Akivaizdžiausias žmogaus sąmonės bruožas yra jos dvivietiškumas, priklausantis nuo dviejų įstatymų į dvasią, esančią tikrąja jo savastimi. Interpretuojant ją kaip sumuojančią sietuvą, formuojančią žmogaus laisvės mastą realybėje, apibrėžiamas žmogaus įsigylinimas į tikrovę, padalinant pasaulį į atvertą ir užvertą dalį. Žmogus savo vidinėje oloje atveria save, savo žmogišką substanciją, turinčią fizinę ir psichinę dalį; taip pat priešpastato pasaulį, kuris yra aplink jį esantis priešingas polius. Šis dvivietiškumas – žmogus ir pasaulis – sudaro žmogaus vidinės erdvės branduolį, kuris turi moralinį pobūdį, iš kurio kyla visos kitos „dialektikos“ formos. Šį principą galima apibrėžti kaip sąveiką tarp Manęs ir Kito, kuri reiškia, kad savo vidinėje oloje nesu vienas: yra mano norams ir valiai paklūstanti dalis ir nepaklūstanti, tarp kurių turiu surasti pusiausvyrą ir harmoniją. Jeigu tai nepavyksta, gyvenimas tampa sunkus ir nepakenčiamas. Tai galioja ne vien kalbant apie artimiausią aplinką, bet ir apie absoliučias realybes, kur yra absoliutus žmogus ir absoliutus pasaulis, esantis anapus žmogaus olos, nematomoje tikrovės dalyje. Tai reiškia, kad net jeigu netiki Dievu, paneigti šio sąmonės ir realybės dvilypumo – neįmanoma. Ateizmas rodo filosofinę poziciją, kuri reiškia žmogaus sudievinimą, priešingo polio oloje įniekinimą, kuriuo jis paverčiamas viskuo, absoliučia egzistencija. Jeigu tokiam žmogui iš priešingo poliaus kas nors ir trukdo realizuoti savo ambicijas, tai tik primityvi materija, kuri, net neįvaldyta dabar, numatoma kaip įvaldysima ateityje mokslo priemonėmis.

Aprašytas žmogaus principas, anksčiau vadintas uliumu, U + lumen, arba į vieną susietų, dvejų šviesų pasauliu, kuris turi sukurti santykį tarp to kas yra žmogus ir anapusinė tikrovė. Šis santykis apibrėžia gyvūnų rūšies veiklos mastą, apimantį tiek natūralias jo galias, tiek dirbtines, pasigaminamas savo protinių sugebėjimų priemonėmis. Seniai pastebėjau, jog šį žmogaus bruožą labai patogu vaizduoti Uroboro simboliu, kuris rodo žmogaus padėtį esinijoje, jo vidinėje oloje, kurią žymi Uroboro galva, kaip žmogiškos dalies ženklas ir uodega – kaip materialios tikrovės nuoroda. Kaip jau sakiau, šis mazgas patikslinamas išskiriant atveriančią substanciją, vadinamą sietuva ir atvertus įstatymus, kurie informaciją sumuoja iš žmogaus materialios gelmės ir tiesioginės jį supančios aplinkos. Žmogaus įstatymas yra vidinis uliumo polius, valdomas miego neuronų ir mano sistemoje vadinamas Platono saule; taip pat yra išorinis polius, valdomas akių mechanizmo ir vadinamas Aristotelio saule. Taip išryškinamas dviejų šviesų ir dviejų tamsų pasaulis, kuris žmogaus oloje atspindi absoliučias būsenas. Iš to, kas pasakyta matosi, kad žmogus kaip „vaizdinys“ ir žmogus kaip vidinė „valia“ yra pagrindiniai sątvaro sandai, įtaigiai aprašyti A. Schopenhauerio. Šie konceptai gali būti žiūrimi horizontaliai, kaip uliumo polių archetipai ir vertikaliai, kaip žmogaus metafizikos esmė.

Šis principas turi dvi formas: aprašomą juodojo drakono doktrinos, pagal kurią Uroboras neturi siekti išorinės realybės pilno inkorporavimo į vidinę žmogaus erčią, pažeidžiant sumavimo galimybių nustatytą ribą; ir propaguojamas baltojo drakono doktrinos, pagal kurią žmogus turi siekti holoplastinės realybės atskleidimo, kad suvoktų savo egzistencijos prasmę ir paimtų žmogaus likimą į savo rankas, sukurdamas jo norams tarnaujantį pasaulį. Šioje vietoje, prisimenant pradžioje aprašytą dvipolės sątvaro struktūros principą, matome, kad juodasis drakonas pripažįsta Kitą, nesudievina žmogaus realybės, siekia pusiausvyros ir konvergencijos; tuo tarpu baltasis drakonas paneigia šį sąmonės dualumą, paskelbęs kad jis savo vidinėje oloje yra viskas, kurio norams neturi trukdyti jokia išorinė realybė; o jeigu savo pasipriešinimu, tamsumu, neskaidrumu visgi nepaklūsta, tai ji turi būti įveikta pažinimo priemonėmis, žmogišką materiją vadinant technika, tai yra tą materiją, kuri pavergta proto. Tai pagrindinė žmogaus esmės problema, kuri šitaip įgyja moralinio klausimo pavidalą: koks santykis tarp žmogaus ir absoliučios realybės poliaus tinkamiausias, labiausiai etiškai pateisinamas. Viena vertus, jo prigimtis yra siekti begalybės, nepripažinti jokių ribų, savo olą laikant per daug ankštais namais, net jeigu jie skirti ribotam naudojimui, nes žmogaus gyvenimas trumpas, jo gyvybė mirtinga. Transhumanizmas siekia maksimalaus žmogaus išaukštinimo ir išauginimo, net jeigu tam reikės paaukoti didelį skaičių žmonių; antitranshumanizmas skelbia, kad toks žmonijos gyvybių švaistymas – nepateisinamas, technomanija yra beprotybė ir daug geriau laikytis natūralios pusiausvyros, nesiekiant pažinimu į save inkorporuoti priešingo poliaus, pradedant kurti vis labiau besiplečiančias pavergtos materijos salas, kol visa gamta pavirs pilnai užvaldyta ir žmogaus valiai paklūstančia technogamta.

