„Senojoje dinastijoje“ buvo paaiškinta, kad pasaulis turi dvi žiūrėjimo perspektyvas: viena yra iš žmogaus olos, vadinamos mikrokosmu, kurią sukuria dvasinė sietuva, sumuojanti iš aplinkos surenkamus signalus; ir kita – anapus olos, iš išorės, vadinamos makrokosmu, kuris yra ta tikroji visata, kaip sakoma, valdoma Visatos Dievo, arba Absoliuto. Savo oloje žmogus suvokia save kaip kūną, turintį psichovektorių, kuris apibrėžia jį kaip gyvūninę arba racionalią būtybę, sugebančią keisti aplinką, naudotis realybės teikiamomis gėrybėmis, perdirbančią gamtą į sau patogesnį dirbtinį pasaulį. Vidinis psichovektorius transformuojasi į išorinį, atliekamą su išoriniu kūnu, kuris yra dvasinis ir materialus. Išorinį kūną gaubiančios auros ir energetinės struktūros vadinamos sietynu, kuris yra tarpinis skydas tarp vidinės ir išorinės terpės, kuris yra tarsi barjeras, palaikantis vidinio kūno vientisumą. Sietynui nusilpus, apsauginis sluoksnis išnyksta ir žmogų pradeda pulti išorinėje terpėje gyvenantys „gyvūnai“, kuriuos galima vadinti „astraliniais parazitais“.
Šis principas gali būti išreikštas formule, schema arba kitomis priemonėmis tam, kad būtų lengviau vizualizuoti šią holoplastinę žmogaus sandarą, darant struktūrinę analizę arba tiriant hipostratinę realybę, pasitelkiant dvasinę intuiciją. Šį kartą naudoju išorinę perspektyvą, kurioje vidus suvokiamas kaip apribotas pasaulis, kuriame užauga žmogaus „vaizdinys“, formuojamas išorinės „valios“, kaip sakydavo A. Schopenhaueris. Formulė yra tokia:
DS – KT – Sietynas – Sietuva – Dvasia [CAB – E – FD] Įstatymas
DS – didžioji sieva, dieviška erdvė;
KT – klodų telkiniai, daiktiškos ir nedaiktiškos substancijos;
Sietynas – apsauginė terpė pirmapradį kūną atskiriantį nuo aplinkos;
Sietuva – olą formuojanti jėga;
Dvasia – sumuojančio ekrano substancija;
Įstatymas – į ekraną įstatyta informacija, introjekcija;
CAB – jausmai, asmenybė, protas; psichiniai pojūčiai;
E – kūno jausmas, psichofiziniai pojūčiai;
FD – kalba ir daiktų pasaulis.
Didžiąją sievą taip pat galima laikyti didžiąja ola, arba makrokosmu, tačiau mąstant ne ekstensyviai, bet į gylį. Jeigu žmogaus vidinis pasaulis, kuris suvokiamas kartu ir kaip objektas, ir kaip subjektas, yra tarsi koks energetinį burbulas sumuojantis informaciją ir rodantis ją į vidų, viduje esančiam asmeniui, tai anapus jo yra transcendentinė ola, jau esanti Dievo ir jo sukurtų dvasinių būtybių buveinė, kurios žmogus mato tik nedidelę užuominą, priklausomai nuo to, kiek į vidų įsileidžia informacijos. Įsileisti galima daug arba nedaug – nuo to priklauso ar pasaulis „užkerėtas“, ar „atkerėtas“. Pasaulio „užkerėjimas“ reiškia durų atidarymą, o „atkerėjimas“ – uždarymą. Uždarymo logika yra įrodymų, verifikavimo, falsifikavimo, pagrindimo reikalavimas, kuris priklauso, ar oloje objektas parodomas, ar ne. Falsifikuoti arba verifikuoti įmanoma tik tai, kas yra bendrame pasaulyje ir nėra tik subjektyvi idėja ar vaizdinys; tad bendruomenėje, norint susišnekėti, reikia laikyti empirizmo režimo, kad organizavimo priemone būtų ne vaizdiniai, idėjos, bet verifikuojami arba falsifikuojami empiriniai artefaktai, esantys pasaulyje, prieinami kiekvienam žmogui. Jeigu metafizinė orientacija nefalsifikuojama, nes yra pagrįsta singuliariais artefaktais, kurių neįmanoma padaryti bendra patirtimi, jie laikomi nemoksliniais objektais.
Iš pateiktos struktūrinės formulės matosi, kad Įstatymas skyla į dvi dalis: išorinę, vadinamą pasauliu ir žymimą DF; ir vidinę, vadinamą žmogumi, kuris skirstomas į E ir CAB. E yra vidinis kūno pojūtis, susijęs su fiziologija ir psichofiziniais sumatais, esantis vidiniu žmogumi ir niekaip išskyrus kalbą nesuišorinamas; ir CAB, kuris yra psichinis žmogus, turintis psichinį ir informacinį vektorių, nukreiptą į save ir išorinį pasaulį. Tad verifikuojama yra viskas, kas sudaro D ir F, tai yra išorinis žmogus, jo šneka ir aplink esantys daiktai. Visa tai vidinės bendros olos artefaktai, kurie yra empirinio mokslo objektai. Tačiau akivaizdu, kad ola sudaryta ne tik iš bendros dalies, panašios visuose žmonėse, bet ir individualios, kur oloje pats sau atsiveria žmogus, kurio vidiniai potyriai nelaikomi objektyviais faktais, vadinasi nėra mokslo objektas, nes šie artefaktai yra singuliarūs ir jeigu kartojasi, tai tik viename žmoguje, o kiti žmonės falsifikuoti negali. Tai, žinoma, nereiškia, kad ši vidinė sistema nesubendruomeninama. Tam, kad žmonės neužsidarytų savo izoliuotuose pasauliuose, kad juos būtų įmanoma valdyti ir organizuoti, kad jie tarpusavyje susišnekėtų ir sugebėtų tartis, reikalinga galinga švietimo sistema, kuri užkrauna šią nefalsifikuojamą erdvę, vienodos formos vaizdiniais ir simboliais, kurie juos sutelkia į vienodai mąstančių žmonių bendruomenę. Tai, be abejo, prasideda nuo kalbos „technologijos“, tačiau gryna kalba dar turi būti patobulinta ir įgyti kultūrinio pasakojimo formą, kad tais pasakojimais apmokius žmonės, juos būtų galima sutelkti į homogenišką bendruomenę.
