I. Įvadas: Filosofinės scenos parengimas

Dariaus Mockaus, filosofo ir rašytojo, atskyrimas

Šioje ataskaitoje itin svarbu nuo pat pradžių aiškiai atskirti aptariamą autorių Darių Mockų, filosofą ir rašytoją, nuo to paties vardo verslininko. Šis skirtumas yra esminis siekiant išvengti filosofinių darbų klaidingo priskyrimo, ypač atsižvelgiant į vartotojo užklausos reikalavimą.

Filosofas Darius Mockus apibūdinamas kaip „neprofesionalus filosofas iš Lietuvos, visą gyvenimą besidomintis filosofija“.¹ Jo akademinis išsilavinimas yra filologija, ir jis kurį laiką dirbo vertėju, teigdamas, kad kalbų žinios padėjo jam susipažinti su pagrindiniais filosofiniais veikalais.¹ Jo pagrindiniai įkvėpėjai yra I. Kantas, G. Hegelis, F. Nietzsche, M. Heideggeris ir A. Šliogeris, o pagrindiniai interesai apima metafizinę sąmonės teoriją, epistemologiją, religinę ir technologinę metafiziką kaip praeities ir šiuolaikinių civilizacijų pagrindą.¹

Priešingai, verslininkas Darius Mockus (gimęs 1965 m. kovo 29 d. Vilniuje) yra Lietuvos verslininkas, vienintelis verslo grupės „MG grupė, UAB“ savininkas ir prezidentas. Ši grupė yra viena didžiausių Lietuvoje, veikianti gamybos, pardavimų, nekilnojamojo turto, statybos, IT ir žiniasklaidos pramonės šakose.² Jis baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą 1988 m..² Šios detalės patvirtina aiškų atskyrimą tarp dviejų asmenų.

„Filognozijos pradmenų“ ciklo apžvalga: tikslas ir apimtis

„Filognozijos pradmenų“ (Filognosijos pagrindų) ciklas yra išsamus Dariaus Mockaus filosofinis projektas, kuriuo siekiama pateikti naują metodą, skirtą esminiams tikrovės, žmogiškumo ir sąmonės aspektams suprasti. Šio ciklo pagrindinis tikslas yra „nauju požiūriu pažvelgti į svarbiausias religijos, filosofijos ir mokslo temas, siekiant atskleisti pamatinę žmogiškumo struktūrą ir tai, kaip ji apibrėžia, kas yra žmogiškumas šioje tikrovėje“.³ Tai rodo esminį žmogiškosios egzistencijos tyrimą.

Ciklas pozicionuojamas kaip „žinojimo metodas, kurio tikslas – atverti naujus kelius tiesos ieškotojams, parodant anksčiau nematytas pasaulio paaiškinimo galimybes“.³ Tai rodo epistemologinę ambiciją peržengti esamas paradigmas ir pasiūlyti naujų įžvalgų apie tikrovę. Svarbus šio projekto aspektas yra jo įsitraukimas į „naujausių sąmonės kontrolės technologijų prigimtį ir jų pavojų žmonijai“ ³, nurodant šiuolaikinę, kritišką poziciją technologinių pasiekimų ir jų etinių pasekmių atžvilgiu.

Ciklas yra platus, jį sudaro mažiausiai dvylika numeruotų tomų, taip pat pamatiniai ir papildomi darbai, tokie kaip „Tikrovė, protas ir laisvė“ ir „Sievos teorija“.³ Šis didelis darbų skaičius rodo ilgalaikį ir sistemingą filosofinį projektą, kuriame idėjos nuosekliai plėtojamos ir gilinamos. Autoriaus, kaip „neprofesionalaus filosofo“, statusas, turinčio filologijos išsilavinimą, leidžia jam laisviau kurti nepriklausomas ir galbūt nekonvencines filosofines sistemas, nes jis nėra varžomas akademinės aplinkos apribojimų ar nusistovėjusių disciplininių normų. Tai gali paskatinti itin asmenišką ir originalią tyrimų kryptį, atveriančią unikalius požiūrius į metafizines ir epistemologines problemas.

II. Filognosijos genezė: „Tikrovė, protas ir laisvė“ ir ankstyvosios idėjos

Filognosijos pirmtakai: filosofinis dienoraštis ir įkvėpėjai

Knyga „Tikrovė, protas ir laisvė“ yra aiškiai įvardijama kaip „Filognozijos pradmenų“ „priešistorė“.¹ Tai filosofinio dienoraščio įrašų, rašytų 2008–2011 metais, rinkinys, kuris suteikia chronologinį atskaitos tašką Mockaus minties genezei.¹ Šiame darbe yra „visų pagrindinių filognozijos idėjų ištakos, vėliau išvystytos į sątvarologijos ir sievos teorijas“.¹ Tai patvirtina šios knygos, kaip pamatinio teksto, vaidmenį suprantant Mockaus filosofinės sistemos evoliucinę trajektoriją.

