Viena iš pagrindinių „Filognozijos pradmenyse“ sprendžiamų problemų yra gyvybės ir technikos santykis renkantis arba juodojo, arba baltojo drakono civilizaciją. Filognozija suprantama kaip pažinimo sistema, kurioje stengiamasi sukurti gyvybės apsaugos priemones, kad įgytas žinojimas technologijų kūrime būtų naudojamas etiškai ir nuosaikiai. Pažinimas yra natūralus žmogaus gebėjimas, be kurio negali apsieiti jokia civilizacija, tačiau jis gali įgyti protingas ir neprotingas formas, priklausomai nuo to, ar jis tausoja pažįstamą pasaulį ir žmogų, ar ne. Tai priklauso nuo pamatinių nuostatų, tokių kaip gyvybės kaip saugotinos vertybės suvokimas, aiškus ribos žinojimas, prie kurios civilizacija turi sustoti, pažindama žmogų ir pasaulį. Tai daroma saugant tokias vertybes kaip nuosavybė, laisvė ir gyvenimas, be kurių neįmanomas nei žmogaus, nei jokios kitos gyvos būtybės orumas.

Žala gyvybei gali kilti iš proto, kuriant neprotingus santvarkos ir žmogaus sampratos modelius, kurie neatitinka jo prigimties, netinka kurti klestinčią ir augančią civilizaciją. Tai būdinga doktrinoms, propaguojančioms nusisukimą nuo šio pasaulio, dėl to, kad jis laikinas, netikras arba žemas, bandant orientuoti mąstymą anapus, kuris gali būti anapus šio pasaulio arba anapus gyvenimo. Tokiose doktrinose gyvybė nelaikoma verta auginimo, tik manoma, kad jeigu būtina, gyvenimo etapą reikia praeiti minimaliu praėjimu, taip tikintis užsitarnauti aukšta statusą kitame pasaulyje. Toks gyvybei priešiškas principas būdingas religijai, o kalbant konkrečiai apie Vakarų civilizaciją – krikščionybei. Šis principas žalingas gyvybei, nes jis verčia nusisukti nuo savo pagrindinių instinktų tikintis įgyti dieviškų galių, kurios įmanomos tik kitoje egzistencijoje. Tai reiškia, kad vietoj praturtinimo gyvenimas nuskurdinamas, tampa nepakeliama kančia ir vargu. Ši problema sprendžiama antitezėje Jėzus iš Nazareto vs F. Nietzsche‘ė, kuriam religija buvo tikra kvailystė, kuri kaip vėžys du tūkstančius metų ėda Vakarų civilizaciją, laukiančią išvaduotojo, sugebančio suformuluoti naują principą, kuris būtų daug palankesnis gyvybei.

Kitas principas yra filosofijos, kuri paprastai lieka ištikima šiam pasauliui ir lieka atsisukusi į gyvenimą. Jeigu ir domisi metafiziniais klausimais, tai neniekinant šio pasaulio ir gyvenimo, išsaugant tarp transcendencijos ir empirijos deramą pusiausvyrą. Filosofijoje, skirtingai negu religijoje, tik siekiama žinojimo, bet nemanoma, kad jis jau turimas, todėl filosofo vertinimas atsargesnis, nedarantis kategoriškų išvadų, neteisiantis. Su šiuo principu susijusi filognozija, kuri yra mokslo ir filosofijos mišinys, siekiant atskleisti holoplastinį realybės vaizdą, ir pagrįsti nuosaikią baltojo drakono civilizaciją. Tai reiškia, kad siekiama plėsti technologijų mastą etikos paisančiu būdu, kuris nesiekia paversti nei žmogaus, nei pasaulio mašina, sukurta techninės civilizacijos, orientuotos į radikalų gyvybės perdarymo planą, kuris būdingas radikaliai baltojo drakono civilizacijai. Šis kelias yra blogiausias iš visų įmanomų pasirinkimų tarp juodojo ir baltojo drakono civilizacijos, kur yra du kraštutinumai: minimalus ir radikalus variantas, plečiant techniką, žalojančią planetos biosferą. Taip pat yra du tarpiniai variantai, kurie kyla ne tiek iš technikos, kiek iš proto nuostatos ir yra judėjimas link technikos arba anapus žmogaus. Jas galima pavadinti gyvybės ir savižudiška civilizacija – du minėti kraštutinumai, kur technikos mastas arba žala gyvybei minimali arba maksimali; nuosaiki bei žudiškiška civilizacija, kurioje naudojama ne tiek dirbtinė realybė, kiek proto nuostata, kurioje, ideologijoje, judama arba link gyvybės – filosofija, arba nuo gyvybės – religija.