Savo knygose bandau filosofiją pertvarkyti į filognoziją, kurioje yra siekiama ne „išminties“, bet pažinimo. Akivaizdu, kad išmintis yra platesnė sąvoka už pažinimą, nes pažinimas siekia tik žinojimo, o išmintis apvelka jį moralinėmis priemonėmis, kurios žinojimą padaro tinkamą taikyti pasaulyje ir visuomenėje. Tai reiškia, kad filognozija yra filosofijos susiaurinimas, kur grynas, techninis žinojimas ir etika – atskiriami. Tačiau tai nereiškia, kad filognozijoje atsisakoma etikos, paprasčiausiai etika paliekama už filognozijos apibrėžimo ribos, bet veikia ją iš išorės, kaip išorinis apribojimas. Joks žinojimas nepriimtinas, jeigu jis neturi stabdžių sistemos ir savivalės pažabojimo priemonių, nes toks įrankis nesugeba susiorientuoti pasaulyje, vertinant kas leistina, o kas neleistina. Ir be tokio įrankio pažinime galima nueiti labai pavojingu degradavimo keliu. Tad filognozijos siaurinimo tikslas ne išvaduoti žinojimą nuo moralinių apribojimų, bet ištobulinti metodą, susikoncentruojant tik prie svarbiausios užduoties – pasaulio ir žmogaus pažinimo.
Pažinimas iš esmės yra veržimasis iš aprašytos olos, transcendencijos siekimas, metafizika. Kadangi tai, kas olos sąmonei nepasiekiama sensoriniu būdu, pasiekiama protu, tad filognozija įmanoma kaip racionalioji metafizika, kuri kuria žmogaus modelį ir ieško būdų, kaip susieti vidų su išore. Tai loginis principas, kuris gali naudoti analogijos metodą, neatverto tyrinėjimą per atvertą ir pan. Kitas variantas – metafizinių artefaktų, vadinamų „stebuklais“ ieškojimas, kuris jau remiasi singuliariomis patirtimis, kurios nei verifikuojamos, nei falsifikuojamos. Šioje vietoje filognozija priartėja prie intuityvios transcendencijos suvokties, kuri susijusi su dvasine žmogaus sandara, tikint, kad išorinė dvasia, sukurta iš transcendentinio klodo, kažkaip dalyvauja holoplastiniame pasaulyje ir turi savo struktūroje dvasinius archetipus, Platono vadintus idėjomis, eidais, kurie į olą patenka per transcendentalinę žmogaus struktūrinę dalį ir žmogus gali jas suvokti bei kontempliuoti. Tai dvasinės intuicijos prasmė, kuri būnant oloje leidžia suvokti didžiąsias anapus olos esančias idėjas, kurios yra makrokosmo pagrindas. Tačiau tam reikalinga tinkamai paruošta sąmonė ir teisingas nusiteikimas, kuris leistų dvasiai išsivaduoti iš sensorika pagrįstų fantazijų ir idėjas semtų ne iš čia, nes šioje kryptyje idėjos iš tikro yra daiktų formos, ir kaip sako I. Kantas, yra aposteriorinės. Tuo tarpu transcendentalinės idėjos turi būti apriorinės, nekylančios iš šio, juslinio pasaulio, matančios daiktus dvasinių substancijų priemonėmis. Tai savotiškas dvasinis sensoriumas, kuris daiktuose įdiegia dvasinės perspektyvos „archetipus“, kurie sukuriami apgaubus visus daiktus dvasinėmis auromis. Vidinėje oloje, ši išorinė tvarka pamėgdžiojama sujungus į vieną Aristotelio formų pasaulį ir Platono idėjų pasaulį, kurie rodo jį iš materialios ir dvasinės perspektyvos.
Tad vidinėje žmogaus oloje išorinės olos pasaulį pažinti galima dviem būdais: Aristotelio, kuris aprašo juslinių daiktų materialias formas ir Platono, kuris aprašo dvasines formas, kurias aš vadinu archetipais, vadinamas idėjomis / eidais. Manau, jog geriausia šias kryptis sujungti į vieną, kur dvasinė struktūra susijungia su materialia kaip Urobore Dvasia ir Įstatymas: Platonas atstovauja dvasinę, o Aristotelis Įstatymo kryptį, tačiau abu jie yra vienos spektrinės juostos priešingi poliai. Tas pasaulis, kuriame kažkada „gyveno“ dvasia yra dvasinė, makrokosmo erdvė, kurioje dvasinė substancija formuoja „taktilinę“ sąveiką su daiktais, juos apgaubiant ir suformuojant tos formos dvasinį prototipą, kuris dvasinėje substancijoje vadinamas „idėja“. Šias idėjas manau ir prisimena žmogus, įsikūnijęs į mažosios olos pasaulį, kuris yra susiaurintas didžiosios olos variantas.
Filognozijos pradinė mokykla 