Septintame tome pavadinimu „Drakono akis“ buvo aprašytas civilizacijų medis, kuriame pažymėtos pagrindinių civilizacijų sątvarologijos, atstovaujamos keturių „Filognozijos pradmenyse“ nagrinėjamų filosofų. Kamienas yra ašinė sątvarologija, aprašanti pirmapradį sątvarą, kurio rišlys dar nesusiformavęs, sąmonės būsena laukinė, atitinkanti metaphysica naturalis gryną variantą. Šioje būsenoje sąmonės struktūra bazinė, universali, gyvūninė, neturinti išsivysčiusios asmenybės ir individualumo, bekalbė. Ašinė sątvarologija dezintegruotis pradeda atradus kalbą, pradėjus vadinti ir vardinti daiktus, kurti istorijas, bendrauti tarpusavyje ir šio kalbinio bendravimo pagrindu burtis į kalbinis kolektyvus, kurie turi kokį nors metafizinį pasakojimą, vadinamą mitu, kaip vienijantį pagrindą. Iš tokios kamieninės būsenos per ilgą istoriją iš pradžių susiformuoja juodojo drakono šaka, pagrįsta teologinę kultūra, įkalbinta transcendencija, esanti ne išnaudojimo bet garbinimo objektu. Kadangi žmogaus intelektas dar per silpnas užvaldyti metafizinę realybe, jis su ja elgiasi pagarbiai ir atsižvelgdamas, kaip į pagarbos vertą esatį. Šią šaką, kadangi ji yra silpnoji begalybė, dedame  kairėje pusėje ir gauname pusę civilizacijų medžio. Tuo tarpu stiprioji pusė, pagrįsta matematine kalba ir kontinuumo struktūromis, jau neturi tokios pagarbos transcendencijai kaip ankstesnėse civilizacijos epochose ir pilnai savo prote sustiprėjus, sukūrus viešpatauti siekiančio žmogaus įvaizdį, ji tampa ne tiek garbinimo kiek užvaldymo objektu. Ši stiprioji civilizacijos atmaina vadinama baltojo drakono, nes jos tikslas atverti nematomą transcendenciją ir užėmus su technologija visą anapusinę realybę, tapti jos šeimininku.

Prisiminus kas yra civilizacijų medis, galima pereiti prie konkrečių filosofijų, kurios atitinka kokią nors padėtį ir orientaciją parodomą šioje schemoje. Kamieno daliai atstovauja F. Nietzsche‘ė ir A. Šliogeris, nors jie turi diametraliai priešingas sątvarologijas. Bendra tarp jų tai, kad jie abu bando nupjauti prometėjiško civilizacijos atsišakojimo šakas, kur F. Nietzsche‘ė, kaip devyniolikto amžiaus filosofas, daugiau reiškėsi kaip antikrikšioniškas ir antibažnytinis antimetafizikas, norėjęs pašalinti iš Europiečių sąmonių teologinę kalbą, teologinius mitus, kurie jo manymu, priešiški gyvenimui ir neatitinka Europos civilizacijos ateities uždavinių, todėl turi būti sunaikinti sugriaunant bažnyčią ir jos teologiją. Tačiau tai nereiškia, kad Nietzsche‘ė buvo pilnas antimetafizikas, nes jis savo didžiosios politikos idėjoje neatsisakė istorijos metafizikos ir imperinio globalizmo, kurie rodo nors labai redukuotą, bet ne radikaliai sunaikintą metafiziką. Tai buvo artimosios metafizikos formos, kurios buvo paviršinės, paremtos empiriniu pasauliu, kur transcendavimas yra laikinis, kaip praeitis arba ateitis, arba translokalinis, kaip globalizmas. Šis nepilnas apsiribojimas F. Nietzsche‘ei būdingas todėl, kad jo sątvarologija paremta valia viešpatauti, vystymusi, plėtra, galios begalinio augimo isterija. Taip pat filosofas buvo dviprasmis technomokslo ateities klausimu. Gal būti, dėl to, kad devynioliktame šimtmetyje dar nebuvo aiškūs ateities technologijų bruožai ir padariniai, nebuvo aišku, koks jų poveikis gyvybei ir tai ar technologijos yra galios, ar silpnumo išraiška. Todėl jo požiūris neartikuliuotas, neaišku ar jis būtų norėjęs nupjauti mokslo šaką taip kaip religijos, ar ne.

Bet kokiu atveju, kito filosofo, šį kartą jau iš Lietuvos, požiūris yra daug griežtesnis ir akivaizdesnis. Šis filosofas yra A. Šliogeris, kuris griežtai pasisakė prie technomokslą ir technologinį transcendencijos išdarkymą, kurio tikslas kurti metafizines technologijas į ją dedant žmogišką išmonę, kuri išorinę realybę priverčia tarnauti žmogui atsisakant savo savarankiškos būties. Technomokslas yra žmogaus triumfas, kai jis transcendenciją sugeba ne tik įžodinti silpnuoju būdu, bet ir paimti į kontrolę ir gauti iš to naudos: plėsti savo galią ir veiklos mastą. Kadangi filosofas šį procesą matė kaip planetinio masto katastrofą gyvybei, kuri iš gyvo daikto paverčiama į technologinį agregatą, skirtą dirbtinėje technosferoje atlikti kokią nors funkciją, sunaikinant savo žmogiškumą ir laisvę. Ši atšaka yra galutinė metafizinė pergalė prieš Kitą, kuri žmogui pašalina visas kliūtis iš kelio išaukštinti savo rūšį ir tapti ne tik šios planetos, bet ir galaktikos valdovu. Tam sukurta gylinė transcendencijos atvertis, kuri leidžia įvesti tokias funkcijas, kuriomis naudojantis sukonstruojamas naujas, kosminis transportas, ir žmogus išsiveržia ne tik iš lokalizmo, net tik iš globalizmo kalėjimo, bet ir tampa kosminiu transglobalistu. Tai A. Šliogeris kosminių odisėjų pradžią laikė didžiausia katastrofa, nes tam žmogus turi būti pilnai įveikęs savo bazinę sątvarologiją, bazinę sąveikų ir proporcijų sistemą, tapęs nauju žmogumi, prisitaikiusiu gyventi naujame pasaulyje, esančiame kosminio masto. A. Šliogeris rodė nepasitikėjimą šia galimybę, netikėdamas, kad jis sugebės įveikti šį išbandymą, neprarasdamas elementaraus žmogiškumo sugebėjimų, neišsivystydamas į išsigimusį, fašistinį projektą.

