Ankstesniame skyrelyje rašiau, kad, mano manymu, filosofija turi šešis pagrindinis lygius, pradedant nuo vidinio ir paprasčiausio, kuriame stengiamasi suprasti save ir savo tiesioginę tikrovę, iki išorinio ir sudėtingiausio, kuriame žmogus išeina anapus savęs ir pamato save iš išorinės perspektyvos, kaip dieviškos žiūros objektą. Pirmi lygmenys yra pati pradžia, pirmi filosofijos žingsniai, kurie pilnai susiformuoja tada, kai pasiekiamas sątvaro lygis, kuriame žmogaus vidus įgauna tobulai suformuotą pavidalą, bet dar suvokiamą empiriškai, o ne metafizinį, paskendusį transcendencijos tamsoje. Šiame lygyje aprašymas vis dar referentinis, turintis suvokiamą, objektinę dalį, todėl įrodomas. Dėl šios priežasties, filosofija sątvarologijoje įgyja užbaigtą, tobulą ir klasikinę formą, galinčią pilnai aprašyti vidinį žmogaus pasaulį. Kadangi visa vidinė erdvė yra žmogus, filosofija antropologizuojasi ir tampa filosofine jo teorija. Dėl šios priežasties filognozija, kuri yra susiaurintas filosofijos variantas, remiasi šiuo lygmeniu kaip pagrindiniu, bandant sukurti originalią sątvarologijos versiją. Tai darė daug filosofų, ir visos sątvarologijos turi daug panašumų, nes žmonės savo įgimta sandara yra panašūs, tačiau kiekvienas filosofas šią vidinę erdvę pamato savaip, įveda kitokią vidinę struktūrą ir kitaip ją įžodina.
„Filognozijos pradmenyse“ visi aštuoniolika tomų yra sątvarologiniai, aprašantys sątvarą kokiu nors skirtingu, daliniu aspektu, tad iš tikrųjų jie turėtų visi būti jungiami į vieną visumą, dalinius aprašymus paverčiant viena bendra sątvaro teorija. Žinoma, nėra vieno, bendro ir universalaus sątvaro, ir jį pamatyti ir įpavidalinti žodžiais galima vis kitaip, tačiau tam tikros bendros struktūros ir principai lieka bendri visiems variantams. Tad, kadangi kiekvienas tomas yra toks sątvaras, tomo numerį galima paversti sątvaro numeriu, padarant iš jų sužymėtą rinkinį, kaip antai Sątvaras 4, Sątvaras 9 ir pan. Taip visus tomus galima paversti į savotišką gnostinį apskritimą, kur centre pažymėtas mokymosi sątvaras, norintis įsisavinti filognozinės sątvarologijos pagrindus, o aplinkui, kaip maginis Stounhendžas, išdėlioti „Filognozijos pradmenų“ tomai. Norint pasaulį pamatyti iš filognozijos perspektyvos, galima susikurti tokią vizualizaciją ir iš kiekvieno tomo perimti jame išdėstytus dėmenis, ir išmokus visas mano knygose parodytas prasmes, susikurti bendrą vaizdą, kuris leidžia į realybę pažvelgti filognozo žvilgsniu.
Kita vertus, galima į šį „Stounhendžą“ žiūrėti ir iš išorės, jau iš savo prasmių rinkinio, filognoziją matant kaip išorinį objektą, suvokiamą nebūnant gnostinio apskritimo viduje. Žinant bent sątvarologijos elementorių, kodėl tai svarbu suvokti nesunku: nes kiekvienas sątvaras sudarytas iš „čia“ ir „ten“ perspektyvos, kur ten yra vaizdą duodantis pasaulis, o čia yra galvos sritis, kuri pasaulio vaizdui priskiria išmoktas prasmes. Vaizdas kuriamas genetinės / substancinės sąmonės dalies, kuri įgimta, tuo tarpu galvos sritis yra formuojama vidinė substancija, kurios formos priklauso nuo to, kokia informacija ji užprogramuota. Tad „ten“ vietoje visi žmonės vienodi, tačiau „čia“ vieta kiekviename žmoguje yra skirtinga, tad net tas pats, arba bendras, vaizdas gali būti kiekviena kartą įprasminamas vis kitaip. Todėl svarbu ne tik, ką pamato, bet ir kas pamato. Realiame pasaulyje, švietimo ir kultūrinio lavinimo pasaulyje, kiekvienas žmogus turi savo maginį knygų Stounhendžą, kuris nuo ankstyvos vaikystės formuoja jo galvos prasmių sistemą, tad kokiame gnostiniame apskritime susiformavai, taip ir matai pasaulį, pradedant nuo tautinio imprinto, kurio pagrindas yra kokia nors „gimtoji kalba“, įeinanti į pamatinę formuojamos sievos struktūrą, kuri užauga ankstyvoje vaikystėje ir paskui keičiama labai sunkiai. Todėl, norint vienodinti sąmones, kurti kultūrinius etninius kolektyvus, siekiama naudoti kanoninius knygų Stounhendžus, kuriuose uždaromas mąstymas, jam suteikiamos kolektyvinės, rigidiškos proto formos.
