Tai, kad pažinimas glaudžiai susijęs su tiesos sąvoka ryšys nesunkiai matomas, nes laikoma, kad jo rezultatas, žinojimas, vertingas tik tada, kai jis atitinka tikrovę. Atitikimo ar neatitikimo galimybė reiškia, kad ta vieta, kurioje vyksta pažinimas yra nutolusi nuo tikro pasaulio, tad šis vyksmas žymi siekį jį priartinti prie žmogaus sąmonės. Filognozijoje nustatyta, kad ta vieta, kurioje egzistuoja gyvos būtybės sąmonė yra ne tikra realybė, bet tik jos kopija, ontologinėje hologramoje suformuota reprezentacija, esanti viduje, kuriame tikras pasaulis asmenį pasiekia tik labai apribotu ir išfiltruotu būdu. Ją paprastai vadinu sumatoriumi, kuris yra substancijos ir signalų sintezėje susumuota informacija, suformuojanti vadinamąją sievą kaip įvairių plotinių sumatų sankaupą. Tai reiškia, kad absoliuti tiesa visada yra anapus sumatoriaus, holoplastinėje realybėje, o viduje – tik labai netobula kopija ir imitacija. Kadangi tikra tiesa, žiūrint iš sumatoriaus vidaus, yra uždengta, reikalingos pastangos ją atidengti, arba atverti, ir šios pastangos vadinamos pažinimu. Tuomet kai tai pavyksta, gaunamas tiesa vadinamas žinojimas.
Kiekviena gyvybė siekia maksimalaus tiesos žinojimo, nes tuo to priklauso veikimo pasaulyje efektyvumas – būti reginčiu tiesą visada geriau negu aklu tiesai. Tačiau natūraliai, pagal žmogaus sandarą, sugebėjimas surinkti tiesos būsenas, iš išorės signalus perkeliant į gyvūno ontologinę hologramą, labai apribotas, todėl tam pirmiausiai reikia pasiekti tinkamą evoliucinį lygmenį, o paskui, kai biologijoje padaromi realūs proveržiai, investuoti daug resursų ir pastangų. Žemės planetoje šį lygmenį pasiekę yra tik homo sapiens rūšies atstovai, kurie, lyginant su kitais gyvūnais, paskutiniais šimtmečiais padarė stulbinančių proveržių. Dėl šios priežasties tiesos problema būdinga tik žmonėms, užsimojusiems išsemti visą realybę ir sukurti maksimalią tiesos būseną civilizacijoje.
Kadangi yra nevienodo rango ontologinės sritys, kiekvienoje iš jų tiesa įgyja vis kitokią formą, kuri turi tik tai sričiai būdingą tiesos pavidalą. Net viduje sumatoriaus sumatai yra ne vienodo rango, tad jų pagrindu mąstoma tiesa skiriasi. Manau, kad galima išskirti tris pagrindines tiesos rūšis: pagrindinė būsena vadinama absoliučia tiesa, kuri yra tikra anapusinė realybė iki jos apsireiškimo gyvų būtybių sąmonėse; kita yra objektyvi tiesa, kuri atsiveria priekinėje sumatoriaus dalyje, vadinamoje pasauliu, esančiu tarpinėje būsenoje tarp transcendencijos ir imanencijos; ir galiausiai yra subjektyvi tiesa, kuri atsiranda iš subjektyvių informacijų sintezės, atsirandančios galvos srityje, iš vidinių mažosios sievos sumatų. Nesunku suprasti, kad objektyvi ir subjektyvi tiesa, kuri atsiranda sąveikoje tarp sumatoriaus daiktinės ir psichologinės dalies, apribota sumatoriaus galimybėmis ir rodo kokiu mastu gyva būtybė įvaldžiusi savo gyvenamą aplinką.
Kadangi kiekviena rūšis suskaidyta į daugybę individų, kurie turi savo atskirą sumatorių, bazinė sumatoriaus tiesos forma yra „mano tiesa“. Kadangi vidinės išorinės realybės patirtys visada individualios ir užprogramuotos tik konkrečiam žmogui būdinga informacija, „mano tiesa“ veikia, arba yra teisinga, tik tos sąmonės ribose, kuriose ji pamatoma. Dėl šios priežasties įprasta sakyti, kad tiesų (mano tiesų) yra tiek kiek yra žmonių planetoje. Tarus, kad šiuo metu gyvena aštuoni milijardai žmonių, yra tiek pat „mano tiesų“. Tačiau didelis žmonių skaičius verčia juos organizuoti į grupes ir kolektyvus, kuriuose naudojamos viršindividualios tiesos formos, kurios vadinamos „visų tiesa“. Ta „visų tiesa“ paprastai iš pradžių būna kieno nors „mano tiesa“, tačiau naudojantis primetimu arba susitarimu, ji paverčiama kolektyvo norma, kurią masinės kultūros ir švietimo priemonėmis implantuoja viso kolektyvo sumatoriuose. Kadangi kiekvieno žmogaus mokymosi patirtis skirtinga, net tokiu masiniu švietimu kuriama „visų tiesa“ turi tiek individualių pavidalų, kiek yra skirtingose gyvenimo patirtyse susiformavusių individų. Tai reiškia, kad sumatoriaus tiesa turi grynai subjektyvią formą, tai yra „mano tiesą“; pilnai objektyvią „visų tiesą“; ir tarpinį variantą – mano ir visų tiesos mišinį. „Visų tiesa“ tai civilizacijos mitologija, kultūriniai archetipai ir stereotipai, santvarkos ir žmogaus sampratos pagrindinės normos ir vertybės. „Mano tiesa“ – tai biografinė patirtis, gyvenimo kelias, intelektualinės evoliucijos trajektorija, subjektyvios impresijos, genetiškai užkoduoti polinkiai, įpročiai ir pan. Tarpinė dalis tarp šių dviejų sumatoriaus realybių yra kalbinė sąmonė, kuri iš dalies yra kolektyvinė, iš dalies individuali forma, kuria reiškiamos asmeninės ir kolektyvinės tiesos.
