Galima sakyti, kad daugumai žmonių filosofo kelias gyvenime prasideda nuo klausimų, kas aš esu ir kokia mano gyvenimo prasmė? Klausimai keliami nežinant atsakymo, savo prote turint neapibrėžtumo būseną, kurią išsklaidyti turėtų atsakymas, nuėjus visą apmąstymų ir tyrinėjimų kelią ir praskleidus paslapties šydą. Iš pradžių atsakymo ieškoma artimame pasaulyje, savo viduje, tačiau jo čia neradus arba radus tik dalinius, nepatenkinamus atsakymus, iš savo vidaus žvilgsnis nukreipiamas į išorę. Kadangi žmogus yra tik nedidelė visatos dalelė, jos prasmė, tariama, priklauso nuo visumos prasmės. Kas ta visuma yra – suprantama: tai visa visata, kosmosas, kurio būties prasmė lemia žmogaus gyvenimo prasmę. Dėl šios priežasties, ieškant atsakymo į klausimą, kas yra žmogus ir kokis jo gyvenimo tikslas, prieinamas visumos, arba kosmoso, problemos lygmuo. Filosofijai pradėjus kelti tokio lygio klausimus prasideda kosmologijos arba teologijos era, priklausomai nuo to, ar kosmosas suprantamas kaip materiali sistema, ar kaip dvasinė esybė. Pavyzdžiui, krikščionybė kosmosą supranta kaip Dievo karalystę, esančią realiu anapusiniu tikrovės dėmeniu; o mokslas – kaip materijos sankaupą, kuri veikia pagal „gamtos dėsnius“ ir neturi savo laisvos valios kreipti visatos evoliuciją norima kryptimi. Filognozijoje, žinoma, turėsiu atsiriboti nuo religijos ir mokslo, nes tyrimą darau nepriklausomai nuo šių paradigmų, eidamas savarankišku keliu.
Turėtų būti akivaizdu, kad galiausiai žmogaus esmė ir prasmė yra kosminio lygmens problema, kuri neišsprendžiama neišsiaiškinus, kas yra šis pasaulis, kuriame gyvename. Kadangi žmogus į šią realybę žiūri tik iš savo olos vidaus, kaip į ribotą, sumatoriumi sukurtą objektą ir subjektą, jos esmė atveriama tik labai sekliu būdu, įpaveikslinta ir įtikslinta pagal žmogaus proto principus. Žiūrint į kosmosą per šios vidinės erdvės objektyvųjį žiūroną, jis suvokiamas kaip betikslis ir beprasmis tapsmas, kuris niekur nejuda, nieko nesiekia, nieko nekuria ir nevykdo jokių užduočių – tik būva natūraliu, bežmogiu būdu. Pasižiūrėjus į realybę per proto prizmę, tapsmo paveikslui primetama prasmė, tikslai, užduotys, siužetai ir istorijos – taip atsiranda mitologija, kuri priekinėje sąmonėje atsiveriantį kosminį vaizdą sužmogina. Filosofijos istorijoje buvo dviejų krypčių kosmologijos arba gamtos filosofijos: viena valdoma žmogaus protu sukonstruotos teleologijos; o kita – bežmogė, beprasmė ir laisva materijos sankaupa, kurioje nėra istorinių įvykių, o tik dėsnių valdomi, judantys masių centrai. Teologinėje kosmologijoje laikoma, kad kosmosas paklūsta Dievo valiai ir kad žmogaus egzistencijos prasmė priklauso nuo Jo sukurto „plano“, individualaus kiekvienam žmogui. Šioje gnostinėje sintezėje, kurioje R formuojamas iš MS formų ir prasmių bei DS materialios gamtos pavidalų, didelė žmogiškos dalies įtaka, kuri kosmosą paverčia žmogaus proto idėjas atitinkančia terpe, kuri ne tiek atveriama, kiek sumąstoma mintyse. Mokslas remiasi priešinga pozicija, kurioje dominuoja DS materiali dalis, sujungiama su išžmogintu protu, turinčiu tik geometriją bei algebrines struktūras, bet neturinčiu psichologinio arba socialinio dėmens žmogaus arba visos žmonijos atžvilgiu.
Bandydamas atskleisti šią paslaptį iš filognozijos perspektyvos, turėsiu atsiriboti nuo tokių tiesmukų struktūros MS – R – DS interpretacijų, nes baltojo drakono ezoterinė filognozija turi turėti originalią kosmologiją, pamatytą dievišku žvilgsniu, atveriant metafizinę realybės gelmę, kurioje ieškoma atsakymų apeinant žmogiško sumatoriaus dvilypę sandarą, kur viena kosmosą sužmogina, o kita – paverčia prasmės neturinčiu absurdu, kuriame žmogui nėra aukštesnio už gamtinio padaro gyvenimo, turinčio ne tik išgyventi ir prasitęsti, bet ir vykdyti „istorinę“ misiją, arba, kitaip sakant, turinčio mitologijos apibrėžtą kosminį likimą. Tam reikia atsakyti į klausimus, kas yra gyvybė, kaip ji atsiranda ir kokia jos paskirtis bei tikslas, žiūrint iš anapusinės pasaulio visumos, apimančios visatos mastelius. Iš sumatoriaus vidaus ši kryptis yra vadinamojo „dangaus“, kuris visais laikais buvo laikomas žmonėms nepasiekiama dievų buveine, kurios tikra prasmė buvo suprasta tik astronomijos dėka, tikrą kosminės erdvės mastą suvokusios tik 20 šimtmetyje. Ši erdvė, žiūrint iš sumatoriaus apribotos realybės, buvo suprasta kaip žvaigždžių, planetų ir jų sankaupų visata, kurioje, kiekviename jos taške, – valdo tie patys materijos dėsniai, vadinasi – kas suprasta ir įvaldyta čia, Žemėje, viskas galioja tolimoje visatoje, nes ji tolygi ir dėsniai visur veikia vienodai. Tai reiškia, kad pažinimas turi plėstis ne tiek ekstensyviai, nes „ten“, toliuose nieko naujo nėra, bet į gylį, kuriame glūdi atsakymai į visus klausimus. O tam reikia įveikti sumatoriaus apribojimus, pamatyti daugiau substancijų ir tai, kokia jų tikroji prigimtis. Tik tada bus įmanoma atsakyti į klausimus, kas yra gyvybė ir kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė.