Grįžtant prie juodojo drakono atšakos civilizacijų medyje, žinome, kad jos pagrindinis atstovas, bent jau Europos civilizacijoje yra Jėzus iš Nazareto, kuris sukūrė visiems žinomą krikščioniškos teologijos variantą, kilusį iš judaizmo, kuris Dievą tapatina su „žodžiu“ arba graikiškai „logosu“, galinčiu tapti kūnu, dieviškos žinios skleidėju žmonių bendruomenėse, kurios esmė yra ta, kad šis pasaulis tik nedidelė viso pasaulio dalis, kad egzistuoja didesnis, nematomas pasaulis, kuriame nematomi dėsniai rodo kitokį, labiau išvystytą žmogaus vaizdą, kuriame matosi, kad jis turi nemirtingą sielą, kuri mirus žmogui atsiskiria nuo kūno ir keliauja į kitą pasaulį, esantį už regimo vaizdo, tikroje transcendencijoje. Jėzus ir jo pasekėjai, gnostikai, buvo gelmininkai ir metafizikai, žinoję žmogaus paslaptį ir skelbę, kad už šio akių pasaulio yra dangaus karalystė, valdoma dieviškų būtybių ir kad žmogus yra viena iš jų, tik esanti nuopuolyje ir apribojime, turinčiame užsibaigti po mirties, kada jam taip pat atsivers metafizinės akys ir jis taps pilnaverčiu Dievo pasaulio nariu. Šiai pasaulėžiūrai pirmiausiai priešinosi F. Nietzsche‘ė, kuris laikė, kad apsiribojimas savo įolintu pasauliu – geriausias gyvenimo išvystymo būdas. Jis taip manė todėl, kad siekė silpną žmogaus vaizdinį pakeisti stipraus žmogaus ideologija ir silpna metafizika jo netenkino, nes ji neduoda rezultato, nesugeba transcendencijoje viešpatauti ir, antra, garbinimo kvailystė silpnina žmogų, daro jį nuolankiu tarnu, vietoj to, kad kurtų jį kaip pasaulio valdovą. Viso to nėra technomokslinės civilizacijos atsišakojime, todėl ir sakiau, kad į jį F. Nietzsche‘ės požiūris dviprasmiškas, nes technomokslas yra galios metafizika.

Šią galios metafiziką atstovauja D. Mockaus baltojo drakono civilizacijos teorinis modelis, kuris pagrįstas informacijos inversija į sątvarą, suformuojant metafizinio žinojimo rišlį ir šio žinojimo eksversija, kuriant hipostratinį raigą, įvedantį į būties struktūrą funkciją, kuri padeda žmogui vykdyti užduotis ir plėsti veiklos mastą. Drakonas yra transcendencijos simbolis, kuris baltu žymimas tada, kai pilnu atvėrimu atvertas, o juodu – kai užvertas. Šis atvirumas-uždarumas žymimas tūkstančio dalių skale, kur nulis dalių yra pilnas juodasis drakonas, o tūkstantis dalių – pilnas baltasis drakonas. Šių galimybių pagrindinis veiksnys yra žmogaus atveriančioji dvasia, kuri Uroboro struktūroje įveda transcendencijos įstatymą į dvasią ir sukuria baltojo ir juodojo drakono pusiausvyrą, kuri reikalinga mąstančio, žmogiško gyvūno sukūrimui, kuris nėra nei visiškas niekas, nei visiškas viskas. Atverto, arba baltojo drakono, yra, mano vertinimu, 10 proc., o užverto, tai yra juodojo drakono, yra 90 proc. Tai natūrali tvarka, kuri vadinama Dievo bažnyčia, kuri dovanai naudoja šią natūralią šviesos erdvę, bet nesiekia daugiau, neima realybės daugiau, negu yra duota. Civilizacijų medyje pagrindinis klausimas yra ką turime dalyti su tuo 90 proc. transcendencijos, kurią atverti norėjo Jėzus iš Nazareto, silpnuoju, religiniu būdu, kaip Dievo karalystę, kurioje žmogus suvokiamas tik kaip tarnas ir pavaldinys. Kitas filosofas, D. Mockus, siekia nuosaikaus šio 90 proc. atvėrimo, kuris skirtas ne užvaldymui ir išnaudojimui, bet tik žinojimui, tam, kad būtų atsakyti amžinieji filosofijos klausimai, bet ne tam, kad būtų kuriama totalinės technovergovės visata. Ši problema akivaizdžiai matosi, transhumanizmo ir pohumanizmo judėjimuose, kuriuose bandoma įveikti žmogų kaip valdovą ir įvesti naują technoreligiją, kurioje žmogus būtų priverstas tarnauti mašininei transcendencijai kaip seniau tarnavo Dievui.

Ši tendencija filognozijai nepriimtina, ir pradėjęs naujoje eroje nuo galios metafizikos žmogus neturi vėl nusiristi iki tarno ar vergo.

• dievo bažnyčia