Mockaus pagrindiniai įkvėpėjai yra I. Kantas, G. Hegelis, F. Nietzsche, M. Heideggeris ir A. Šliogeris.¹ Šios figūros yra žymūs Vakarų filosofijos atstovai, nurodantys gilų įsitraukimą į vokiečių idealizmą (Kantas, Hegelis), egzistencializmą ir poststruktūralistinę mintį (Nietzsche, Heideggeris), kartu su žymiu lietuvių filosofu (Šliogeriu). Ši įvairi intelektinė kilmė rodo sintetinį požiūrį į sudėtingas filosofines problemas. Jo pagrindiniai interesai sukasi apie „metafizinę sąmonės teoriją, epistemologiją, religinę ir technologinę metafiziką kaip praeities ir šiuolaikinių civilizacijų pagrindą“.¹ Šie platūs interesai tiesiogiai lemia „Tikrovė, protas ir laisvė“ ir vėlesnio „Filognozijos pradmenų“ ciklo temas, demonstruodami nuoseklų intelektualinį dėmesį.

Naujojo libertarizmo pagrindai: laisvė, blogis ir etika

Knyga „Tikrovė, protas ir laisvė“ nagrinėja „tikrovės prigimties, pažinimo, laisvės problemas“, remdamasi F. Nietzsche’s filosofija.¹ Tačiau Mockus aiškiai teigia, kad jis „oponuoja jam [Nietzschei] ir siekia įtvirtinti naujojo libertarizmo pagrindus“.¹ Tai rodo kritišką ir transformuojantį įsitraukimą į jo įkvėpėjus.

Pagrindinė šio „naujojo libertarizmo“ idėja yra kontraversiška mintis, kad „laisvė yra ir laisvė blogiui“.¹ Tai meta iššūkį tradicinei libertarizmo minčiai, kuri dažnai sutelkia dėmesį tik į pozityvias laisves arba laisvę nuo prievartos, išplečiant laisvės sąvokos ribas. Kad būtų priimtina kaip politinė doktrina šiuolaikinėje visuomenėje, ši laisvė turi būti „apribota etika“.¹ Mockus teigia, kad šis etinis apribojimas yra tai, kas daro ją „tinkamu bendrabūvio pamatu“ ¹, siūlydamas pragmatišką ir socialiai atsakingą savo laisvės teorijos dimensiją.

Jis kritikuoja dažną klaidingą interpretaciją libertarizmo viduje, kad „laisvė naikinti laisvę yra sudėtinė jo dalis“, laikydamas tai „klaidinga interpretacija, skirta supainioti protą ir apkaltinti libertarizmą nuodėmėmis, kurių jis neturi“.¹ Tai pabrėžia niuansuotą ir kritišką įsitraukimą į esamus libertarizmo principus, siekiant patikslinti ir apginti specifinę etinę libertarizmo formą. Nietzsche’s filosofija dažnai tyrinėja valios galiai, vertybių pervertinimo ir radikalaus individualizmo temas, kurios gali būti interpretuojamos kaip beribės laisvės, įskaitant „laisvę blogiui“, priėmimas be išorinių etinių apribojimų. Mockaus „naujasis libertarizmas“ pripažįsta šią „laisvę blogiui“, tačiau

įveda etinį apribojimą visuomeniniam sambūviui. Tai yra tiesioginis priešprieša galimai nihilstinei ar amoralei Nietzsche’s laisvės interpretacijai. Tai rodo, kad Mockus siekia panaudoti kritinę Nietzsche’s minties galią, kartu sušvelnindamas jos galimas destruktyvias pasekmes socialinei tvarkai, bandydamas įtvirtinti konstruktyvų ir socialiai atsakingą radikalios laisvės pritaikymą struktūruotoje etinėje sistemoje.

Pradinės sąvokos: introjekcija, tikrovė, protas ir laisvė

„Tikrovė, protas ir laisvė“ pristato „introjekcijos, tikrovės, proto ir laisvės teoriją“.³ Šios sąvokos sudaro pradinį konceptualų karkasą, ant kurio statoma platesnė Filognosijos sistema. Joje taip pat yra „visų pagrindinių filognozijos idėjų ištakos, vėliau išvystytos į sątvarologijos ir sievos teorijas“.¹ Tai patvirtina jos, kaip intelektualinio pirmtako, vaidmenį, kur šios pagrindinės sąvokos pirmą kartą buvo sugalvotos embrionine forma prieš jų visapusišką plėtrą vėlesniuose tomuose, demonstruojant sistemingą ir besivystantį filosofinį projektą. Tai, kad pamatinės sąvokos, tokios kaip sątvarologija ir sieva, yra embrionine forma, rodo sistemingą ir evoliucinį filosofinį projektą, o ne atskirų esė rinkinį. Tai reiškia, kad Mockus turėjo ilgalaikę savo filosofinės sistemos viziją, o šios ankstyvosios idėjos tarnavo kaip planas, kuris būtų palaipsniui plėtojamas ir tobulinamas vėlesniuose tomuose. Tai pabrėžia „Filognozijos pradmenų“ ciklo nuoseklumą ir vidinę logiką, akcentuojant jo, kaip didelio, besiskleidžiančio intelektualinio sumanymo, prigimtį.

