Norint suprasti pagrindinę šio skyrelio mintį, reikia pakartoti mano propaguojamo žmogaus modelio bazines žinias. Žmogaus skiriamasis bruožas yra tas, kad jo būtis yra dualinė, padalinta į dvi pagrindines kryptis, kurias įprasta vadinti subjektu ir objektu. Šie žodžiai įprasti, gal kiek nuvalkioti ir atsibodę, tad juos galima pakeisti mano naujais terminais, kurie yra rodančioji ir rodomoji substancija. Tai ne tas pats kas yra subjektas, nes pirma žmogaus dalis atitinka dvasinę jo kryptį, kuri yra kaip koks ekranas, į kurį projektuojamos formos, ir vadinamas sumatų sietuva; o antra dalis yra ne tas pats kas objektas, greičiau tai įstatymas, skylantis į biologinį subjektą ir materialų objektą, kuris yra informacija, įstatyta į vidinę ir išorinę dvasios dalį. Tai reiškia, kad, mano manymu, žmogus yra sudarytas iš trijų dalių: dvasinės sumatų sietuvos ir iš subjekto bei objekto sumavimo, vadinamo įstatymu į dvasią. Gali kilti klausimas, kur yra tikra žmogaus vieta, ją įsivaizduojant siaura ir sukonkretinta prasme?  Mano manymu, ji yra subjektiniai sumatai, kurie surenka asmens organų signalus; ar ta gelminė galia, kuri šiuos sumatus susieja į vieną visumą, ir padaro juos sąmoningais. Tai yra klausimas, ar žmogus yra įstatyta informacija, ar tą informacija suvokianti gaublė?

Kai kuriose religijose, pavyzdžiui, budizme laikoma, kad organinis žmogus – tik laikina forma, o nemirštanti jo dalis yra dvasinė, siejama su įspūdžius ir pojūčius susiejančia visuma, kuri pakyla virš subjekto ir objekto, stebi juos tarsi iš šalies. Kadangi priekinė ir galinė sąmonė yra atskiros egzistencijos sritys, žmogaus prigimtyje vyrauja dualumas, konfliktas, atskirtis ir norisi, kad šis skilimas išnyktų arba pakiltų į aukštesnį, vienovės lygmenį, kylantį iš dvasinės žmogaus savasties, kuri nepadalinta ir neduali. Tai tampa pagrindiniu religijos tikslu, išeiti iš žemiškos būsenos, atsikratyti gyvūninio žmogaus nelaisvės ir pasiekti dvasinės vienovės būseną, vadinamą nirvana. Ši būsena susijusi su ta trečiąja dalimi, kuri buvo pavadinta dvasine sietuva, budizme tapusia pagrindiniu žmogaus religinių praktikų orientyru. Ši virš subjekto ir objekto esanti stebėjimo perspektyva, siekia atsiriboti nuo žmogiškų, organinių subjekto jutimų ir įveikti materialaus pasaulio trauką, kuri žmogų pririša prie materialios išorės per priekinę sąmonę. Taip pasiekiamas nedualinis vienis, žmogaus Uroboras išyra, dvasinis subjektas tampa nepriklausomas nuo pasaulio iliuzijų ir pasiekia dvasinės ramybės būseną.

Prisimenant Uroboro modelį, naudojamą žmogaus sandaros aiškinimui, galvos lygmenyje jame galimos dvi tendencijos: maksimali sintezė, subjekto ir objekto suliejimas, viso pasaulio sukrovimas į žmogaus olos erčią; ir maksimali antitezė, kurioje subjektas ir objektas atskiriamas, žmogus pasineria į dvasinio subjekto autonominę ir nepriklausomą būseną, nori išvalyti visą materialaus žmogaus ir pasaulio žemąjį sluoksnį, kuris, pasak budizmo teorijos, sukuria tik kančią ir įklimpimą į dvasines iliuzijas. Tos iliuzijos natūraliai yra pasislinkusios arba į pasaulio kryptį ir yra prisirišimas prie išorinės realybės objektų, arba pasislinkusios prie biologinio subjekto ir sureikšmina savo subjektyvias formas, kurios yra aistros, troškimai, norai, tikslai siekiai, egoizmas, savanaudiškumas ir pan. Tačiau šios dvilypio įstatymo dalies atsisakius, išnyksta konfliktinis dualumas, nes beveik visada pasaulis žmogaus norams ir troškimams priešinasi, todėl žmogus verčiamas pakilti į sumatų sietuvos lygį, kuriame iš pradžių dar orientuojasi į materialų objektą, užima pasyvaus stebėtojo poziciją, tačiau ilgainiui nusisuka nuo šio pasaulio, atsisuka į save, pasineria į dvasią ir pradeda siekti pakylėtos būsenos, išsivaduojant iš šių žemųjų žmogaus olos formų.

