Šiame skyrelyje pakalbėsiu apie Vakarų civilizacijos pagrindinių krypčių filosofinį mazgą, susietą su „Drakono akyje“ (2021) minėtų civilizacijų medžiu, sudarytu iš centrinės ašies, į kurią įeina metafizikos atsisakę filosofai F. Nietzsche‘ė ir A. Šliogeris. Šie filosofai turėjo aiškiai išreikštą antigelminę nuostatą, kurioje pirmasis buvo žmogaus ir Žemės imperijos propaguotojas, o antrasis – vietovės šiapus horizonto ir nesužmoginto daiktiškumo. Jie kovojo prieš toliau pateiktame paveiksle matomus atsišakojimus, kurie kairėje yra krikščionių religija, atstovaujama Jėzaus iš Nazareto ir technomokslo dešinėje, atstovaujamo D. Mockaus. Tad F. Nietzsche‘ės atveju, kurio didžiausias priešas buvo Bažnyčia, svarbiausias veikalas yra „Antikristas“, o A. Šliogerio, nors jis analogiško veikalo ir neparašė, turėtų būti „Antitechnika“ arba „Antimokslas“. Nors abu jie pažymėti kaip ašiniai filosofai, žymimi ant centrinės civilizacijų medžio ašies, jų filosofijos nėra suderinamos, nes A. Šliogeris propagavo bežmogį daiktiškumą, o F. Nietzsche‘ė aukštino žmogaus valią, kūrybą ir aukštąją kultūrą.

Kiti du mąstytojai, aptariami šiame skyrelyje, yra Jėzus iš Nazareto, kurį laikau gnosticizmo judėjimo pradininku, vienu iš žymiausių religinių metafizikų, ir D. Mockus, siekiantis suformuluoti holoplastinio žinojimo sistemą, kurios tikslas atskleisti visą transcendenciją, padaryti ją regimą protui. Šie du atvejai panašūs tuo, kad jie užsiima radikalia metafizika, bando suprasti anapusinio pasaulio paslaptį, glūdinčią anapus sumatoriaus olos, kurioje yra gyvybės ir šiapusinio gyvenimo šaknis, kurią atskleidus, taptų aišku kas yra žmogus ir kokia jo gyvenimo prasmė. Šie filosofai susiję su jau minėtomis antitezėmis, kur Jėzaus antitezė yra F. Nietzsche‘ė, o D. Mockaus – A. Šliogeris. Kam jiems buvo reikalinga antimetafizika – ganėtinai aišku, jie bandė perorientuoti civilizaciją iš proto kuriamos dirbtinės tvarkos prie natūralios, kurioje jie teigė siekiantys išlaisvinti gyvybę ir gyvenimą padaryti laisvą bei klestintį. Tik vienu atveju to buvo siekiama žmogaus gyvybės atžvilgiu, o kito – nežmogiškos gyvybės. Šie filosofai gyvybę susiaurino tik iki fenomenologinio ir psichologinio lygio, atsisakydami metafizinio dėmens, nes neturėjo sumatoriaus teorijos, sukurtos D. Mockaus, dėl to jiems atrodė, kad metafizinė realybė priešiška gyvybei, o jos protinė projekcija – kliedesių rinkinys, arba pasaka, kurią reikia ištrinti iš civilizacijos, kad atsistatytų natūrali tvarka, gyvenimas sugrįžtų prie pradmenų, kuriuose būtų atkurtas autentiškas žmogus.

Kiti du filosofai, pažymėti paveiksle yra Marxas ir Stirneris, kurie irgi turėjo savo „anti“, kuris pirmuoju atveju buvo turtas, kapitalas, stambaus verslo klasė, prieš kurią jis organizavo darbininkų klasę planetinėje revoliucijoje, panašiai kaip F. Nietzsche‘ė ragino sukilti prie Bažnyčią ir jos mokymą; o antruoju atveju tai buvo individualistinis anarchistas, M. Stirneris, paskelbęs karą valstybei ir politinei valdžiai. Šis filosofas nepripažino valstybės organizacijos, teigdamas, ji paremta niekur neegzistuojančiomis realybėmis, ir kad jas sugriovus, žmogus atsiduria autentiškoje būklėje, kurioje jeigu nori gali organizuotis į asociacijas, kurios kuriamos laisvanoriškais pagrindais, verslo arba politinių tikslų siekimui. Nors Marxo ir Stirnerio radikalizmas buvo panašus, tačiau jie buvo radikaliai priešingos polių kryptys, nes Marxas kovojo prie verslo išnaudotojus ir religiją, bet nekovojo prieš mokslą ir valstybę, kurią laikė naudingu valdymo instrumentu, kurį darbininkai turi užgrobti, kad įvestų savo „diktatūrą“. Todėl komunizmas buvo priešiškas individualizmui ir laisvei, rėmėsi prievarta ir represijomis. O anarchistai kovojo prieš valstybę ir tuo jie buvo radikalesni už marksistus, nes pasisakė už savivaldą, kuri kuriasi anapus valstybės aparato. Ta savivalda buvo įsivaizduojama kaip kolektyvistinė arba individualistinė.