III. Pagrindinės Filognosijos sąvokos: Sątvarologija, Sieva ir toliau

Filognosija kaip naujas žinojimo metodas

Filognosija apibrėžiama kaip filosofijos šaka, kuri „siekia ne tiek išminties, kiek žinojimo, supratimo“.³ Šis skirtumas yra esminis, nurodantis poslinkį nuo tradicinės filosofinės kontempliacijos (išminties,

sophia) prie aktyvesnio, pažintinio tiesos ir supratimo (žinojimo/supratimo, gnosis) siekimo. Ji siekia „atverti naujus kelius tiesos ieškotojams, parodant anksčiau nematytas pasaulio paaiškinimo galimybes“.³ Tai pozicionuoja Filognosiją kaip inovatyvią epistemologinę sistemą, žadančią naujų įžvalgų ir šviežią požiūrį į tikrovę. Filognosijos metodologija taip pat pristatoma kaip priemonė „paaiškinti, kaip turėtų būti suderintas laikinas žmogaus gyvenimas ir jo perspektyvos istorijoje bei amžinybėje“ ³, nurodant praktinę, egzistencinę dimensiją jos epistemologiniams tikslams, susiejant abstrakčias žinias su konkrečiais žmogaus rūpesčiais. Prioritetą teikdama „žinojimui, supratimui“, o ne tradicinei „išminčiai“, Mockaus filosofija perkelia dėmesį nuo kontempliatyvios išminties prie aktyvesnio, analitinio ir galbūt net instrumentinio patikrinamų žinių apie pasaulį ir žmogaus vietą jame įgijimo. Tai rodo, kad Mockus siekia, jog filosofija duotų konkrečių įžvalgų ir sprendimų, galbūt reaguodama į tradicinės filosofijos trūkumus sprendžiant šiuolaikinius iššūkius, tokius kaip sąmonės kontrolės technologijos ir civilizacinės krizės.

„Filognozijos pradmenų“ ciklo tomai ir pagrindinės temos

Tomo numeris	Pavadinimas	ISBN (spausdintinė)	ISBN (elektroninė)	Leidimo metai	Pagrindinis filosofinis indėlis / Tema
12	„Rišlys“	978-609-08-0238-0	978-609-08-0239-7	2023	Filognosijos žinojimo teorijos pagrindai, tikrovės ryšys su metafizine transcendencija per informacinį ryšį, civilizacijos struktūros priklausomybė nuo šio ryšio.
11	„Senoji dinastija“	978-609-08-0170-3	978-609-08-0171-0	2020	Žmogiškumo klausimas iš metafizinės, trečiojo asmens perspektyvos; žmogaus esmės, likimo, gyvenimo prasmės ir geriausios socialinės tvarkos paieškos, derinant metafizinę ir genealoginę perspektyvas.
10	„Devynių vartų doktrina“	978-609-08-0066-9	978-609-08-0067-6	N/A	Pamatinės ontologijos struktūros apžvalga; egzistencinių ir gyvenimo perspektyvų skyrimas; metafizinės būsenos struktūra ir jos panaudojimas civilizacijos galimybių žemėlapiui.
9	„Juodoji liepsna“	978-609-08-0004-1	978-609-08-0005-8	N/A	Vakarų civilizacijos metafizinių pagrindų analizė; Hegelio tezės-antitezės-sintezės principo taikymas; Baltosios Drakono civilizacijos ir Juodosios Liepsnos sąmonės būsenos.
8	„Angelų diena“	978-609-475-932-1	978-609-475-933-8	N/A	Pamatinė ontologinė sistema ir Lietuvos tautos metafizinės istorijos analizė; civilizacijos formavimosi psichologinės struktūros; filognosija kaip žinojimo šaka.
7	„Drakono akis“	978-609-475-873-7	978-609-475-874-4	N/A	Civilizacijos filosofinė refleksija, išskiriant pirminės sąmonės formas (pirminė, kultūrinė, mokslinė); globalizmo variantų (krikščioniškas, komunizmas, transhumanizmas) ir nacionalizmo priešprieša.
6	„Ateities istorija“	978-609-475-763-1	N/A	2020	Transhumanizmo temų plėtotė; filognosija kaip pereinamasis etapas į aukštesnį mokslo lygį; civilizacijos katastrofos prevencija.
5	„Gyvybės magija“	978-609-475-674-0	N/A	N/A	Gyvybės samprata religijos, filosofijos ir mokslo kontekste; kova prieš beprasmį posthumanistinės eros įvedimą mokslo priemonėmis; Holoceno skatinimas.
4	„Juodasis drakonas“	978-609-475-490-6	N/A	N/A	Nauja sąmonės ir žmogiškumo teorija; filognosijos idėjų plėtotė, remiantis filosofijos ir civilizacijos istorija, F. Nietzsche’s ir A. Šliogerio filosofijomis.
3	„Vaivorykščių vasara“	978-609-475-415-9	N/A	N/A	Archyvinė kolekcija, papildanti pagrindinius tomus, paaiškinanti ir detalizuojanti pagrindinius klausimus.
2	„Amurinė vizija“	978-609-475-407-4	N/A	2020	Pirmojo tomo temų plėtotė; filognosijos sąvokos gilinimas; sątvarologijos ir substratologijos prielaidos.
1	„Naujo metodo principai“	978-609-475-406-7	N/A	N/A	Filognosija kaip naujas požiūris į religijos, filosofijos ir mokslo temas; žmogaus fundamentalios struktūros atskleidimas; sąmonės kontrolės technologijų pavojų atskleidimas.
Susiję darbai	„Tikrovė, protas ir laisvė“	978-609-475-528-6	N/A	2020	Filognosijos „priešistorė“; filosofinis dienoraštis; introjekcijos, tikrovės, proto ir laisvės teorija; sątvarologijos ir sievos psichovektoriaus idėjų užuomazgos.
Susiję darbai	„Sievos teorija“	978-609-475-527-9	N/A	2020	Santykio su tikrove modelių logikos apžvalga; žmogaus gebėjimų pažinti pasaulį ir save aiškinimas; Holoceno skatinimas kaip priešprieša Antropocenui.