Filognozijai pasiekus aukštą lygį, šis žvilgsnis iš dieviškos visumos yra vienas iš pagrindinių žmogaus prasmės aiškinimo priemonių, kuris, dar neturint tikro vaizdo, rodomas kaip mitologinė žmogaus gyvenimo interpretacija. Vėliau ši mitologija pavirsta tikrove, kurioje žmogus ne tik fantazuoja, bet ir sugeba iš tikro aiškinti visatinio mastelio substancijų principus, nepasiduodant primityvioms sątvaro iliuzijoms, kurios ateina arba iš priekinės, arba iš galinės sąmonės pertekliaus. Sugebėjus peržengti žmogaus olos formas ir atvėrus anapus jos esančią metafizinę gelmę, šis proveržis pereina į visus kosminės erdvės tolius, o tai reiškia, kad vietinis proveržis į gelmę konvertuojasi į tiek ekstensyvios erdvės, kiek yra visoje visatoje. Šis metodas gali būti vienu iš būdų, kaip pažinti visumą nekeliaujant begalinėmis visatos erdvėmis, nes materija visur tokia pati. Kitaip sakant, norint atskleisti tikrovės paslaptis – niekur nereikia keliauti, nes jas galima rasti čia, Žemėje. Tačiau tam reikia vystyti metafizinę regą, kuri sugeba išsivaduoti iš Platono olos apribojimų ir paimti tikrovės daugiau, negu leidžia materialus žmogaus kūnas. Tereikia surasti pusiausvyra tarp religinio ir mokslinio realybės aiškinimo metodo, kurie skiriasi tuo, kad vienas arčiau žmogaus mentalinių formų, o kitas – išorinio pasaulio bežmogės, iškalbintos gamtos. Tai galima pavaizduoti tokiu būdu:
[MS – R] – DS – religija;
MS – [R – DS] – mokslas.
Žmogus kaip pasaulio valdovas, kuriantis jo aiškinimo modelius, esančius valios viešpatauti projekcijomis, buvo F. Nietzsche‘ės principas, išreiškiamas posakiu „žmogiška, pernelyg žmogiška“. Juo filosofas bandė pasikasti po visų kosmologijų pamatais, ypač krikščionybės, ir rodė, kad visur surandamas žmogus, jo valia viešpatauti, norinti nustatyti vertinimus pagal savo galios poreikius ir mastelį. Kaip atsvarą tam jis aiškino, jog egzistuoja „pasaulis be žmogaus“, valdomas tapsmo nekaltybės, neturintis jokio tikslo ir prasmės. Tačiau civilizacija tokioje būsenoje ilgai ištverti negali dėl tuštumos ir nihilizmo siaubo, todėl žmogus pradeda kurti naujas „kosmologines vertybes“, kad šią tuštumą užpildytų tikėjimo pilnatve. Antras principas buvo A. Šliogerio, siejusio civilizacijos teoriją su objektyviąja kryptimi, siekiant kuo labiau apriboti žmogų, nes jis atitrūkęs nuo natūralių savo egzistencijos pagrindų, pradeda trokšti begalybės, o tam reikia sunaikinti visas tiesiogiai patiriamas vietoves, iškeičiamas į begalines, nuo čia-dabar konkretybės nutolusias, kosmologines utopijas. Taip prarandami orientyrai, saiko intuicija, ir vietinės erdvės pradeda nykti lėtu nykimu, jas pakeičiant dirbtine iliuzija. Taip gamtos ir kosmoso samprata apvaloma nuo žmogiško mąstymo apnašų, atveriamas tikras daiktiškumas, kuriame filosofas susitinka su nesužmoginta realybe. Akivaizdu, kad A. Šliogeriui, būdingas empirizmas, skepticizmas, materializmas artimas mokslo perspektyvai, kuris irgi stengiasi pasaulio vaizdą apvalyti nuo kliedinčio žmogaus, kad gautų tikrą ir objektyvų mokslą.
Koks rišlio principas turi būti filognozijoje – dar reikės apmąstyti, nes tam netinka nei šliogeriškas, nei nyčiškas variantas. Norint surasti unikalų filognozijos kelią, privalomas didesnis MS ir DS suartėjimas, kuriame sankirtoje D / X būtų paimama daugiau anapusinės realybės. Tai yra viena iš perspektyvų, nors mažojoje sievoje visi sievos kampai ateina iš „D“ arba transcendencijos įstatymo: MS – D/X – DS. Kurioje vietoje vykdomas proveržis – priklauso nuo konkretaus atvejo. Tik išsprendus šiuos klausimus įmanoma suformuluoti ezoterinę baltojo drakono filognoziją, kurioje būtų atskleista kokia žmogaus ir gyvybės vieta kosminėje visumoje.
Filognozijos pradinė mokykla 