Gali atrodyti paradoksaliai, bet ir ekosofija, ir technosofija siekia to paties tikslo – žmonijos bei civilizacijos apsaugojimo nuo išnykimo. Kodėl kiekvienas iš šių mąstymo principų to negali padaryti atskirai – akivaizdu: išnykimo priežastis gali būti ir natūralios gamtos kaprizas, ir technogeninė katastrofa, tad geriausiai rinktis ne vieną kurį abstraktų principą, bet elgtis strategiškai: nuo technikos negatyvių padarinių gelbėtis natūralumo propagavimu, o nuo natūralumo keliamų pavojų – techniniu išradingumu. Šis kelias renkamasis filognozijoje, atsisakant vienašališkumo ir „grynojo proto“, bet vietoj to propaguojant realizmą ir pragmatizmą. Įprasta sakyti, kad ant dviejų kėdžių atsisėsti neįmanoma, tačiau manau, jog tai netiesa ir mano siūlomas variantas – geriausia galimybė: žmogus neturi būti gamtos malonėje, bet taip pat ir technikos nelaisvėje, tada žmonija turės šansų, nesvarbu iš kokios pusės ateitų pavojus.

Šis pasirinkimas tarp ekosofijos ir technosofijos turi dvi dalis, nes būtis skirstoma į žmogišką ir daiktišką, kurios filognozijoje žymimos kaip MS-R ir DS-RA. Tai raidiniai žymėjimai, kurie rodo natūralią žmogišką ir daiktišką dalį bei techninę. MS ir DS yra mažoji ir didžioji sieva, sukurtos iš natūralios substancijos. Tačiau kadangi jos turi Uroboro formą, jos sujungtos kaip rodančioji ir rodomoji substancijos, kurių viduje, Uroboro galvoje, vyksta informacinis ir techninis procesas, vadinamas gnostine ir technine sinteze. Informacinė sintezė sukuria R viduje U (MS-DS), o techninė sintezė – RA struktūroje U (FM). Galima iškelti klausimą, ką šiose struktūrose reiškia ekosofija ir technosofija, koks požiūris į MS-R ir DS-RA yra abiem atvejais? Šis klausimas buvo aktualus A. Šliogerio filosofijoje, kuri padarė įtaką filognozijai, tačiau išliekant savame kelyje. Akivaizdu, kad A. Šliogeris propaguoja ekosofinį požiūrį, pasisakantį prieš gnostinį / techninį principą, o aš propaguoju tą patį, bet jau technosofiniu požiūriu, nes jis akcentuoja technogeninės apokalipsės galimybę, o aš – natūralius kataklizmus, kurie taip pat priešiški žmonijos išlikimo siekiui ir norint neišnykti, reikia paisyti abiejų grėsmių.

Kita vertus, šis principas gali pasirodyti per daug egoistiškas, nes jis kalba tik apie žmonijos išlikimą, bet nekalba apie natūralios gamtos išlikimą. Vengdamas technologinio radikalizmo, kuriame domina tik žmogaus galia ir begalinis technikos progresas, laikausi nuostatos, kad gamtos teisės tokios pačios svarbios kaip ir žmogaus, ir šios kryptys – žmogaus prieš gamtą (technosofija) ir gamtos prieš žmogų (ekosofija) – turi būti tinkamai subalansuotos, nes vadinamoji teisė į gynybą visada turi ribas, kad nevirstų žudymu. Žmogus turi gebėti apsiginti nuo gamtos, o gamta nuo žmogaus, bet priemones apribojant būtinumo rėmais, kad nežlugtų nei vienas, nei kitas „subjektas“. Technosofija yra išmintingas technikos panaudojimas, kiek reikia prieš natūralios gamtos kaprizus, tačiau neturi tapti technologiniu radikalizmų, neturinčiu nei ribų, nei saiko. Tačiau daug kur reikalingas ne techninis požiūris, bet pasikliaujama natūralios gamtos išmintimi, kuri sutvarko problemas daug kartų geriau už žmogų. Taip renkamasis tarpinis variantas, sakantis, kad žmogus turi siekti savo veiklos masto išplėtimo, tačiau dirbtinume paliekant tiek natūralumo, kad žmonija nenupjautų šakos, ant kurios sėdi. Todėl tai yra du keliai, kuriais siekiama to paties tikslo, tik skirtingomis priemonėmis.

Dėl šios priežasties ir atsisakau A. Šliogerio radikalizmo, matančio, arba rodančio, tik vieną reikalo pusę ir visiškai ignoruojančio kitą. Tai iš dalies galima suprasti, nes per paskutinius šimtmečius mokslas padarė tiek daug žalos natūraliai gamtai, kad net kilo idėja keisti geologinės eros pavadinimą į antropoceno. Tačiau priešingos krypties radikalizmas toks pats nepriimtinas, nes žmogus turi turėti sugebėjimą apsisaugoti ir nuo natūralių kataklizmų, o tam padeda mokslo kuriamos priemonės. Tad priimant šias dvi perspektyvas laikomasi požiūrio, kad saugotinas ir žmogus, ir gamta. Nuo gamtinių kaprizu žmogų apsaugo technika, o gamtą nuo technologinio pragaro – ekosofiniai principai, integruoti į civilizacinę filosofiją. Tada tikimasi, kad bus nuo išnykimo galima apsaugoti tiek vieną, tiek kitą.

