Filognozijos modelį galima pabandyti performuluoti kaip laisvės problemą, tampančią teorijos centru, valdančiu visas žmogaus analizės galimybes. Laisvė kaip sąmonės branduolys filosofijoje nenauja tema, tačiau filognozijoje šis klausimas įgauna kitą atspalvį, kuris parodomas kaip konfliktas tarp žmogaus ir realybės, kuriame turi būti sprendžiama, kiek turi teisių žmogus, o kiek pasaulis. Aukščiausiame mąstymo lygmenyje šis santykis įgauna civilizacijos pavidalą, kuriame matome kokia nustatyta pusiausvyra tarp žmogaus ir absoliučios tikrovės. Filognozijoje ši pusiausvyra žymima kaip veiklos mastas, kylantis iš mažosios ir didžiosios sievos, rodantis kiek laisvės turi žmogus ir kiek Dievas. Koks laisvės mastas leidžiamas mažajai sievai, o koks didžiajai nustatoma pagal natūralią arba pagal dirbtinę tvarką, kur pirmoji vadinama Dievo bažnyčia, o antroji – Šėtono bažnyčia, simbolizuojanti sukilimą prieš natūralią tvarką ir bandymą civilizaciją statyti ne ant gamtos, bet ant žmogaus pamato.

Žmogus turi minimalią prigimtinę laisvę, kurią jam dovanoja gamta ir prigimtis. Kiek čia tikra laisvė – galima ginčytis, imant tikslų laisvės apibrėžimą, nes gamtoje žmogus, kaip gyvūnas, vadovaujasi instinktu, kuris yra gamtos įstatymas, prievarta įdiegiamas į jo biologinę prigimtį. Todėl galima diskutuoti, kiek tokioje situacijoje žmogus iš tikro laisvas, nes savo natūralių instinktų tenkinimas laisvo režimo imitacijoje, galima sakyti, neįveikiama vergovė prigimčiai, kurią bando įveikti nebent religinis ar moralinis fanatikas. Tačiau taip yra susiklostė, kad tokia gyvūninė prigimtis, net jeigu joje yra biologinė ar psichologinė prievarta, įstatyta į laisvės erdvę, kurioje žmogus turi teisę laisvai tenkinti savo poreikius, ne primetimu, bet laisvu apsibrėžimu kurti savo biologinio gyvenimo programą, vien tenkinant savo norus.

Ši prigimtinė laisvė yra natūrali erdvė, duota žmogaus sąmonei, kurioje žmogus įstatytas į saiko ribas, kuriose, konkuruodamas su kitais žmonėmis, jis užsiima savo natūraliu gyvenimu, vykdydamas gamtinę rūšies programą. Tačiau toks žmogus yra žemiausio išsivystymo, neturi teorinio proto ir dar nesugeba pasižiūrėti į save ir savo gyvenimą filosofiškai, kad pamatytų juos kaip apmąstymų objektą, kurio tikslas suprasti egzistencijos esmę iš išvystyto proto perspektyvos. Tik pradėjus kurti tokias teorijas, civilizacija pakyla į aukštesnį lygmenį, kurio pagrindinis tikslas buvo pažinti arba suprasti. Tematizavus dvi galimybes, būti laisvu arba nelaisvu, buvo siekiama išsiaiškinti kokia yra buvimo laisvu ir nelaisvu esmė, o moraliniu požiūriu, ar žmogus turi būti laisvas, ar atimti iš jo laisvę yra nusikaltimas. Tik tokiame kontekste natūralioji teisė, paremta papročiais ir žmogaus natūraliąja psichologija, gali būti peržengta ir gali atsirasti proto sukurta teisė, kuri yra paimama ne iš tradicijos, bet iš teorinio modelio. Tik įgavus tokį sugebėjimą buvo išmokta kurti dirbtinę tvarką, kuri buvo ne „Dievo“, bet žmogaus tvarka, remiama savo mąstymu ir jo sukurtomis teorijomis.

Todėl, mano manymu, didžiosios ir mažosios sievos apsikeitimo vietomis vienas iš ženklų Vakarų civilizacijoje yra prigimtinės teisės pakeitimas protu grįsta teise, kur, vietoj rėmimosi biologija ir natūraliąja psichologija, buvo pradėta remtis teoriniu apmąstymu, kuriame natūrali tvarka buvo suvokiama ne betarpiškai, bet įtarpinta teorinio, filosofinio proto ir jo konceptualinio aparato. Todėl, pirmu atveju, laisvės idėja suvokiama tik gyvūniniu suvokimu ir tik nuo natūraliosios, paprotinės psichologijos priklauso, kiek ji bus inkorporuota į tradiciją; tuo tarpu atsiradus filosofijai, buvo išmokta viską apmąstyti, kiekvienam principui ar normai reikalauti įrodymo ir pagrindimo, taip pradėjus tvarką statyti ne ant gamtos, bet ant proto pamato. Ankstesnės civilizacijos formos, kaip magija, mitologija, herojinė religija dar grįstos paprotine teise, kurioje bendruomenėse nėra išsivysčiusi laisvės erdvė, kurioje atsirastų galimybės savarankiškai mąstyti ir šią erdvę tematizuoti, padarant ją mąstymo objektu. Tačiau kai atsirado laisvas filosofas ir filosofija, iškilo ir naujo žmogaus santykio su tikrove galimybė, kurioje žmogus jau išsiskyręs iš gamtos ir paprotinės bendruomenės, drįsta ir sugeba mąstyti atsiskyręs nuo kolektyvinių vaizdinių ir grįsti sampratas ne bendruomeniniu, bet asmeniniu protu. Todėl filosofiją galima laikyti lūžio tašku, kuris sukūrė naują civilizacijos formą planetoje, kurioje atsirado sugebėjimas kurti gamtoje dirbtinę tvarką, kurioje yra remiamasi ne prigimtimi, bet protu. Žinoma, tarp prigimties ir mąstymo galimi įvairūs santykiai, nuo konfliktinio iki harmoningo, tačiau net esant harmoningam santykiui, viskas statoma ant kito pagrindo, kuriuo yra žmogaus protas, o ne natūralistiškai į mąstymą integruota gamta.