Čia argumentai dalinasi į dvi kategorijas, kurių viena jau minėta – tai yra moraliniai argumentai, orientuoti į Kitą, į gyvybę ir materiją, kurios žudymas prieštarauja etiniams principams, todėl žmogus turi atsisakyti žiaurumo, palikdamas pasaulį ramybėje. Kitas argumentų tipas yra sveikas protas, kuris tvirtina, kad iš pradžių techninė pažanga gal ir atrodo įspūdingai, tačiau laikui bėgant ji atsisuka prieš žmogų tokiu pačiu grėsmingu pavidalu kaip ir prieš Kitą, ir šis kelias yra savižudiškas. Net jeigu ir norisi skinti vaisius nuo pažinimo medžio, reikia gerai pagalvoti kokios to galutinės pasekmės ir susilaikyti nuo technologijų beprotybės. Tačiau šią problemą ne taip paprasta įveikti ir tai yra amžinas klausimas užkoduotas pačioje žmogaus prigimtyje. Savo pirmaprade dalimi jis jau yra holoplastinėje metafizinėje realybėje ir užsiima metafizine veikla, kuri tampa vis įmantresnė, vis daugiau atveria galimybių protui, kuris, supratęs paslaptis, pradeda siekti atverti metafizinę gelmę iki pat jos galutinės formos. Tačiau kadangi žmogaus kūno galimybės ribotos ir jis sugeba įrankinti tik labai nedidelį materijos sluoksnį, reikia gaminti šio žmogaus natūralaus įrankiškumo technologinius pratęsimus. Taip pradeda suktis begalinis pažinimo ratas, kuriuo žmogus bando beprotiškai didinti savo galią, kad priverstų materiją paklusti savo valiai. Klausimas ką rinktis iškyla kiekvienoje naujoje kartoje, kuri turi pasirinkti, ar ji nori, atsisakę moralės ir sveiko proto, perkurti visą tikrovę į dirbtinę, ar jie tenkinsis tuo, kas duota žmogui aukštesnių jėgų, nesiekiant be galo plėsti žmogaus veiklos masto, naikinant nežmogišką gyvybę, pakeičiant ją žmogišku technogyvūnu.

„Dievo bažnyčios“ pozicijoje reikalaujama puoselėti natūralią tvarką, kuo labiau apribojant dirbtinės realybės plėtrą, leidžiant tik tiek technologijų, kiek duoda atvertas žmogaus sąmonei daiktiškumas. Kadangi gyvenimas ribotas, jį aukoti ant pažangos aukuro – nepraktiškas pasirinkimas. Jeigu pasiaukojimo reikalauja valdžia prievarta – jai turėtume pasipriešinti. Taip pat, kaip jau sakiau, baltojo drakono civilizacija turi ribojantį moralinį argumentą, kuris tarp žmogaus ir absoliučios realybės reikalauja pozityvaus santykio, kuris būtų kuo mažiau nihilistinis ir nepusiausviras. Šioje vietoje didžiausia atsakomybė kyla ekonomikos modeliui, kuri užprogramuoti siekti begalinio augimo, vis labiau ją orientuojant į technosferos vystymą, kuri priešiška žmogiškai ir nežmogiškai gyvybei. Galiausiai mus nuo berotybės turėtų sulaikyti savisaugos instinktas ir sveikas protas, kuris rodo, kad pradėjęs naikinti kitą žmogus galiausiai pereina prie savinaikos, nes savimi užpildęs visą pasaulį techninis mąstymas, neišvengiamai atsisuka prieš žmogų, nes jį turi pakeisti, kad būtų pritaikytas šiam pasauliui, ir todėl, kad suvalgęs visą maistą išorėje, techninis mąstymas neišvengiamai atsisuka į vidų ir pradeda naikinti save. Vienoje iš galutinių šio proceso fazių, sukūręs geresnius už save išorėje, žmogus tampa technopasaulio vergu, prieš kurį suklumpa ant kelių kaip prieš naują dirbtinį dievą. Taip užverčiamas paskutinis žmonių civilizacijos istorijos puslapis.

Toks naujųjų technomagų slaptas planas žmonijai.

• dievo bažnyčia