas, nes senovės žemėje buvo daug nomadinių civilizacijų, keliavusių per kontinentus dideliais atstumais, ieškančių tinkamų apsistojimui teritorijų. Kadangi įveikti kosminius atstumus reikia specialių technologijų, ši kryptis pasiekiama tik baltojo drakono civilizacijai, kuri turi išvysčiusi gylines realybės valdymo technologijas.

Šis pasaulis brėžinyje gali būti pavaizduotas taip:

Matome, kad be išorinio pasaulio dar sužymėta vidinė struktūra, ženklinama Z6, kuri irgi gali būti fenomenologinė, stebint save, arba metatafizinė, stebint kitą žmogų. Šiai realybei aprašyti naudojami sievos arba madrigalo metodai, kuriuose žmogus interpretuojamas arba egzistenciniu, arba psichologiniu būdu. Išorinę ir vidinę kryptį sujungia kalba, žymima [F] parametru, kuris įžodina visą vidinę ir išorinę erdvę, įjuslina metafizinę transcendenciją, kuri suvokiama kolektyvinės patirties dėka, arba įsivaizduojama fantazijų pasaulyje. Šis pradinis, pirmapradis pasaulis yra visų vėlesnių labiau išvystytų kultūrinių reiškinių pagrindas, kuris apvelkamas kalba ir protu, susiejamas su mitologija bei istorija ir tampa standartine, kiekvienam kolektyvo nariui būdinga, vietine kosmoso sistema. Stebėdamas šį pasaulį žmogus pamato, kad gamta priklauso nuo dangaus ciklų, kad vietinis ir tolimesnis kosmosas paklūsta privalomai tvarkai, kuri šių laikų astronomijoje vadinama dangaus kūnų mechanika. Ji valdo metų laikų pasikartojimą, dienos ir nakties trukmės kitimą, kurie tiesiogiai susiję su kalendorine laiko apskaitos sistema ir periodiškai kartojasi. Iš to gaunama išvada, kad kosmoso tvarkai būdingas sukimasis ratu, pasikartojimas ir cikliškumas. Šis pasikartojimas ateina ne iš žemės, bet iš dangaus, tad dangus tampa savotišku žemės valdovu, lemiančiu joje gyvybę ir gyvenimą. Šioje vietoje galima priminti iš Kinijos kilusią zodiako žvaigždynų sistemą, turinčią dvylika zodiako ženklų, kurie susieti su konkrečiu mėnesiu priklausomai nuo to, koks žvaigždynas matomas danguje konkrečiu laiku. Ši bazinė sistema įėjo į visas pirmykštes kultūras, kur buvo derinama gamtinė ir astronominė perspektyva, kur dangus buvo laikomas dievų buveine, o žemė – žmonių. Senovėje, kol dar nebuvo atstumo ir perspektyvų supratimo, niekas nežinojo, ką tas dangus rodo, tačiau vėliau šis žinojimas atsirado, – jog šviesuliai matomi naktį yra tolimos žvaigždės, iki kurių nukeliavus jos taptų tokios pačios kaip mūsų saulė. Taip pat buvo nežinoma, jog ten taip pat yra aplink žvaigždes skriejančios planetos, kuriose galima nežemiška gyvybė. Jeigu senovėje ir buvo bandoma įsivaizduoti ką nors panašaus, tai tik laikant šiuos pasaulius dievų pasauliais, o nežemiškas gyvas būtybes – dievais.