Kadangi svarbiausia tiesos būsenų komunikavimo priemonė yra kalba, ji būna labai tampriai su ja susijusi. Tai būna tiesa kaip informacija, kuri gali atitikti tikrovę, o gali ir neatitikti. Šia vidine prasme, naudojant kalbą galima sakyti tiesą arba melą, remiantis vidinėmis jau aprašytomis formomis, kurios rodo kokias nors objektyvias ir išorines bei subjektyvias ir vidines patirtis. Kadangi paprastai žmogaus vidų pažiūrėti neįmanoma, reikia šnekėjimu pasitikėti, o tai priklauso nuo to, koks šnekančio žmogaus autoritetas – ar jis linkęs meluoti ir apgaudinėti, ar ne. Visi šie atvejai yra „mažoji tiesa“, kuri ateina iš žmogaus vidaus, kuris turi tik ribotą informaciją, tad ji turi nedidelę reikšmę ir kaip į ją žiūrime priklauso nuo tarpusavio santykių ir moralinių nuostatų kolektyve. Tačiau daug svarbesnis, ypač filognozijoje, yra „didžiosios tiesos“ klausimas, nes ji leidžia prisiliesti prie absoliučios realybės, galinčios atverti būties paslaptis ir duoti daug vertingų įžvalgų apie tikrovę.
Šiuo atveju pereiname iš vidinės realybės į išorinę, arba iš psichinės į daiktinę, tad absoliuti tiesa daugiau susijusi su daiktiškomis formomis. Kalboje tiesa yra vidinės psichinės realybės atitikimas, kuris formuojasi gyvo organizmo viduje, tačiau kai iš jo išeiname į išorę, tiesos formulavimas tampa ne žodinis, bet daiktinis. Dirbtinis daiktas, kad jis būtų efektyvus turi atitikti absoliučią tikrovę tam, kad iš jo būtų galima sukurti naudingų priemonių. Žinoma, čia dalyvauja ir vidinė realybė, kaip vidinis žinojimas, tačiau jis turi būti susijęs su absoliučia transcendencija, kad juo remiantis būtų galima gauti sėkmingų daiktiško raigo atvejų. Kadangi šioje vietoje žmogus veikia jau holoplastiniu veikimu, su išoriniu savo kūnu, jam atsiveria pilna išorinė realybė, kurią padarius regimą sumatoriaus viduje, gaunami galingi manipuliacijos materija proveržiai. Todėl kaip subjektyvios tiesos atveju tiesos vieta yra pasakojamas tekstas arba komunikacinis kūrinys, taip absoliučios tiesos atveju jos vieta tampa techninis daiktas, kuris gaunamas sėkmingos vidinės atverties principu, kuri konvertuojasi į absoliutų žinojimą.
Galutinėje filognozijos formoje tai bus pagrindinis tiesos modelis, nes jos nedomina nei mano, nei visų tiesa, atspindinti tik sumatorių psichologines savybes ir vidinius informacinius vektorius, bet orientuojamasi į holoplastinę realybę ir absoliučią tiesą, kuri turi sukurti tikrą realybės žinojimo būseną. Kadangi ši būsena yra tikra tiesa, vadinama tiesos sąmone, ji beveik visada konvertuojasi į veiklos mastą, kuris yra tiesos „teisingumo“ pagrindinis kriterijus. Tik psichologinė tiesa nesugeba valdyti materijos, o absoliuti tiesa visada atveria kelius žmogui tapti pasaulio valdovu. Filognoziją domina tik toks žinojimas, kuris formuoja praktinius / techninius sprendimus, remiantis išplėsta žmogaus ir anapusinės realybės teorija, kurios pagrindu galima sukurti teisingą žmogaus ir absoliučios realybės santykį. Tiesos sąvoka šiame santykyje – viena iš pagrindinių.
Filognozijos pradinė mokykla 