Pereinant prie sątvarologinio lygmens, galima išskirti visų šių „už“ ir „anti“ pagrindinį vektorių, kur A. Šliogeris propaguoja bežmogį patyrimą, F. Nietzsche‘ė – valią viešpatauti, K. Marxas – darbą, M. Stirneris – laisvę, Jėzus iš Nazareto – tikėjimą, o D. Mockus – pažinimą, propaguojamą jo sukurtame filognozijos modelyje. Filognozijos tyrimo tikslas – išsiaiškinti koks vektorius yra centrinis šiuolaikinėje Vakarų civilizacijos formoje ir performuluoti jį tokiu principu, kad būtų atsižvelgiama į gyvybės poreikius, kuri turi būti saugoma tiek žmogaus, tiek ne žmogaus atžvilgiu. Šis principas buvo būdingas jau minėtiems dviems ašiniams filosofams, kurie griovė ideologinės ir socialinės priespaudos aparatą, trukdžiusį žmonijai vystytis ir žengti į priekį.  A. Šliogeris siekė sugrąžinti filosofiją prie autentiškų žmogaus pamatų apmąstymo, kurioje būtų atskleistas visas civilizacinis šarlatanizmas, kalbinių kliedesių pasauliai ir orientavosi į senovės graikiško stiliaus vietinę politiką ir valdžią; pavyzdinė ekonomika jam buvo žemės ūkis, gyvulininkystė ir amatai. Vadinasi jis siekė įveikus technomokslą sugrįžti prie viduramžių gyvenimo stiliaus, suvokus, kad dirbtinis daiktas ir dirbtinis žodis tik kuria utopiją ir kultūrinį šiukšlyną galvoje, kuris iškreipia iš darnaus gyvenimo gamtoje, atsisakius besaikio naikinimo ir nihilizmo. Mokslo propaguojamą pažangą jis laikė išsigimimu, žmonijos iškrypimu iš gyvybės kelio, kuriame žmonija egzistuoja pusiausviru ir saikingu būdu, nekuriant perteklinio dirbtinio pasaulio, užtvindančio gamtą ir žmogaus protą beprasme žodine terpe, neleidžiančio susitikti su pačia realybe ir daiktais. Šis susitikimas yra autentiškas patyrimas, vadinamas filosofija, kurios sugrįžimo jis siekė savo kūryboje.

A. Šliogeriui antitezė yra D. Mockus, kuris „anti“ yra vien tuo, kad užsiima metafizinės pažinimo teorijos kūrimu, kuri nors ir nereliginė, tačiau bando inkorporuoti anapusinės civilizacijos galimybę, kaip tikėtiną ezoterinę teoriją. Pagrindinis filognozijos orientyras yra nedaiktiškas substancialumas, galimai sudarantis sąmonės ir gyvybės pamatą, kurį siekiama materializuoti vidinėje žmogaus pasaulio ontologinėje hologramoje, kad būtų galima sutechninti, kuriant gelmines technologijas, vykdant maksimalią gnostinę sintezę. Tai radikalus nusisukimas nuo daiktų paviršiaus, laikant, kad šis yra tik sumavimo rezultatas, apimantis tik nedidelį įmanomą realybės informacijos kiekį, tad nerodo tikro anapusinio pasaulio vaizdo, o tik kokybiškai stilizuotą abstrakciją. Ši problema artikuliuojama kaip juodojo ir baltojo drakono civilizacijų konfliktas, kur drakonas yra transcendencijos simbolis, kuris gali turėti atvertą ir neatvertą formą. Transcendencija atveriama protu arba dvasine intuicija, tad šie vadinami drakono akimi, kurioje, vidinėje sumatoriaus dalyje, atsiveria vis didesnis kiekis anapusinės realybės, gaunant inversiją tarp mažosios ir didžiosios sievos, kur žmogiška sieva tampa anapusinės realybės pagrindu, vadinamu fundamentum II. Ši kosminė galia siekia sukurti dirbtinę technosferą, išplečiant savo valią į visą, begalinę visatą, iš dalies pratęsiant F. Nietzsche‘ės iškeltą tikslą, bet atmetant jo antimetafiziką ir antiracionalumą. Žinoma, toks atmetimas jau yra antinyčė, tačiau inkorporuojant kai kuriuos jo filosofijos elementus, kitus paimant iš technomokslo plėtros ir teologinės metafizikos atvertų transcendentinių perspektyvų.

Kitas klausimas, kaip su filognozijos kuriama perspektyva susiję marksizmas ir anarchizmas? Technologijų plėtra ir monopolizavimas sutelkia turtus nedidelio žmonių skaičiaus rankose, tad atsiranda didelė nelygybė, priespauda ir net vergovė. Ypač šią priespaudą vykdo valstybės aparatas, kuris suaugęs su verslo oligarchijomis, ir taip pat naudojasi technologijų teikiama nauda bei gėrybėmis, per mokesčius monopolijoms. Taip technokapitalas ir technovaldžia tampa žmonių didžiausiais priešais, kurie pasisavina gyvybės vystymosi galimybes, programuoja liaudį būti paklusniais tarnais, nuskurdina ir uždaro baudžiavos kalėjime, kuriame vargstantys žmonės nesugeba pasipriešinti prieš organizacinį ir technologinį totalitarizmą. Dėl šios priežasties filognozijai ateityje reikia daugiau pasidomėti marksizmo kovos prieš stambų kapitalą patirtimi, ir anarchistų, kaip M. Stirneris, kova prieš valstybės aparato priespaudą, kuris augina parazituojančių ponų klanus, siekiančius pasisavinti žmonių gyvenimus, o iš turto klasės – jų sukurtas materialines gėrybes. Filognozija nėra radikalus sekimas šiais filosofais, bet tik naudingos patirties inkorporavimas į centrinę doktriną, kad laisvė ir nauda būtų skirstoma tolygiai, nebūtų nuskriaustų ir apgautų socialinių grupių.

• dievo bažnyčia