Sątvarologijos teorija: žmogaus ir tikrovės žinojimo struktūra

Sątvarologija įvardijama kaip viena iš pagrindinių Filognosijos krypčių, atskleidžianti „autoriaus pagrindines prielaidas… ir pagrindinius žmogaus ir tikrovės žinojimo organizavimo principus“.³ Tai reiškia, kad tai yra pagrindinė jo epistemologijos struktūrinė dalis. Jos ištakos aiškiai randamos „Tikrovė, protas ir laisvė“ ¹, kas patvirtina Mockaus filosofinio vystymosi evoliucinį pobūdį. Nors pateikti fragmentai mini sątvarologiją kaip pagrindinę sąvoką, juose nedetalizuojamos jos specifinės filosofinės prielaidos ar principai.³

Sievos teorija: žmogaus gebėjimų ir civilizacijos supratimas

Sievos teorija yra dar viena pagrindinė sąvoka, atsiradusi kaip „psichovektoriaus idėja“ knygoje „Tikrovė, protas ir laisvė“ ³, kas rodo jos šaknis psichologinėse ar mentalinėse žmogaus patirties dimensijose. „Sievos teorija“ (išleista 2020 m.) yra aiškiai „Filognozijos pradmenų projekto“ dalis ir bando „peržiūrėti visų santykio su tikrove modelių logiką iš istorinės ir neistorinės perspektyvos“.³ Tai rodo išsamią žmogaus sąveikos su tikrove analizę skirtingais epochomis ir būties režimais.

Ji siekia „paaiškinti žmogaus gebėjimus pažinti pasaulį, kuriame jis gyvena, ir save, siekiant išspręsti gyvenimo paslaptį“.³ Tai pabrėžia jos dėmesį žmogaus epistemologijai ir egzistenciniam tikslui, siekiant pateikti esminius atsakymus į giliausius gyvenimo klausimus. Teorija taip pat tiria, „kuri civilizacija yra palankiausia gyvybiniam procesui klestėti ir kokia svarbi joje tiesos turėjimas“.³ Tai tiesiogiai susieja sievos teoriją su Mockaus platesne civilizacijos kritika ir jos poveikiu žmogaus gyvybingumui.

Ji priešpriešina mitologines/magines civilizacijas (silpnai orientuotas į tikrovę, bet kartais klestinčias) su mokslinėmis (žinančiomis daugiau, bet pasirinkusiomis „savižudybės kelią istorijoje“).³ Tai sukuria gilią kritinę mokslinės-technologinės pažangos vertinimą, teigiant, kad ji turi įgimtų trūkumų, nepaisant akivaizdžių pasiekimų. Remiantis M. Heideggerio, A. Šliogerio, I. Kanto ir kitų filosofų patirtimi, sievos teorija skatina „Holoceną, kaip Antropoceno antitezę“.³ Tai rodo stiprią ekologinę ir anti-antropocentrinę poziciją, pasisakant už žmogaus santykio su planeta pokyčius. Kontrastas tarp klestinčių mitologinių civilizacijų ir „savižudybės keliu“ einančių mokslinių civilizacijų reiškia, kad, nepaisant žinių ir gebėjimų pažangos, moksliškai varoma civilizacija veda žmoniją į savęs sunaikinimą. Tai greičiausiai susiję su nevaržoma technologine plėtra, aplinkos degradacija ar egzistencinės prasmės praradimu. Holoceno skatinimas, kaip Antropoceno priešprieša, rodo siekį grįžti prie tvaresnio ir mažiau antropocentrinio santykio su gamta. Tai reiškia, kad Sievos teorija yra ne tik aprašomoji, bet ir normatyvinė, skatinanti esminį visuomenės vertybių ir prioritetų persvarstymą bei suderinimą su gamtos procesais.

Substratologija ir jos filosofinės prielaidos

Substratologija minima kartu su sątvarologija kaip viena iš „autoriaus pagrindinių prielaidų“ ir krypčių Filognosijoje, ypač „Amurinėje vizijoje“ (2 tomas).³ Tai rodo, kad ji nagrinėja pagrindinius tikrovės sluoksnius ar pamatus. Panašiai kaip ir sątvarologija, pateiktoje tyrimo medžiagoje teigiama, kad „joje nedetalizuojamos šios pagrindinės filosofinės prielaidos“.³

IV. Metafizinės sistemos ir civilizacinė kritika

Atėnų ir Jeruzalės tradicija: filosofija, gnosticizmas ir Lietuvos kontekstas

Mockus Vakarų ir Rytų Europos kultūrinę tradiciją apibrėžia kaip kylančią iš dviejų pirminių šaltinių: „Atėnų tradicijos“ (filosofijos, ypač senovės graikų filosofijos, klestėjusios universitetuose) ir „Jeruzalės tradicijos“ (gnostinio krikščionybės, išsivysčiusios į Bažnyčią).⁴ Tai nustato esminę dichotomiją civilizacijos vystymuisi suprasti. Šios dvi civilizacinės kryptys pasiekė Lietuvą, sukurdamos „sekuliarią žinojimo sistemą ir teologinę“.⁴ Tai pabrėžia specifinį kultūrinį ir intelektualinį kontekstą, kuriame veikia Mockaus filosofija.

