Filognozijos pradinė mokykla

Šiame skyrelyje parodysiu pagrindinę filognozijos logiką, kurios rėmuose vykdomas tikrovės pažinimo darbas, reikalingas padaryti civilizacinį proveržį antigravitacijos srityje. Šis principas jau buvo ne kartą aiškintas, tačiau čia bus įvestas grafinis jo variantas, galutine forma. Norint suprasti schemą, reikia surasti referentinius taškus tarp paveikslo ir savo vidinio pasaulio, vidinėje žiūroje peržengiant empirinę realybę ir atsiveriant kosmologinei visumai. Tai būtų visuotinybės ir laikinybės susijungimas mintyje, vadinamoje drakono akyje, mintiregos sugebėjime. Tai yra MS ir DS sąjunga, kurią būtų galima pažymėti kaip DS [MS], o brėžinyje mažesnis apskritimas įbrėžtas į didesnį. Didžioji sieva yra visa realybė, kokia ji yra savo pilnumoje, kuri suvokiama kaip loginė būtinybė, kuri dar neartikuliuota ir nesusieta su jokia teorija ar modeliu. Mažoji sieva yra sumažintas realybės variantas, atsirandantis pilnos realybės viduje kaip jos kūrinys ar produktas. Gyvybė yra tam tikras pirmapradis esinys, kuris gali būti suvokiamas tiek materialistine, tiek dvasine prasme, kurio viduje atsiveria ontologinė holograma, tam tikru nedideliu procentu atverianti save ir išorinę aplinką. Tai, kas pasirodo šio esinio viduje jam yra empirija, o kas nepasirodo yra metafizika. Kadangi gyvybė mato nepilną aplinkos vaizdą, ji nesupranta tikro pasaulio ir gyvybės principo, esti nežinojimo būsenoje ir siekia tikros tiesos.

Šioje vietoje galima paaiškinti, ką reiškia filosofijoje žinomi terminai transcendentinis ir transcendentalus. Transcendentinis yra tas holoplastinis pasaulis, kuris sukuria žmogišką esinį, galintį savo viduje atverti save ir išorinę realybę; tuo tarpus transcendentalinė yra ta išorinė gyvybės dalis, kuri kuria vidinę introjekciją, kaip vadinamasis transcendentalinis subjektas, esantis ne ontologinės hologramos viduje, bet tą hologramą suformuojantis anapusinis centras, produkuojantis tiek vidinį „žmogų“, tiek „pasaulį“. Pavyzdžiui, gyvenimo filosofijoje, tokioje kaip A. Schopenhauerio ar F. Nietzsche‘ės, tai buvo „valia“, arba „valia galiai“, suprantant ją kaip tą kuriančiąją galią, kuri sukuria vadinamą Platono olą gyvūno viduje. Gyvybėje kiekvienas gyvūnas turi skirtingo rango transcendentalinį subjektą, nuo kurio priklauso koks procentas didžiosios sievos inkorporuojamas į vidų. Nuo to priklauso filognozijoje aptariamas veiklos mastas, kurį lemia vadinamasis tiesos procentas arba „kiekis“. Tai gali būti tiek prigimtinis atvirumas pasauliui, kuris būdingas visiems gyvūnas, tiek sukurtas organizuotomis pažinimo pastangomis, pažinti aplinką sugebančiose gyvūnų rūšyse. Šiuo atveju tai tampa istoriniu procesu, kurio metu vystosi rūšies transcendentalinio subjekto sukurtas pažinimo produktas, kuris įgauna skirtingų civilizacijų formas, kuriose atveriama metafizinė realybė. Mažųjų sievų visuma istorinė, o išorė valdoma kosmologinio mito, kuris atveria absoliučią realybę vidinėje žmogaus oloje, į istoriją įvedant metafizinius įvykius.

Žmonijos civilizacijos gali būti orientuotos į save, į vidinį žmonių pasaulį, kuris valdomas laiko. Tada dvasia, arba rūšinis transcendentalinis subjektas, kaupia kultūrinį paveldą kaip istorinį produktą, kuriame jis vis geriau pažįsta supantį pasaulį, vis labiau priartėja prie galutinės realybės, šį procesą projektuojant į istorinę laiko juostą. Šia prasme žmoniją interpretavo G. Hegelis aprašinėjęs absoliučios dvasios sklaidą planetinėse civilizacijose, vertindamas kuriose vietose ji buvo aukšto išsivystymo, o kuriose – žemo. Filognozijoje yra daug paralelių su G. Hegelio teorija, tik šioje vietoje transcendentalinio subjekto evoliuciją suvokiu kaip sugebėjimą vis geriau atverti gelmę, parodyti absoliutinę realybę, esančią anapus žmogaus, o ne rūšinio transcendentalinio subjekto galimybių augimą vis geriau formuluojant absoliučios dvasios vidinės esmės idėją, kuriant jos kultūrinę / civilizacinę raišką istoriniame žmonijos vystymosi kelyje. Kitas kelias žmonijoje yra orientacija į anapusinę erdvę, kuri aprašo absoliučios realybės sandarą kosmologinio mito arba teologijos ir absoliuto ontologijos priemonėmis. Ši kryptis yra statiško mito, kuris, nuėmus mažosios sievos sumatoriaus uždangą, aprašo kaip sudarytas anapusinis pasaulis, Olimpo, pasaulio medžio, realybės lygmenų ir kt. priemonėmis. Filognozijoje naudojama didžiosios sievos koncepcija, kurios modelis, arba pagrindinė idėja, neartikuliuota ir yra tik spekuliatyviniai bandymai pavaizduoti ją kaip substancinių klodų telkinį, kurie išdėstomi pagal Feynmano medžio logiką, nuo smulkiausio kvantinio lygmens substancijų, kurios yra dvasinės iki grubiausio, kurios yra materialios.