Šioje vietoje galima pakalbėti apie vadinamąją Dievo ir Šėtono bažnyčią, kur pirma būtų radikali ekosofija, o antra – radikali technologija. Vidurio kelias būtų technosofija, kuri siekia sušvelninti technikos vystymo padarinius tiek žmogui, tiek gamtai. Dievo bažnyčia formulėse MS-R ir DS-RA deda akcento ant pirmo nario, o Šėtono bažnyčia – ant antro. R mažojoje sievoje yra informacinių substancijų vystymas, kuris paremtas civilizacine gnostine sinteze ir yra jau ankstesniuose tomuose minėti įvairūs civilizaciniai rišliai. Tai informacinis žmogus, prieš kurį kovojo A. Šliogeris, kaip aprašyta skyrelyje „Prieš radikalų moralizmą“. Filognozijoje prieš informacinę sintezė ne tiek kovojama, kiek bandoma informaciją sutvarkyti efektyviu būdu, kad būtų gera orientacija civilizacijoje ir jos kuriamoje tikrovėje. Valyti R dalį ir grįžti prie gryno MS, nemanau, kad teisingas kelias, nes toks žmogus turi žemo išsivystymo sąmonę, kuri reikalinga norint pamatyt vaizdą ne vien gyvūno, bet ir kultūriniu žvilgsniu, kuris gali būti ne tik tamsinantis, bet ir šviesinantis santykį. Ar gyvūninis žvilgsnis „šviesesnis“ dar reikia aiškintis, nes nėra dvasios be kultūros ir dvasingumas geriau tarpsta kultūroje, o ne natūralistinėje gamtoje. Kita vertus, RA yra pertvarkyta natūrali substancija, esanti anapus žmogaus, bet į jį integruojama per akių plotą, kuris yra transcendencijos pasirodymo vieta. Tai perdirbta daiktinė būtis į žmogiškas funkcijas, kuriose galima būti pačiame paviršiuje, o galima įlysti taip giliai, kad atsiranda gebėjimas kurti metafizinius daiktus, prisiliečiančius prie realybės šerdies, arba Absoliuto, todėl labai pavojingas. Dėl šios priežasties privaloma technosofija, kad nekiltų pavojus žmonijos egzistencijai, pažeidus natūralią gamtos pusiausvyrą giluminiuose didžiosios sievos kloduose.

Tokia yra pagrindinė filognozijos formulė ir su ja susieta idėja, kad pavojingas ne tik žmogus gamtai, bet ir gamta žmogui. Mano manymu, kovoje už būvį niekas neatims iš žmogaus teisės naudoti būtinosios ginties priemones prieš bet kokias natūralias negandas ir gamtos kaprizus. Tačiau tam, kad nebūtų peržengta riba ir žmogus netaptų pavojumi pats sau, reikalinga technosofija, kuri techniką humanizuoja ir padaro atsižvelgiančia ir į nežmogišką realybę. Todėl tai, ką siūlau aš nėra nei Dievo, nei Šėtono bažnyčia, o kažkas tarp jų, kur matomos visos galimybės ir laikoma, kad Kitas nėra niekas, nes nuo anapusinės realybės gyvybiniais ryšiais priklauso ir žmogaus gyvybė, todėl į transcendenciją būtina atsižvelgti, bet neatsisakant technologijų progreso. Kaip šias dvi perspektyvas suderinti – kitas klausimas. Aišku viena, kad vienašališkumas ir vienos perspektyvos radikalizmas, nieko gero neduoda ir pilnai neišsprendžia jokios problemos. Todėl pirmas filognozijos tikslas – pažinti žmogišką ir daiktišką būtį, o paskui surasti tokį jų sujungimo ir subalansavimo metodą, kad civilizacija galėtų vystytis saugiu būdu ir žmogui ir planetai. Tam reikia, kad vystydamas technologijas žmogus matytų ne tik save, bet ir tai, kas yra anapus sąmonės, nes ši realybė yra fundamentalesnė. Todėl ne žmogus turėtų mokyti pasaulį, bet mokytis iš jo, siekiant suprasti amžinos kosminės tvarkos principus ir kurti kosminę civilizaciją jų nepažeidžiant. Filognozijoje siekiama žmonijos veiklos masto plėtimo remiantis ir ekosofija, ir technosofija, remiantis ne viešpatavimu, ne tarnavimu, bet pusiausvyra ir bendravimu, kuriame nulis nėra nei žmogus, nei realybė anapus žmogaus.

• Šėtono bažnyčia