Filognosija aiškiai susieja save su „filosofine tradicija“ ir ją propaguoja Lietuvoje „originaliu variantu“.⁴ Teologija laikoma „konkuruojančia kultūrine kryptimi“, kurią Filognosija tiria, siekdama išaiškinti jos esmę ir pakelti sąmonės kokybę.⁴ Tai rodo aiškų pasirinkimą ir kritišką įsitraukimą į religinę mintį. Autorius kelia esminį pasirinkimą Respublikos ateičiai: „žinojimą ar tikėjimą“, nes kiekvienas kuria „skirtingą bendrosios gaublės nuotaiką ir kreipia istoriją skirtingomis kryptimis“.⁴ Jis ragina sąmoningai rinktis būti „Šiaurės Atėnais“ ar „Šiaurės Jeruzale“ ir teigia, kad jo knygose paaiškinama, kodėl „žydiška tradicija netinkama Lietuvai“.⁴ Tai atskleidžia normatyvinę ir preskriptyvinę jo civilizacinės kritikos dimensiją. Šis pasirinkimas nėra tik istorinis stebėjimas, bet ir normatyvinis teiginys apie idealų Lietuvos visuomenės ir intelektualinio vystymosi kelią. Mockus pasisako už konkrečią nacionalinę tapatybę ir trajektoriją, įsišaknijusią filosofiniame tyrime ir sekuliariose žiniose, aktyviai atmesdamas teologinį ar tikėjimu pagrįstą pamatą, ypač susijusį su „žydiška tradicija“ (kurią jis sieja su gnostine krikščionybe). Tai rodo stiprią kultūrinę ir politinę jo filosofinio projekto dimensiją, kuria siekiama formuoti nacionalinę sąmonę ir politiką. Jo kritika, kad „žydiška tradicija“ yra „netinkama“ Lietuvai, reiškia konkretų istorinį ar metafizinį argumentą prieš jos priėmimą, galbūt susijusį su jos suvokiamais apribojimais ar neigiamomis pasekmėmis tautai, siekiančiai „žinojimo“ ir apsisprendimo. Tai pakelia filosofinį pasirinkimą iki nacionalinio likimo klausimo.

Eretiškas gnosticizmas kaip metafizinė hipostatika

„Eretiškas gnosticizmas“ laikomas „įdomiu kaip metafizinės hipostatikos ankstyvasis variantas“.⁴ Tai rodo Mockaus susidomėjimą ezoterinėmis ar marginalizuotomis filosofinėmis tradicijomis. Jo tikslas yra „atskleisti paslėptą nuo sąmonės aplinkinį pasaulį“.⁴ Tai rodo epistemologinį tikslą atskleisti gilesnius, neakivaizdžius tikrovės sluoksnius, kurie yra užtemdyti įprasto suvokimo ar dominuojančių naratyvų, derančius su Filognosijos tikslu parodyti „nematytas galimybes“.

Civilizacijos analizė: nuo pirminės iki mokslinės sąmonės

Mockus išskiria tris pagrindinius civilizacijos principus, remdamasis „pirminės sąmonės forma“ ³:

• Pirminė sąmonė: Sukuria pagrindinį kontaktą su tikrove, dominuoja paprasti socialiniai, techniniai ir kultūriniai vaizdai.³ Tai atspindi ankstyviausią, fundamentaliausią sąveikos su pasauliu būdą.
• Kultūrinė sąmonė: „Silpna civilizacijos forma“, kuriai trūksta išvystytų pažintinių gebėjimų, reikalingų galingoms technologijoms atsirasti.³ Tai reiškia etapą, kai visuomenės vystymąsi riboja pažintiniai gebėjimai.
• Mokslinė sąmonė: „Stipri civilizacijos forma“, kuri intensyviai pažįsta tikrovę, kuria technologijas ir plečia dirbtinio pasaulio mastą, metančią iššūkį natūraliai tvarkai.³ Tai rodo pažangą technologinio meistriškumo link ir nukrypimą nuo natūralių būsenų, tačiau kartu kelia ir įgimtų rizikų, kaip nagrinėjama kituose jo darbuose.

Baltasis Drakonas, Juodoji Liepsna ir metafizikos integravimas į istoriją

„Juodoji liepsna“ (9 tomas) analizuoja „Vakarų civilizacijos metafizinius pagrindus“, siekiant sukurti fundamentalų modelį, apimantį žemiškąsias ir anapusines sritis.³ Tai rodo didelę, vienijančią civilizacijos teoriją. Civilizacija vystosi pagal G. Hegelio tezės, antitezės ir sintezės principą ³, kas rodo dialektinį ir progresyvų, tačiau galbūt ciklišką, istorinį procesą. „Antitezės stadija“ apima pasirinkimą tarp šio pasaulio ir metafizikos ³, pabrėžiant esminį civilizacijos vystymosi bifurkacijos tašką. „Aukščiausia stadija“ yra sintezė, kurioje „metafizika yra integruota į istoriją, o istorija yra projektuojama į transcendentinę erdvę“.³ Tai apibūdina idealią būseną, kurioje dvasinės ir materialinės sritys harmoningai susivienija.