Mitologinėmis kosmologijomis pagrįstos civilizacijos buvo spekuliatyvios, tačiau iki šiol manoma, kad šis holoplastinis pasaulis gali turėti savo nematerialią gyvybę, kuri kartas nuo karto apsireiškia sumatorių vidinėje erdvėje, kaip transcendencijos įsiveržimas į žmonijos istoriją, susiliejant metafizinei ir empirinei patirčiai. Ir šiems įvykiams įgavus kultūrinę formą, tampa istoriniais atvejais, sugebančiais apibrėžti spekuliatyvinį istorijos procesą, formuoti didelių žmonijos kolektyvų civilizacines idėjas. Toks atvejis buvo Jėzaus iš Nazareto, kurio pagrindu susikūrė Vakarų civilizacijos pagrindinė religinė tikėjimo doktrina, kurioje istorijoje atveriama mito erdvė, kaip Dangaus karalystė, į kurią, teigiama, visi žmonės keliauja po mirties pagal jų moralines savybes. Pasak gnostikų doktrinos, mažosios sievos kuriama gyvūninė realybė – ne tikras pasaulis, o tikras yra – didžiosios sievos kuriama mitinė erdvę, kuri, tariama, buvo atverta apaštalams ir pranašams. Tad prie šio pasaulio, istorijos, buvo teigiama, prisirišti neverta, nes jis laikinas, viskas jame praeina, o kai ateina tikras pomirtinis gyvenimas, jame atsiveria visai kita prasmė, nes dvasinė sąmonė yra ne riboto, o pilno vaizdo, tai yra gyvena tiesos pilnatvėje.

Grįžtant prie aptariamo brėžinio, jame matoma vidinė dalis, žyminti inversiją į sumatoriaus realybę pažymėtą kaip ds ir eksversiją į holoplastinę realybę, pažymėtą kaip ms. Ši inversija yra kanalas iš išorės į vidų ir iš vidaus į išorę, kur formuojasi vidinės ir išorinės tiesos plotai, apibrėžiami kaip informacinė ir techninė sintezė. Vidinė tiesa formuojasi mažojoje sievoje kaip psichinė struktūra, kuri produkuojama minėto transcendentalinio subjekto, esančio rūšies genetikos arba dvasinės transcendencijos kuriama realybė; o išorinė tiesa, kurią kuria pirmapradis kūnas, yra ne savo viduje bet anapus savęs, jau didžiosios sievos kloduose. Tai, kad šie išoriniai klodai „technologizuojami“ rodo gyvybės atvejis, kuri yra tam tikra natūrali technologija, atsirandanti arba savaime, gamtos dėsnių raidoje, arba yra kuriama aukštesnės gyvybės, priklausančios mito sferai, tačiau ne tos, kuri artikuliuota senovinėse žemės civilizacijose, bet hipotetinei, dar neapreikštai. Išorinė tiesa yra „tikresnė“, nes ji sukuriama ne žmogaus psichinėje oloje, bet tikroje realybėje; tačiau tam, kad ši objektyvi tiesa pavyktų kaip tikra, veikianti technologija, išorinė realybė turi būti atverta žmogaus viduje, kad jis žinotų kaip jungti anapusines, metafizines substancijas, kad jos susiformuotų į sėkmingą atvejį. Tokiu principu DS struktūroje atsiranda pirmapradis žmogus, kuris yra tuo pačiu ir transcendentalinis subjektas, kurį galima žiūrėti kaip vientisą arba dvilypį, nes sumatorius savyje rodo sudvejintą realybės principą, kuris yra materialus ir dvasinis; tokiu pačiu principu žmogus jau moka kurti įvairiais technologijas, kurios atsiranda sėkmingai sujungus transcendentinius klodus, sukuriant žmogui naudingų priemonių ir įrankių. Toks pats yra ir filognozijos tikslas – sukurti priemonių, kurių dėka būtų galima įvykdyti proveržių išorinėje tiesoje, kuri reikalinga kosminės civilizacijos atsiradimui. Ši išorinė ties prasideda nuo empirinių technologijų, nes priekinė sumatoriaus dalis atvira, ir koks joje įrankio jungimo daiktiškas / substancinis principas matoma jusliškai. Tačiau technologijoms vis labiau metafiziškėjant, jungiami objektai tampa vis gilesne didžiosios sievos realybe, kuri sąmonėje nesumuojama, tad kaip jungiamas techninis gralis įmanoma suvokti tik prote, matant arba girdint tik empirines dalis, o procesą turint visą paslėptą transcendencijoje. Brėžinyje šis principas vaizduojamas apskritimu, kuris įeina į vidinę sumatoriaus erdvę, iš eksversinėje dalyje sukurto objektyvaus metafizinio daikto.