Knygos užbaigimui padarysiu trumpą A. Šliogerio veikalo „Kasdienybės metafizika“ (2016), kuri yra paskutinė filosofo knyga, apžvalgą, naudodamas savo rombo metodą, esantį supaprastinta sątvarologijos modelio versija, koreliuojančia su mąstytojo klepsidros struktūra. Rombo metodas aprašytas pirmoje „Šėtono bažnyčios“ dalyje, kurioje išskiriamos penkios kryptys, į kurias gali būti orientuota sąmonės žiūra, kaip baziniai referencijų taškai. Šie kampai žymimi raidėmis nuo A apačioje iki D viršuje, B viduje ir C išorėje. Tai savotiškos vertikali ir horizontali antitezės, kurių susikirtimo taškas yra centras, žymintis informacinės sintezės maksimalią vietą, kuria gali būti kalbinė arba ekraninė realybė. Paties rombo sistemos jau neaiškinsiu, nes ji buvo apžvelgta prieš tai, bet pabandysiu parodyti, kaip su šia struktūra susiejama „Kasdienybės metafizikos“ pagrindinė idėja.
Tam reikia suprasti, kad rombo apačia, žyminti natūralų, substancinį žmogų, dar nesusieta su jokia patirtine struktūra ir vadinama šviesos arka yra pagrindinis A. Šliogerio orientyras, nes jis parodo tai, kas „nesugadinta“ civilizacijos ir kultūros ir yra bazinė vieta, iš kurios kyla visi kūrybiniai impulsai, kuriuos savo filognozijoje vadinu informacine sinteze. Šiai vietai, tiesiogiai žmogų susiejančiai su jusline transcendencija, jis priešpastato antitezę, kuri vadinama mitu ir yra civilizacinė kosmologija, žymima kaip D kampas rombo viršuje. Ši vieta yra pilnai pagaminta iš informacijos, kuri gali turėti substancinius referentus, o gali ir neturėti, ir yra žmogaus integravimo į civilizacinį kolektyvą produktas. Pagrindinė nagrinėjamos knygos mintis, kad ta apatinė natūrali ir substancinė dalis yra tikras, autentiškas žmogus, kuriam priešpastatomas utopinis hominidas, per informacinę terpę susietas su civilizaciniu kolektyvu, atsiejančiu jį nuo vietinės referentinės aplinkos ir pakabinančiu utopinėje bereferentinėje terpėje, kurioje jis tampa išsisubstancinusiu monstru, sunaikinančiu visas substancines vietoves ir žmoniją paverčiantis civilizacinio masto naikinimo mašina. Tas naikinimas tai substancijos begalinis, industrializuotas malimas savo prote ir mąstyme ir informacinių produktų iš šios kūrimas, kurie tampa kultūros dariniais, esančiais globalinės civilizacijos atramos taškais.
Kita antitezė yra horizontali tarp žmogaus ir pasaulio, kurie yra mišri vieta, susiejanti vidinę ir išorinę substanciją su informacija, kuri generuojama žmogaus viduje, pirmiausia mąstymo, o paskui išorinio kalbėjimo, kuris kaip diskuras yra galutinis informacinio proceso žmogaus viduje produktas. Tai ir substancinis žmogus, ir kalbinis žmogus, kuris autorefleksijoje save patį apmąsto ir įsąvokina ir padaro substancine bei informacine terpe vienu metu. Tas pats pasakytina apie pasaulį, kurį žmogus, perėjęs per edukacijos sistemą, pirmiausiai suvokia per kalbą ir pavadinimus, kaip miestą, gyvenvietę, šalį, Lietuvą ir pan. Vidinė dalis, per E centrą siejasi su viršutine rombo dalimi, nes čia susikaupia vidinio proceso, vadinamo kūryba rezultatas, o išorinė, su apatine, nes šioje vietoje, ją nuvalius visus kalbinius sluoksnius, atsiremiame į gamta vadinamą bazinę referentinę substanciją, iš kurios kyla natūralus žmogus, kaip gyva, žmogiška substancija. „Kasdienybės metafizika“ yra šios pagrindinės antitezės ekspoziciją, kur apatinė „prigimtinė“ dalis yra vadinama žmogumi, o tas informacinis antstatas – utopinio hominido vieta, kurie civilizacijoje ir istorijoje, pasak A. Šliogerio, tarpusavyje kovoja ir viršutinė struktūra nugali, o apatinė pralaimi. Filosofas knygoje meta šiai tvarkai iššūkį bandydamas pateikti kitą požiūrį, nes jo manymu informacinių terpių ir ekranų civilizacija žmogų išveda į pavojingą klystkelį, kuris sukuria utopinę terpę, paversdamas ją etalonine realybe ir pagrindiniu orientyru, sugriaunant prigimtinę tvarką ir paverčiant prigimtinį žmogų nihilistiniu hominidu, naikinančiu natūralią aplinką, pakeičiant ją dirbtine substancija, technologijomis, kurios generuoja ir platina informacinę masę, kuri užtvindo žmonių sąmones planetiniu mastu ir paverčia jį „kosmine šiukšle“.
