„Dievo bažnyčios“ tomui priartėjus prie pabaigos, dar liko kelios temos, kurias reikėtų apžvelgti šios knygos kontekstuose. Viena iš tokių temų yra A. Šliogerio monografijoje „Alfa ir Omega“ (1999), parodyta struktūra, koreliuojanti su pagrindine filognozijos formule, išreiškiančia baltojo drakono pasaulėžiūros esmę. A. Šliogeris formulės formato nenaudojo, tačiau tam, kad jo idėjos minėtoje knygoje būtų priartintos prie mano naudojamo stiliaus, galima jas perrašyti. Jis neturėjo ir sątvaro bei mažosios / didžiosios sievos terminų, tačiau vertinant formulę tuščiuoju, poziciniu būdu – jų vietos sutampa. Taigi struktūros tokios:
MS (1) – R – T – DS (999) – D. Mockus
Niekis – egolatrija – Utopinis ekranas – fiziolatrija – Esmas – A. Šliogeris
Matome, kad abi struktūros turi išorinius ir vidinius dėmenis, kuriuose išoriniai yra universalūs, trascendentiniai pradai, būdingi visiems žmonėms ir kylantys iš žmogaus giliosios sandaros, kuri nesukuriama. Vidinė dalis atsiranda iš gnostinės ir techninės sintezės, pagal mano teoriją arba iš Esmo simuliavimo, Niekio falsifikavimo ir Utopinio falsimuliavimo, pagal A. Šliogerio aiškinimą. Tiek vienu, tiek kitu atveju, ši vidinė dalis yra informacinė, veikianti kalbos / mąstymo terpėje ir priklauso nuo to, kokio stiliaus yra civilizacija: maginė, mitinė, religinė ir pan. Todėl lyginant šias žmogaus sątvaro / klepsidros versijas, galime pabandyti įvertinti, koks požiūris į civilizaciją filognozijoje ir A. Šliogerio filosofijoje.
Filognozijoje civilizaciją atitinka R – T struktūra, klasifikuojama į „magijos laipsnius“, nuo kurios priklauso koks tikrovės įvaldymo lygis, kiek žmogus įsisavinęs realybės anapus savo sumatoriaus, kuriant metafizinius daiktus arba magines technologijas. Baltojo drakono civilizacijoje siekiama, kad šie metafiziniai daiktai būtų maksimalaus išvystymo, leidžiančio žmonijai siekti galaktinio mastelio, kuris būtų aukščiausias žmonijos pasiekimas. Vadinasi, filognozijoje civilizacija nelaikoma blogio įsikūnijimu, kažkuo niekingu ir žemu, ko reikėtų atsisakyti. Priešingai teigia A. Šliogeris, tvirtinantis, kad civilizacija yra utopinis falsimuliakras, kuris ne „pažįsta“ realybę, bet žmogų atskiria nuo daiktiškos vietovės, sąmonę įveda į „visur ir niekur“ būseną, kuriančią išsigimusį žmogiškumą, nes loginiuose ir techniniuose gyvenimo palengvinimuose arba patobulinimuose žmogus praranda tikrovės patirtį, tapdamas nieko vertu utopiniu hominidu, kuris kaip žmonija gigantiškais masteliais naikina tikrovę, paversdama ją civilizaciniu falsimuliakru „koše“. Kitaip sakant, filognozijoje apie civilizaciją kalbama pozityviai, o A. Šliogerio filosofijoje vyrauja anticivilizacinės nuostatos, bandant iš civilizacinio „šiukšlyno“ išgryninti tikrą, autentišką žmogų, tai laikant pagrindiniu pirmapradės filosofijos uždaviniu.
Imant kraštinius formulės narius, A. Šliogerio struktūroje turime Niekį-Esmą, kurie yra universali sątvaro dalis, stebima tik fenomenologiškai, tematizuojant vidinės žmogaus olos struktūrą, kuriant metafizinę žmogaus sampratą. Ši struktūra, ją tematizavus, įtraukiama į filosofinio mąstymo akiratį, kaip tai darė I. Kantas, G. Hegelis, E. Husserlis, M. Heideggeris, A. Šliogeris, D. Mockus, sukuriant filosofijai tarsi koordinačių sistemą, kurioje brėžiama filosofinės idėjos trajektorija, parodoma orientacija į vieną arba kitą kryptį. Pavyzdžiui, A. Šliogerio kryptis buvo į esmišką sątvaro elementą, kuriame atsiskleidžia juslinis daiktiškumas, neįžmoginta gamta, esanti žmogaus sąmonės ir mąstymo pamatine realybe. Aš šį principą realizuoju kiek kitaip, artikuliuodamas keturias galimas filognozijas, kurios išvedamos iš tokių koordinačių: baltasis-juodasis drakonas ir racionalusis-ezoterinis mąstymas. Kiekviena kryptis logiškai išvedama iš autorinės sątvaro struktūros, kuri yra ta dirva, iš kurios išauga filosofinė pasaulėžiūra, dėl kurios kovoja filosofas, atiduodamas šiai kovai visą savo gyvenimą. Ši tematizuota ir artikuliuota sątvarologija, kitaip sakant, sukuria pamatą civilizacijai, kuri jau yra centrinėje formulės dalyje, kaip sukaupta informacija apie save ir pasaulį, kurią įforminus kultūriškai, ji tampa bendruomenės gyvenimo būdu. Šią informacinę dalį gali būti siekiama auginti, kaip baltojo drakono civilizacijoje ir gali būti siekiama sugriauti, kaip siekiama A. Šliogerio filosofijoje, paskelbusio ją falsimuliakru, kažkuo niekingu ir niekintinu, kas turi būti išimta iš filosofinės sąmonės, norint sugrįžti prie pirmapradžio žmogiškumo. Imant sątvaro variantą, kuriame jis padalintas į žmogaus ir nežmogaus dalį, viskas, kas kyla iš žmogaus, Niekis – egolatrija – Utopija, yra blogis, o viskas, kas kyla iš nežmogaus, Esmas – fiziolatrija, yra gėris. Todėl žmogus turi būti ribojamas, statomas į saiko rėmus, o nežmogus – skatinamas ir puoselėjamas, leidžiant nežmogiškumui klestėti ir laisvai vystytis. Pusiausvyros pažeidimas žmogaus ir žmogiškumo naudai – didžiausia katastrofa, nes nuniokojama planeta, pakertamas pagrindas, ant kurio stovi gyvybė. Todėl pažinimas ir tiesa A. Šliogerio filosofijoje nustoja būti vertybe, propaguojant nežinojimo prezumpcijos poziciją.