„Baltosios Drakono civilizacija“ vystosi, kai ši sintezė pasiekia aukščiausią tašką, o „anapusiškumas yra visiškai integruotas į sąmonę“.³ Tai reiškia pažangią sąmonės būseną, kurioje transcendentinis visiškai realizuojasi imanentiniame, vedantis į gilų tikrovės transformavimą. „Juodoji Liepsna“ reiškia „pirminę sąmonės būseną“, kurioje patiriama „prieškultūrinė žmogiškumo esmė“, būtina „grįžimui prie ištakų, prie tikrojo žmogaus“.³ Tai rodo būtiną regresiją ar esminį pakartotinį įsitraukimą, siekiant šios aukštesnės sintezės, kas reiškia, kad tikra pažanga gali reikalauti grįžimo prie pirminių būties būsenų, siekiant įveikti kultūrinės plėtros primestus apribojimus. Hegelio modelio naudojimas rodo progresyvų atsiskleidimą, kuriame prieštaravimai (tezė prieš antitezę, pvz., šis pasaulis prieš metafiziką) išsprendžiami aukštesniame sintezės lygmenyje. „Baltasis Drakonas“ atspindi galutinį transcendencijos integravimą į imanenciją, padidintos sąmonės būseną, kurioje metafizinis supratimas visiškai realizuojamas istorinėje egzistencijoje. „Juodoji Liepsna“, kaip grįžimas prie „prieškultūrinės esmės“, reiškia būtiną regresiją ar pamatinį pakartotinį įsitraukimą, siekiant šios aukštesnės sintezės. Tai reiškia, kad tikra pažanga gali reikalauti grįžimo prie pirminių būties būsenų, siekiant įveikti kultūrinės plėtros primestus apribojimus. Tai sudėtinga dialektika, kurioje pažanga nėra linijinė, bet apima grįžimą prie ištakų gilesniam integravimui.

Globalizmas prieš nacionalizmą: ideologinė dekonstrukcija

Mockus identifikuoja tris „begalinės sąmonės“ variantus, pasireiškiančius kaip globalizmas Vakarų pasaulyje: „krikščioniškas globalizmas, komunizmas ir transhumanizmas“.³ Ši kategorizacija rodo bendrą šių, atrodytų, skirtingų ideologijų filosofinę ar metafizinę prielaidą. Šioms globalistinėms tendencijoms „priešinasi nacionalizmas, kuris siekia nacionalinės sąmonės viršenybės, kurioje filosofinės, religinės, politinės ideologijos turi tarnauti tautai“.³ Tai pabrėžia aiškią ideologinę įtampą Mockaus sistemoje, pozicionuojant nacionalizmą kaip priešpriešą globalizuojančioms tendencijoms. Knyga „Drakono akis“ bando „dekonstruoti pagrindines ideologinės sąmonės struktūras ir sukurti analizės metodą, kuris geriau padėtų suprasti jų logiką iš fundamentaliosios metafizikos perspektyvos“.³ Tai rodo kritišką ir analitinį požiūrį į politines ideologijas, siekiant atskleisti jų gilesnes metafizines šaknis. Analizuodamas ideologijas per „fundamentaliosios metafizikos“ prizmę, Mockus teigia, kad šios politinės sistemos yra ne tik socialinės-ekonominės konstrukcijos, bet ir įsišaknijusios gilesnėse, pamatinėse metafizinėse prielaidose apie tikrovę, žmogiškumą ir sąmonę. Jo kritika reiškia, kad šios globalistinės ideologijos, nepaisant jų skirtumų, turi bendrą „begalinę sąmonę“, kuri gali būti problemiška ar žalinga, ypač lyginant su nacionalizmu, kurį jis apibrėžia kaip tarnaujantį „tautai“. Tai rodo, kad Mockaus politinė filosofija kyla iš jo metafizinio supratimo, o tai reiškia, kad klaidinga metafizika gali lemti klaidingas ar pavojingas ideologijas, ir kad tvirta metafizika yra būtina tvirtai politinei minčiai.

Holoceno ir Antropoceno debatai

Kaip minėta diskusijoje apie Sievos teoriją, Mockus skatina „Holoceną, kaip Antropoceno antitezę“.³ Tai tiesioginis įsitraukimas į šiuolaikinį aplinkos ir geologinį diskursą, pozicionuojant jo filosofiją platesnėje žmogaus poveikio planetai kritikoje ir pasisakant už tvaresnę ateitį.

V. Žmogiškumas, ontologija ir sąmonės ateitis

Žmogiškumo klausimas: metafizinės ir genealoginės perspektyvos

„Senoji dinastija“ (11 tomas) nagrinėja „žmogiškumo klausimą“, naudodama „naują filognosijos metodą“, bandant mąstyti iš „metafizinės, trečiojo asmens perspektyvos“.³ Tai siekia atskleisti, „kas yra žmogiškumas, žiūrint į jį visą „iš anapus““ ³, siūlant objektyvų, transcendentinį žmogaus prigimties požiūrį. Šis požiūris atskleidžia „metafizinius žmogiškumo ir transcendentinio pasaulio komponentus“, siekiant apmąstyti žmogaus „likimą prieš ir po mirties, gyvenimo prasmę ir kaip rasti geriausią scenarijų mažai gyvenimo kelionei“.³ Tai pabrėžia gilias egzistencines ir eschatologines jo tyrimo dimensijas, sprendžiančias universalius žmogaus rūpesčius.