Visa šio proceso esmė, kurios dėka atsiskiria žmogus turintis sielą ir utopinis hominidas, kaip tik sąmonę turinti kalbos mašina yra šių dviejų antitezių susikirtimo taškas ir centras, kuris žymi kalbinį ekraną, generuojantį tikrovės imitaciją, kuri gali turėti išorinį arba vidinį referentą, o galinti būti ir autoreferentiška, kur kalba kalba tik apie save, kuri nenurodo nieko anapus jos, o tik kuria imitacijas, fikcijas ir autoreferentiškus simuliakrus. Tai vadinamoji kūryba, kuri ateina iš vidinio žmogaus, ir kai jos produktai pasiekia „aukštą lygį“, jie tampa kultūros ir civilizacijos šedevrais. Tada jie tampa D kampo rombe kanonu, kuris naudojamas masiniam populiacijos programavimui, kad padarytų įmanomus globalinius kolektyvus, kurių suorganizuoti su vietinėmis bazinėmis referencijomis neįmanoma, nes reikia ko nors kas peržengtų vietinių bendruomenių aplinką, planetinės civilizacijos kolektyvo sukūrimui. Tai reiškia, kad konkuruoja vietinė ir globalinė sąmonės forma, kur globalinė paremta universaliais kalbiniais ir ženkliniais simboliais, ateinančiais iš rombo centru vadinamos ekraninės realybės, o lokalinė sąmonė orientuojasi į tiesioginius vietinius jusliniu referentus ir apsiriboja pasauliu šiapus juslinio horizonto, dar nepraradusiu substancialumo ir nepavirtusiu „virtualia šiukšle“. Šis substancinis referentiškumas A. Šliogerio yra vadinamas sielos principu kurios neišsižadėjęs žmogus gyvena susitikdamas su transcendentiniais singuliariais daiktais, nuo kurių nuvalytas visas negyvų ženklų luobas, susiejantis su gyvu pasauliu, sukuriant gyvos, autentiškos patirties vietovę. Sąmonės ir kalbos principu vadinamas vidinis žmogus, kuriantis nuo juslinės transcendencijos atitrūkusių ženklų ir simbolių terpę, kuri tampa kultūrinėmis ir civilizacinėmis universalijomis, reikalingomis kurti planetinius kolektyvus, kurie peržengia lokalinę buvimo formą, išsivietina ir kuria globalistinę utopiją, reikalingą planetinės, technologinės civilizacijos atsiradimui. Pasak A. Šliogerio – tai savižudiškas kelias, kuris galutiniam rezultate sunaikins planetą ir žmogų, iš pradžių paversdamas biosferą gigantiška mašina, kurioje nunyks gyvybė iki lemiamo įvykio – neišvengiamos technogeninės katastrofos.
Tai yra A. Šliogerio vertinimas, kuriame jis rombą padalina į dvi oponuojančias dalis, o centrinę dirbtinio ekrano ir utopijos vietą, nori pašalinti iš viso, kad persvarą įgytų ne kalbinis hominidas, bet sielą turintis žmogus, nusprendęs sugrįžti prie savo natūralios formos, dar iki ekraninės būklės, kurioje jis sutinka iškalbinti ir ištechninti savo mąstymą, atstato natūralią tvarką ir atsisako pretenzijos atsistoti į Dievo vietą, visos žmonijos mastu tapdamas fundamentum II realybe, pagal savo vaizdinius pertvarkančia visą planetą, tampant kosmoso užkariautojais ir ekstremistinio technologijų vystymo adeptais. Tuo tarpu aš filognozijoje šio „radikalizmo“ atsisakau, nes mano manymu jis yra neįgyvendinamas. Vien dėl to, kad žmogus yra kolektyvinė gyvybė, kurią reikia organizuoti, ir ne vien lokaliniu, bet ir translokaliniu būdu. O tam informacinės priemonės ir kultūrinės universalijos – patogiausia priemonė. Žmonių sąmonių nevienodinant didėja planetos susiskaldymas, o šis sukelia konfliktus ir karus, kurių išvengti yra tik viena priemonė – vieno civilizacinio kolektyvo atsiradimas, metakultūros ir metacivilizacijos, kuri bendra visiems, ir kuri visą žmoniją sugeba transformuoti į homogenišką sąmonių audinį, kurios tarpusavyje siekia tartis ir bendradarbiauti, o ne skaidytis ir konfliktuoti. Tai nereiškia, kad būtina pilna niveliacija, nes individualiame lygyje būtų atskiri veikiantys individai, kurie siektų vystyti savo asmenybė, individualybę ir kūrybiškumą. Tačiau referentinė visą žmoniją apimanti sistema turėtų būti universali, kaip metakalbos ir metakultūros atsiradimas, tik tada žmonijos mastu būtų įmanoma taika ir gerovė.
Todėl filognozijoje laikausi ne rombo antitezės, bet sintezės principo, kur balansuojamas informacinis ir substancinis sluoksnis, bandoma propaguoti humanistinę kultūrą, kuri civilizacijoje propaguotų globalinę taiką ir klestėjimą. Tam reikalinga globalinė kultūra, komunikaciniai tinklai, komunikacinės technologijos, kurios gyvenimą ne pasunkina bet palengvina. O jeigu kam nors dėl to kyla adaptacinių sunkumų ir jie dėl to gyvena disforijos būsenoje naujos civilizacijos atžvilgiu, turėtų mąstyti ne vien iš savo asmeninės perspektyvos, nes vienas žmogus vis tiek nepakeis pasaulio. Todėl, mano kaip filognozo nuomone, A. Šliogerio „Kasdienybės metafizikoje“ yra gerų įžvalgų, bet bendrame planetos kontekste, toks kelias – neperspektyvus. Manau, kad globalinę civilizaciją reikia ne ardyti, bet humanizuoti, tai yra susieti su moralinės tvarkos įsigalėjimu. Bet neperžengiant ribos prie radikalaus moralizmo, kai visas dirbtinumas, techninis ir informacinis, laikomas moraliniu išsigimimu.
Filognozijos pradinė mokykla 