Ši sistema yra pagrindinis orientyras visiems filosofams, užsiimantiems pirmapradės sątvaro būties kontempliacija, orientuojantis arba į išorinę, arba į vidinę kryptį, kur yra žmogaus vidinis fantazijų pasaulis, kultūrinė atmintis, kurioje kiekvienas žmogus semiasi iš kolektyvinės kūrybos aruodų, kuriame jis randa atsakymus į klausimus, kas yra šie sątvaro viduje matomi sąmonės dėmenys. Pavyzdžiui, A. Šliogerio klepsidra, kuri dalinama į Esmą ir Niekį, Esmą daugiau orientuoja į žemę, žemės mitologiją ir beveik nieko nekalba apie dangų, nes jo pasauliai yra tolimi, nepasiekiami ir efemeriški, o filosofas domėjosi tik tuo kas daiktiška, apčiuopiama ir konkretu. Neapčiuopiami ir tolimi pasauliai – daugiau svajonių objektai, kurie nepasiekiami ir nereikalingi prisirišus prie artimos vietovės, kurios nėra jokio noro palikti. Tai sėslus mąstymo būdas, kuris priešinasi nomadizmui, begalybės siekimui, ekspansijai, veržimuisi į tolius. Kaip jau sakiau, žemės istorijoje buvo įvairių laikų ir įvairių kultūros principų: vienos bendruomenės buvo sėslios, turėjusios ribotą ir statišką pasaulio vaizdą, kur tas natūralus kosmosas, kuriame atsiranda žmogaus asmeninė perspektyva yra visatos centras, iš kurio stebimas visas pasaulis, kurio matu matuojami visi jame aptinkami reiškiniai; kitos bendruomenės buvo judrios, norinčios keliauti, statančios tam technines transporto priemones, ypač keliavimui jūra arba vandenynu, tadėl priklausė nuo gero orientavimosi, sumanumo, technologijų, tai yra pažangesnės ir geriau išsivysčiusios. Žinoma, sėslumas patogesnis kaupti istorinį paveldą, tačiau be keliavimo neįmanoma sužinoti nieko naujo ir įdomaus, tai yra nėra egzotikos, sandūros su kitu ir kitokiu negu esi pats. Šie du variantai A. Šliogerio filosofijoje vadinami Itakės ir Odisėjo sindromais, kurie senovėje turėjo įvairias priežastis, o šiuo metu susijungė į vieną, dėl „globalinio kaimo“ etapo civilizacijoje, išvysčius aviaciją, kurios dėka šiais laikais iš vieno kontinento į kitą patekti užtenka vienos paros, o seniau reikėdavo daugybės metų ir sugebėjimo įveikti be technologijų neįveikiamas kliūtis.

Noras išsiveržti iš šio pirmapradžio, bazinio pasaulio, bet tik planetos ribose yra pagrindinis vyksmas juodojo drakono civilizacijoje, kurios pagrindinė dichotomija yra sėslumas ir nomadizmas. Tai reiškia, kad žmonija šio tipo civilizacijoje praėjo šiuo du būtinus etapus, kurie yra pagrindiniai šios sątvaro kosmologijos archetipai. Pasaulis vien iš kosmologinio vaizdinio tapo tikra kosmine erdve, kuri įsipavidalino kaip žemė, planeta, dangaus kūnas, ant kurio paviršiaus gyvena žmonės. Saulė ir mėnulis, kažkada suvokti kaip dievybės tapo tokiais pat dangaus kūnais kaip žemė; buvo suprasta, kad naktinio dangaus šviesuliai yra į saulę panašios žvaigždės, aplink kurias sukasi tolimos planetos. Tik sukūrus įspūdingus kolektyvinius kosmologinus vaizdinius, juodojo drakono civilizacijos žemėje pavyko suvienyti milžiniškus tautomis vadinamas kolektyvus, kuriuos vienija viena kalbinė sąmonė ir kultūrinės formos, kurios leido sukaupti milžinišką tikslingai dirbančią darbo jėgą, kuriančią tiek materialinį, tiek dvasinį turtą. Pradėjus intensyviai tyrinėti realybę, kosmologiniai modeliai tapo vis tikslesni, atsikratė psichologijos ir subjektyvizmo, buvo pradėti grįsti objektyvia patirtimi, faktais ir tyrimais. Taip pradėjo formuotis baltojo drakono civilizacijos gylinė perspektyva, kuri techninėse sintezėse kūrė vis pažangesnes technologijas, skolinantis logiką iš globalinio nomadizmo: juk sėsli civilizacija pagrįsta statišku vaizdu, kuris gilus tik vietiniu būdu, vietinėje teritorijoje, o kelionių epochoje atsirado tikras erdvės įgylinimas, įvedant į statišką vaizdą perspektyvą, kuri sukuriama tolimos kelionės gyliniu veiksmu į perspektyvinę erdvę, kurią suprasti įmanoma tik judant, keliaujant dideliais atstumais.

Kosminė perspektyva yra ribos peržengimas į dievų pasaulį, tad tokiam iššūkiui žmogus ryžtasi tik išsivadavęs iš nepilnavertiškumo komplekso, pats prilyginęs save dievui, nusprendęs jog yra, ar turi teisę būti, dangaus šeimininku.