Metafizinė perspektyva papildoma „genealogine“, atskleidžiančia, „kas yra žmogiškumas gamtoje kaip gyvūnų rūšis“ ir kokia yra jo „pagrindinė misija šiame pasaulyje“.³ Tai integruoja biologines ir istorines perspektyvas su metafizine, suteikiant holistinį žmogaus egzistencijos supratimą. Taip pat klausiama, „koks yra geriausias socialinis užsakymas, skirtas įgyvendinti žmogaus metafizinę ir gyvūninę esmę“.³ Tai tiesiogiai susieja jo ontologinį tyrimą su politine ir socialine filosofija, teigiant, kad ideali visuomenė turi atitikti esminę žmogaus prigimtį. Šis holistinis požiūris bando suderinti, atrodytų, skirtingus žmogaus egzistencijos aspektus: transcendentinį (metafizinis likimas, prasmė prieš/po mirties), imanentinį (biologinė prigimtis kaip gyvūnų rūšis) ir socialinį (ideali socialinė tvarka). Siekdamas „geriausio scenarijaus mažai gyvenimo kelionei“, kuris įgyvendintų tiek metafizinę, tiek gyvūninę esmę, Mockus siūlo išsamią antropologiją, kuri vengia redukcionizmo, pavyzdžiui, žmogaus redukavimo tik į biologiją ar socialines konstrukcijas. Tai rodo filosofinį projektą, kuriuo siekiama pateikti išsamų žmogaus klestėjimo vadovą, nuo individualių egzistencinių klausimų iki kolektyvinės socialinės organizacijos, pagrįstą giliu ir integruotu žmogaus prigimties supratimu.

Pamatinė ontologija ir Devynių vartų doktrina

„Devynių vartų doktrina“ (10 tomas) pateikia „pamatinės ontologijos struktūros“ apžvalgą, naudojant „fenomenologinį ir metafizinį požiūrį“.³ Tai rodo griežtą tyrimą apie esminę būties prigimtį. Remiantis A. Šliogerio ir F. Nietzsche’s filosofinėmis refleksijomis, ji išskiria „egzistencines ir gyvenimo perspektyvas“, atspindinčias „dvi ontologines projekcijas“, kurios sukuria „į žmogų orientuotą filosofiją metafizikoje“.³ Tai rodo dėmesį žmogaus patirčiai kaip esminiam tikrovės supratimui, net ir plačioje metafizinėje sistemoje.

Autoriaus „metafizinė būsenos struktūra“ aptariama per „devynių vartų doktriną“, naudojamą apibrėžti ir įgyvendinti „gyvenimo kelionės ir metafizinės plėtros užduotis“, pasiekiant „transcendencijos pasirodymą, atvertą filosofinės būsenos sąmonėje“.³ Tai rodo praktinį, beveik meditacinį ar dvasinį, jo ontologinės sistemos pritaikymą individualiai ir kolektyvinei savirealizacijai ir augimui. Ši sistema pristatoma kaip „bet kurios civilizacijos galimybių žemėlapis“, kurį galima naudoti norimai tautos istorijos krypčiai pasirinkti.³ Tai sustiprina ryšį tarp individualios metafizinės plėtros ir visuomenės trajektorijos, siūlant pagrindinį principą kolektyviniams veiksmams. „Devynių vartų doktrina“ kaip „žemėlapis“ reiškia, kad civilizacijos turi pasirinkimo galimybių savo vystymesi, o Filognosija siūlo įrankius (žemėlapį), kad būtų galima priimti pagrįstus, metafiziškai teisingus sprendimus dėl jų ateities trajektorijos. Tai peržengia gryną filosofinę kontempliaciją ir pereina prie taikomosios filosofijos ar civilizacinės inžinerijos formos, kur filosofinė įžvalga tiesiogiai informuoja praktinius veiksmus.

Sąmonės vaidmuo civilizacijos formavimesi

Cikle dažnai pabrėžiama sąmonė kaip pamatinis elementas. „Drakono akis“ išskiria civilizacijos principus, remdamasi „pirminės sąmonės forma“ (pirminė, kultūrinė, mokslinė) ³, kas reiškia, kad sąmonės būsena lemia civilizacijos prigimtį. „Juodoji liepsna“ kalba apie „anapusiškumą, visiškai integruotą į sąmonę“ Baltosios Drakono civilizacijoje ³, pabrėžiant sąmonę kaip metafizinės realizacijos vietą. „Naujo metodo principai“ siekia atskleisti „naujausių sąmonės kontrolės technologijų prigimtį ir jų pavojų žmonijai“ ³, pabrėžiant sąmonės pažeidžiamumą ir svarbą šiuolaikinėje epochoje. Mockaus „pagrindinis interesas yra metafizinė sąmonės teorija“ ¹, pabrėžiant jos svarbą visam jo filosofiniam projektui, kas reiškia, kad sąmonės supratimas yra raktas į pačios tikrovės supratimą.

Filognosijos ateities vizija: už transhumanizmo ir posthumanizmo ribų

„Ateities istorija“ (6 tomas) plėtoja „ankstesniuose tomuose aptartas transhumanizmo temas“.³ Jos pagrindinė tema yra Filognosijos istorinių perspektyvų prognozavimas, siekiant, kad ši sistema taptų „pereinamuoju etapu į aukštesnį mokslo lygį, lygiai taip pat, kaip filosofija buvo klasikinio mokslo aušra“.³ Tai pozicionuoja Filognosiją kaip meta-mokslą arba naują žinojimo paradigmą, peržengiančią dabartinius mokslo apribojimus. Mockus bando suprasti „pagrindinius mokslo istorijos dėsningumus ir etapus“, kad „prognozuotų, kokios problemos ir iššūkiai kils, koks supratimas reikalingas, kad būtų išvengta civilizacijos katastrofos“.³ Tai pabrėžia pranašišką ir įspėjamąją jo darbo dimensiją, siekiant nukreipti žmoniją nuo savęs sunaikinimo.