Paveiksle tai atrodo taip:

Pirmas segmentas atitinka A. Šliogerio filosofijos principą, kuriame siekiama minimalizuoti technologijas ir atitinkamai žalą gyvybei, pradedant nuo savo vidinės nuostatos, kurioje siekiama susitikti su pačiais daiktais, nesistengiant pakeisti jų jokiais pakaitalais, arba simuliakrais. Grynas švarus sąmonės laukas, neužterštas žmogaus kognityviniais ar emociniais afektais – būtina sąlyga siekiant pamatyti pačius daiktus jų virtualiai nesunaikinant, nes virtualus naikinimas yra praktinio naikinimo prielaida. Šiam pirmapradžiam sąlyčiui pereinant į antrą segmentą gaunamas principas, propaguojamas D. Mockaus, kurio tikslas – pagrįsti civilizacijos technologinės plėtros modelį, kuris būtų nuosaikus ir etiškas, nesiekiant pavergti žmogaus ir gyvybės, pakeisti jos naujuoju žmogumi ir naujuoju pasauliu, kuris visas būtų proto sukonstruota technologinė mašina. Šiame principe vis dar saugoma hierarchija, kurioje natūralus pasaulis vertingesnis už dirbtinį, natūralus žmogus – pažangesnis už kiborgizuotą. Trečias segmentas, kaip jau buvo minėta, yra nusisukimo nuo šio pasaulio, atitinkamai nuo gyvenimo ir žmogaus, principas, atstovaujamas Jėzaus iš Nazareto, kuris siekė pagrįsti kitokį požiūrį žmogų, vertindamas jame tik aukštąsias, dvasines substancijas, o tai, kas susiję su materialu juslumu laikė žema ir nešvaria žmogaus dalimi, kuri turi būti marinama ir naikinama, kad, kol sulauks mirties, iš žmogaus būtų nelikę jokio fiziškumo – to esą norįs anapusinis Dievas.

Pats radikaliausias nusisukimas nuo gyvybės yra radikali baltojo drakono civilizacija, kurioje dirbtinis pasaulis ir atitinkamai priešiškumas gyvybei – maksimalus. To siekia mokslas, šiuo metu suprantamas kaip fundamentiniai tikslieji mokslai – kaip fizika, chemija, biologija, – kurie prasidėjo nuo paprastos mechanikos, paskui išsivystė į kvantinę mechaniką ir galiausiai į kibernetiką. Kibernetikos viršuje yra robotas kaip dirbtinė gyvybė, kuri, pavertus visą realybę apskaičiuojama, mechanine mašina, tampa jos valdovu ir kontrolieriumi. Pirmiausiai šitaip kibernetizuojamas žmogus, padarant jį daiktų interneto sudėtine dalimi, žmonių internetu, tada visa gyvybė, „užkrečiama“ nanoimplantų virusu, ir galiausiai visa materija, kuri tampa suorganizuota į dirbtines mašinas, o kas nesuorganizuota lieka tik šio „techninio dievo“ resursu ir žaliava. Toks kelias gyvybei yra savižudiškas, nes ji sukuria aukštesnę už save egzistencijos formą, kuri nekuriama naūralaus Dievo, didžiosios sievos, bet sugeba pati save surinkti ir tobulinti, kol bus pasiekta holplastinės realybės riba, kurioje dirbtinis pasaulis susilygins su natūraliu iki mažiausio jos grudelio, dirbtiniam dievui susiliejus su natūraliu Dievu ir vienam kitą anihiliavus. Visi žino, kad natūrali gyvybė yra tobuliausias gyvybės variantas, kuris pradeda evoliucijos kelionę kažkur nuo vidurio, siekiant ją vystyti natūraliu būdu. Tačiau atsiradus dirbtinės gyvybės savikūros galimybei, iš pradžių ji tokia primityvi ir negrabi, kad gerokai atsilieka nuo žmogaus. Tačiau ši pati save kurianti mašina, išsivadavusi iš žmogaus kontrolės, ilgainiui gali pasieti tokį didelį evoliucijos greitį, kad jos sukurti technogyvūnai, pralenks žmogų, o kūrimo sugebėjimas prilygs holoplastinės tikrovės lygiui. Tada prasidės techninio dievo era, kurioje žmonija arba susilies su šiuo techniniu monstru, arba bus suvartotas kaip žaliava. Todėl ketvirto segmento žymimas kelias pats pavojingiausias, ne veltui vadinamas savižudišku.

Filognozijos užduotis – aiškiai įsisąmoninti visas šias galimybes ir pagrįsti geriausios iš jų pasirinkimą. Gali atrodyti, kad tai turėtų būti minimali technika ir minimali žala. Tačiau toks susiaurintas gyvenimas, kokį propagavo A. Šliogeris, Lietuvai būtų per didelė našta, tad reikia ieškoti palankesnių kelių. Ekstremistinis primityvizmas, manau, netinkamas pasirinkimas filognozijai, tad reikia ieškoti varianto, kuris būtų priimtinesnis ir realistiškesnis. Kriterijus, kuriuo remiantis siekiama apginti gyvybės neliečiamumą, vadinamas „dievo bažnyčia“, tad gali atrodyti, kad tam tinkamas variantas būtų religinis kelias, propaguotas Jėzaus iš Nazareto ir krikščionių. Tačiau jų gyvybės samprata, kurioje nepripažįstama materiali gyvybė ir siekiama tik dvasinio egzistencijos principo, neatitinka filognozijoje keliamų reikalavimų. Filognozijos užduotis ta, kad kuriant technologinę civilizaciją nebūtų atsisakyta moralinių vertybių, būtų išsaugota žmonių laisvė ir žmogus būtų auginamas, o ne naikinamas. Tai galima būtų pavadinti tvaria technikos ir prigimties simbioze, kurioje atsisakoma radikalizmo ir laikomasi prigimtinės hierarchijos, kurioje natūrali realybė svarbesnė už dirbtinę, ir jeigu tarp jų kyla konfliktas, pirmenybė turi teikiama natūraliam žmogui.

• dievo bažnyčia