Tuo tarpu filognozijoje laikomasi priešingos pozicijos, kurioje žmogaus dalis sątvare nelaikoma bloga ir iš viso ši struktūra nevertinama moraliniu arba utilitariniu vertinimu. Paprasčiausiai jis tiriamas toks koks yra laikant, kad jis atsirado / buvo sukurtas ne blogiui ir kad realybės anapus olos pažinimas – nebūtinai pražūtingas planetai. Civilizacijos vystymasis reikalingas tam, kad fiksuota sątvaro informacija būtų paversta į judrią, komunikacinę informaciją, kurios tikslas, jos neribotas kaupimas ir platinimas visose žmonių bendruomenėse, kad jie galėtų pasinaudoti naujais atradimais ir išradimais, pakeltų savo išsivystymo lygį į aukštesnį. Tai neraiškia, kad vystymasis turi būti tik kiekybinis, iš naujo perrašinėjant tą pačią informaciją ir nepajudant savo žinojime nė kiek į gelmę arba transplanetinę išorę. Filognozijoje informacija kaupiama gerinant jos kokybę ir aprėpiamos realybės mastą, kurios tikslas plėsti žmonių veiklos areną, planetą paversti kosmine. Tai būtų augantys, o ne mažėjantys ir nykstantys R – T dėmenys, kuriuose žinojimas neturi būti žlugdomas. Civilizacija yra gyvenimo palengvinimo priemonė, kuri davusi žmogui į rankas tokias galimybes, jas konvertuoja į veiklos mastą, kuris technologinėje žmonijoje yra daug didesnis negu laukinėje. Grįžimo atgal idėja – nelaikoma realistine galimybe, nes vystymosi vektorius juda palengvinimo, o ne pasunkinimo kryptimi. Užtenka pagalvoti, kas atsitiktų atsisakius elektros, transporto, telefonų ir kompiuterių: norint elektriniu traukiniu nuvažiuoti iš Kauno į Vilnių užteka 50 minučių; kas atsitiktų jeigu reikėtų eiti pėsčiomis – žmonių judrumo mastas gerokai smuktų, o atitinkamai ir gyvenimo galimybės.
Dėl šios priežasties, A. Šliogerio siūlomas civilizacijos atsisakymas – sunkiai įsivaizduojamas realiame pasaulyje. Tai gali būti įmanoma tik kaip individualus eksperimentas, tačiau jokiu būdų ne visuotinė pozicija, kurioje būtų nuspręsta išcivilizacinti visą žmoniją. Galima spėti, kad šis eksperimentas A. Šliogeriui atrodė įdomus tik kaip priemonė sukurti filosofinę būseną, vadinasi tinkama tik rinktiniams žmonėms, kurie norėjo pamatyti autentišką pasaulį ir pirmapradį žmogiškumą, tačiau jeigu visuotinai toks judėjimas neracionalus, kyla klausimas – koks tokios filosofijos tikslas? Geriausiu atveju ji reikalinga sau ir panašiems į save, nusprendusiems išsiimti iš civilizacijos technosferos ir prisiminti senovines gyvenimo ir veiklos formas. Dauguma žmonių žino, kad jie falsimuliakro ir utopijų neatsisakys; jau vien dėl to, kad priešingas gyvenimo būdas, egzistavęs senovėje daugeliu atžvilgiu ne toks, kokį bando pavaizduoti A. Šliogeris, nes humanizmas, geraširdiškumas, moralė yra daugiau šių laikų bruožas, negu senų – gyvenant laukiniame pasaulyje, kuriame nėra nei techninių, nei protinių palengvinimų, nėra švietimo sistemos, mokančios žmones būti racionaliais, todėl gyvenimas daug žiauresnis, šiurkštesnis: visas laikas skiriamas išgyvenimui, kovai už būvį, kurioje nėra kultūros, grožio ir gėrio, tik žvėriški instinktai. Todėl aptariamo filosofo metode, Esmas gal ir būtų išlaisvintas nuo niokojimo, tačiau kultūriškai neišvystytas žmogus vargu ar turėtų norimas, ar įsivaizduojamas, formas, tokias pat pozityvias, kaip išžmogintas ir estetiškai suvokiamas Esmas.
Filognozijos pradinė mokykla 