„Gyvybės magija“ (5 tomas) aptaria gyvybės sampratą, kritikuodama pozityvistus ir mokslininkus, kurie „šiuo metu tarnauja transhumanizmo ir posthumanizmo technologinės metafizikos projektui“.³ Tai atskleidžia stiprią priešpriešą redukcionistinėms ir technologiškai varomoms žmonijos ateities vizijoms. Filognosija, priėmusi „naujausias istorines transformacijas“, aktyviai „kovoja prieš beprasmį posthumanistinės eros įvedimą mokslo priemonėmis“.³ Tai stipri anti-transhumanistinė ir anti-technologinė pozicija, pasisakanti už labiau į žmogų orientuotą ir metafiziškai informuotą ateitį. Filognosijos ambicija tapti „aukštesniu mokslo lygmeniu“, siekiant „išvengti civilizacijos katastrofos“, pabrėžia jos skubią, praktinę orientaciją, pozicionuojant ją kaip būtiną koreguojančią jėgą prieš tai, ką Mockus laiko pavojingomis tendencijomis, tokiomis kaip transhumanizmas ir sąmonės kontrolės technologijos. Tai rodo stiprią normatyvinę dimensiją, kurioje filosofinis supratimas yra būtina sąlyga, norint nukreipti žmoniją nuo savęs destruktyvių kelių.

Sąmonės kontrolės technologijų kritika

„Naujo metodo principai“ aiškiai teigia, kad Filognosija „atskleidžia naujausių sąmonės kontrolės technologijų prigimtį ir jų pavojų žmonijai“.³ Tai tiesioginis įsitraukimas į aktualią šiuolaikinę etinę ir filosofinę problemą, teigiant, kad šios technologijos kelia esminę grėsmę žmogaus autonomijai ir esmei.

VI. Išvados: Filognozijos ilgalaikis palikimas

Dariaus Mockaus „Filognozijos pradmenų“ ciklas siūlo unikalią ir išsamią filosofinę sistemą, integruojančią metafiziką, epistemologiją, etiką ir civilizacinę kritiką. Tai yra reikšmingas indėlis į šiuolaikinį Lietuvos ir platesnį filosofinį diskursą.

Pagrindiniai indėliai apima:

• „Naujojo libertarizmo“ plėtojimą su etiniu laisvės apribojimu, siūlantį niuansuotą požiūrį į individualią laisvę ir visuomeninę atsakomybę.¹
• Originalių sąvokų, tokių kaip sątvarologija ir sievos teorija, įvedimą, kurios suteikia sistemas sąmonės, žmogaus gebėjimų ir sudėtingo žmogaus bei tikrovės santykio supratimui.¹
• Gilią šiuolaikinės civilizacijos kritiką, ypač nevaržomos mokslinės sąmonės pavojus, transhumanizmo spąstus ir sąmonės kontrolės technologijų etines pasekmes.³
• Pasisakymą už grįžimą prie „tikrojo žmogaus“ esmės ir persiorientavimą į Holoceną, priešingai destruktyvioms Antropoceno tendencijoms.³
• Aiškią poziciją „Atėnų ir Jeruzalės“ dichotomijoje, propaguojant filosofinį, žiniomis pagrįstą kelią Lietuvos ateičiai, įsišaknijusį jos pačios kultūriniame kontekste.⁴
• Pamatinės ontologijos ir metafizinės plėtros tyrinėjimą per tokias sąvokas kaip „devynių vartų doktrina“, kuri tarnauja kaip praktinis vadovas individualiam ir civilizaciniam augimui.³

Jo darbas yra giliai paveiktas pagrindinių Vakarų filosofų (Kanto, Hegelio, Nietzsche’s, Heideggerio, Šliogerio), tačiau nuosekliai siūlo originalias interpretacijas ir pritaikymus, susijusius su šiuolaikiniais iššūkiais, demonstruodamas tiek mokslinį įsitraukimą, tiek kūrybinę filosofinę produkciją.¹

Mockaus filosofija suteikia tvirtą sistemą kritiškai nagrinėti technologinės visuomenės trajektoriją ir jos poveikį žmogaus prigimčiai bei sąmonei, siūlydama priešingą naratyvą dominuojančioms technocentrinėms pažiūroms. Ji pabrėžia, kad filosofinis supratimas yra būtinas norint nukreipti žmoniją nuo savęs destruktyvių kelių ir suformuoti pageidaujamą ateitį, kurioje pirmenybė teikiama žmogaus gerovei ir metafiziniam vientisumui, o ne nevaržomai pažangai.

Cituoti šaltiniai

1. Darius Mockus – PhilPeople, pasiekta liepos 22, 2025, https://philpeople.org/profiles/darius-mockus
2. Darius Mockus – Wikipedia, pasiekta liepos 22, 2025, https://en.wikipedia.org/wiki/Darius_Mockus
3. Knygynas – Filognozijos pradinė mokykla, pasiekta liepos 22, 2025, https://filognozija.com/knygynas/
4. Darius Mockus’s Blog – Atėnų tradicija – December 11, 2020 01:15, pasiekta liepos 22, 2025, https://www.goodreads.com/author_blog_posts/20707542-at-n-tradicija

• Dirbtinis intelektas