Krikščionybėje matome panašų procesą, kur jos ištakose yra metafizinis / religinis judėjimas, kuriame žmogus skatinamas išsiskirti iš tradicijos masės, judaizmo arba romėniško mito, suvokti savo individualią sielą ir pašvęsti ją asmeniniam santykiui su Dievu, atsikračius savyje gamtinio ir gyvūninio prado, išsiėmus iš tradicinės bendruomenės sanklodos, atsisakius pareigų giminėje ir bendruomenėje, gyvenant tik Dievo idėja, nes šis materialus būvis paskelbiamas Šėtono karalyste, iš kurios, norint pakilti į Dievo pasaulį, reikia išsivaduoti. Tai reiškia, kad tiek filosofas, tiek tikintysis kovojo prieš prigimtinę teisę, kurioje įkūnytas gamtinis požiūris į žmogų, bendruomenę ir gyvenimą, su natūraliai nusistovėjusiais papročiais ir kolektyvinės sąmonės viršenybe.

Atsiradus mokslui ir pradėjus vystyti dirbtinio pasaulio kūrimo projektą, ši tendencija įgavo dar didesnį pagreitį, kurio įtakoje buvo reikalaujama permąstyti natūralios tvarkos normas, kad būtų galima reikalauti plėsti laisvės ribas, rodant, kad žmogaus galia auga, o natūralios tvarkos pasaulis traukiasi iš savo anksčiau turėtų pozicijų. Taip, filosofijos ir krikščionybės poveikyje, buvo sukurta ir išplėtota laisvės koncepcija, kurioje žmogus turi teisę ir net priedermę būti laisvu protu, nepriklausančiu nuo kolektyvinės sąmonės, ir laisva dvasia, nepriklausančia nuo materialaus kūno, kurio nedomina žemiškas gyvenimas ir kuris svajoja tik apie Dangaus karalystę, į kurią perkeliama tikroji žmogaus būtis. Į šią būti jis pakilti turi ne kokiu nors kolektyviniu biologiniu ar socialiniu veikimu, bet asmeniniu santykiu su transcendencija, kurioje jis išskiriamas kaip atskiras individas, vertinamas ne kaip kolektyvas, bet kaip atskiras asmuo, besirūpinantis asmeniniu išganymu. Taip atsiranda asketizmas, vienuolystė, kunigystė, kurioje žmogus išsiima iš natūralistinių santykių ir siekia sudvasinti savo egzistenciją.

Visa tai radikalus sukilimas prieš natūralią paprotinę teisę ir ankstesnę tradiciją, kurioje žmogus kuria dirbtinę, antinatūralią tvarką, kurioje jis pamatą randa ne sątvaro priekinėje sąmonėje, kurioje atsiveria objektyvus pasaulis, bet žmogaus mąstyme, kuris pilnai individualizavęsis, ant savo individualios perspektyvos bando pasatyti visą objektyvią realybę. Todėl nuo to koks požiūris į atskirą žmogų ir laisvę priklauso kaip ji įrašoma į dirbtinę tvarką: ar kaip nevertas dėmesio niekniekis, ar kaip svarbiausia vertybė, be kurios civilizacijoje neįmanomas joks humanizmas ir moralinis santykis su žmogumi. Kokia iš tikro turi būti laisvė, ir kiek joje turi būti natūralistinio, o kiek dvasinio ar socialinio / psichologinio principo, yra ateities temų klausimas. Šiame skyrelyje tik norėjau parodyti, bendrą istorinį vaizdą, pagal kurį matosi kaip per filosofiją, mokslą, religiją ir teisę šis klausimas ateina iki filognozijos, ir ką joje reiškia liberalizmas.

Akivaizdu, kad laisvės aspektai galimi ir prigimtinėje / paprotinėje teisėje, kur pavyzdžiui laisvė suprantama kaip bajoro privilegija; taip pat respublikoje, kurios tvarka jau ne prigimtinė, bet sukurta proto ir laisvė suprantama kaip neatimama piliečio teisė; religijoje kaip laisvė nuo biologinės prigimties; filosofijoje kaip laisvė turėti savarankišką mąstymą, išsivadavusį iš kolektyvinių vaizdinių; moksle – kaip laisvę kurti dirbtinę žmogaus tvarką, kuris turi teisę mesti iššūkį dieviškai tvarkai, taip įkūnijant Šėtono sukilimo archetipą; ir filognozijoje kaip pusiausvyros tarp mažosios ir didžiosios sievos galutinį tvarkų apvertimą, kuriame žmogus tampa pasaulio valdovu, sukuriančiu savo Žmogaus karalystę, kurioje išsiveržęs į kosmosą jis tampa planetinių biosferų valdovu ir šeimininku, sprendžiančiu jų likimą. Todėl šiame tome siekiu permąstyti laisvės klausimą, susiedamas jį su moralės ir Kito problema, siekiant įvertinti, kiek Kitas, kaip gamta arba Dievas, turi užleisti vietos Žmogui, kuris peraugęs savo ankstesnes civilizacijas, ruošiasi kosminiam šuoliui ir antpuoliui prie natūralų pasaulį, kuris atsiveria kaip gamta arba gamtinis žmogus. Šis antpuolis vadinamas transhumanizmu ir pohumanizmu.

• dievo bažnyčia