Tai jau yra maksimali antitezė, kurioje žmogus išsilaisvina nuo išorės nelaisvės, atsisako visų dvasią ribojančių pančių, tampa dvasine būtybe. Kiek ši antitezės būsena įmanoma žmogui dar esant gyvam žino tik intensyvių dvasinių praktikų vykdytojai, o pasauliečiams, ypač gyvenimo pradžioje, toks atsiribojimas yra labai sunkus, nes prieštarauja žmogaus prigimčiai, kuri yra biologinė ir gyvūninė. Tačiau bėgant metams, senėjant žmogaus amžiui, šis prisirišimas prie išorės ir psichologinė priklausomybė – silpnėja, nes artėja gyvenimo pabaiga, visa tikrovė būna išragauta, todėl ne tokia įdomi, kaip jauname amžiuje. Tada sustiprėja susidomėjimas viršdualinės būsenos teikiamomis gėrybėmis, kaip galimybė sužinoti, kas laukia žmogaus po jo mirties, kai antitezinė būsena ateina natūraliai, nes materialioji dalis tampa negyvastinga, sietuvoje jos nelieka. Visi, kas domisi šiais klausimais, klausia, kas tada atsitinka žmogui, ar jis turi išliekančią dalį, kuri perkelia jį į aukštesnę realybę, kurioje nėra dualumo, nėra objekto ir subjekto suliejimo ir rodančioji substancija yra įkreipta tik į savo aukščiausio sąmoningumo būseną, kurios neteršia jokia išorinė realybė. Toks yra budizmo tikslas, šią „realybę“ vadinant satori, kurioje iš sudvejinto sąmoningumo, pakylama į vienovinį sąmoningumą, neturintį išorinės informacijos sumavimo.

Remiantis tuo, kas buvo parodyta ankstesnėse knygose, ši būsena yra priešinga tai, kuri propaguojama filognozijoje, kurioje tikslas yra įtraukti kuo daugiau, o ne viską išstumti ir tapti vien tik sumuojančiu savimi. Tačiau kita vertus, ši galimybės pakilti į aukštesnio regėjimo pasaulį, taip pat įdomi, pirmiausiai reikalinga geriau pažinti dvasinę sietuvą, dvasinį subjektą, kurio transcendencija – tokia pat paslaptis kaip ir materiali transcendencija. Žinoma, filognozijoje budizmo praktikos buvo gana nedaug aptartos, daugiau buvo orientuojamasi į krikščionišką gnosticizmą, tačiau ateityje pabandysiu apmąstyti ir tą galimybę, kurią siūlo rytų religijos, viena kurių yra Indijoje atsiradęs ir vėliau Azijoje išplitęs budizmas. Tai nereiškia, kad ši pateikta interpretacija yra teisingas budizmo aiškinimas, tai daugiau budizmo interpretacija remiantis filognozijos sątvarologija.

Filognozijoje dvasinį subjektą atitinka Uroboro galva, kuri antitezėje su materija, simbolizuojama drakono uodegos, išsivaduoja iš įstatymo arba įmesties ir stebi grynąją atvertį, nukreiptą į save pačią arba tiksliau į dvasinę būseną, tikintis, kad tokiomis treniruotėmis galima išsivaduoti iš pasaulio prievartoje glūdinčios kančios, sudarančios biologinio žmogaus egzistencijos šerdį, nes ji reikalinga tam, kad jis judėtų, kovotų už išlikimą, o ne nurimtų ir išnyktų; kančia ir skausmas veikia kaip stimuliatorius, verčiantis gyvūną kabintis už gyvenimo, siekiant priešingos būsenos, kurioje būtų patenkinti visi poreikiai, nebūtų nepriteklių, stokos ir vargo. Šis siekis – stipriausias motyvatorius, pririšantis prie savo vidinių būsenų, biologinio subjekto ir pasaulio objektų, kurie yra poreikių tenkinimo priemonės. Iš dalies iš šio gyvūninio prado kyla ir filognozijos maksimalios sintezės siekis, manant, kad įgyvendinus šį tikslą, išsprendžiamos visos žmonijos problemos ir žmogus pasiekia absoliučią būseną. Tačiau filognozijoje žinomos ir aukštesnės pakopos, kuriose be gyvūninio subjekto išskiriamas ir dvasinis subjektas, kuris tik sieja, jungia, suvokia, sumuoja, kuria aukštesnę, nedualinę būseną, nieko neįtraukiant į vidų, nesisavinant, neužgrobiant išorinio pasaulio, nes yra sau pakankamas, savimi patenkintas, įveikęs konfliktiškumą ir pasiekęs tobulos laimės būvį. Budizme ji vadinama nirvana, išvaduojanti žmogų ne tik šioje realybėje, bet ir iš inkarnacijų rato, kuriame neišsivadavusi būtybė priversta vis iš naujo atgimti šioje dualumo ir kančios egzistencijoje, kol pasiekia tiesą, nušvintą ir pakylą į negyvūninę būtį.

Kaip jau sakiau, tai Urobore ne sintezės, bet antitezės kryptis, kuri priešinga filognozijoje siūlomai krypčiai, tačiau vis tiek turėtų būti žinoma. Pirmiausiai siekiant pažinti save, giliąją savasties sandarą, nuo kurios išvystymo priklausi aukštesnio pažinimo galimybės, kurių siekiama mano doktrinoje.

• dievo bažnyčia