Žinoma, filognozija nepretenduoja į jokį kanoną ar kokios nors bendros, visiems privalomos sątvarologijos statusą. Kadangi esu liberalas, man prievarta nepriimtina ir aš pasisakau prieš prievartinius kanonus, nes manau, kad savo „maginį prasmių“ apskritimą žmogus turėtų rinktis pats, laisvu pasirinkimu. Siauri, prievartiniai kanonai kuria siaurą, klaninį žvilgsnį į pasaulį, tad manau, kad tokia politika yra klaida. Be abejo, išlieka klasika, aukso fondai, kuriuose surinkti geriausi civilizaciniai pasiekimai genialioje kūryboje, tačiau jie turi būti planetiniai, o ne vietiniai. Dėl šios priežasties užsidaryti „Filognozijos pradmenų“ tomuose nesiūlau ir laikausi nuostatos, kad šis projektas atspindi individualų kelią, kuris nebūtinai turi būti visuotinamas, o mokytis mano teorijos verta tik tuo atveju, jeigu sątvarologijos idėjos vertingos ir veikia kitų žmonių gyvenimuose. Kita vertus, kadangi savo knygose kalbu apie žmogaus pamatus, kurie glaudžiai susiję su valdžios naudojamomis ideologijomis, jų keitimas ar judinimas žiūrimas įtariai. Tad gali kilti noras iš kokio nors „kanono“ Stounhendžo žiūrint mano sistemą sugriauti ar diskredituoti. Tačiau tokiu atveju logika būna gana primityvi: mano prasmės, mano gnostinis apskritimas yra standartas ir tiesa, tavo idėjos standarto neatitinka ir yra melas, o melas turi būti naikinamas. Tai, žinoma, nedemokratiška, vienos tiesos totalitarizmas, todėl nevertas diskusijos.
Remiantis minėtu baziniu filosofijos lygmeniu, filognozijoje galima gauti pilną tikrovės ir žmogaus vaizdą, kuris aprašo jį tiek iš vidinės perspektyvos, tiek iš išorinės, kuo toliau, tuo labiau pakylant į dieviško lygio mąstymą. Kadangi filognozija yra ilgalaikis projektas, siekiama, pasitelkiant žinias apie žmogų, padaryti pozityvų poveikį realybės pažinimui, kad būtų atskleidžiama vis daugiau paslapčių, kurias būtų galima panaudoti išmintingoms technologijoms, plečiant žmonijos veiklos mastą kosmose. Kadangi šis maginis apskritimas yra holoplastinis, jį peržengti ir pažvelgti iš aukštesnės perspektyvos žmogaus sąmonei yra labai sunku, tačiau galima suteikti vis naują kalbinę formą, analitinę struktūrą ir vis didesnį tikrovės pažinimo gylį. Tikslas yra dievūno sąmonė, kuri sugeba tapti baltuoju drakonu, atskleidžiant visą realybę ir pritaikant ją dieviškos civilizacijos sukūrimui. Iš dalies tai galima įvykdyti plečiant žinojimą, iš dalies didinant atveriančios būties gylį U (MS – DS) struktūroje. Kitaip sakant, tai ne uždara, bet atvira sistema, kuri suteikia priemonės vystymuisi, o ne primeta siaurą ir ribotą perspektyvą, kurioje žmogus būtų uždaromas neleidžiant kurti pažangios sąmonės. Todėl ši sistema orientuota į pažangą ir augimą, kuris gerina gyvenimą ir kokybę.
Pradžioje tai tik informacinis augimas, naudojantis „Filognozijos pradmenų“ aštuoniolikos tomų idėjomis, tačiau tai yra priemonė, skirta pažinti pačią tikrovę, ne tik mokytis teoriją, o tai reiškia, kad potencialiai siekiama padaryti daug naudingų proveržių. Jeigu prie to prisidėtų kiti, tai būtų daug lengviau, o aš asmeniškai, tyrimui pasirinkau gravitacijos reiškinį ir su juo susijusias potencialias technologijas. Todėl šis filognozijos maginis apskritimas skirtas praktiniam tikslui, kurio sėkmė priklausys nuo rezultatų. Kita vertus, kiekvienas gali mano modelį naudoti savaip, tačiau visais atvejais siekiama praktinės naudos organizuojant civilizacinę informaciją ir pažįstant tikrovę. Aukščiausias pasiektas lygis yra Sątvaras 14, kuris buvo įvykdytas „Šėtono bažnyčios“ tome, kuriame sątvarologija jau išorinė, o ne vidinė, kuri reikalinga vidinės olos valdymo priemonių išvystymui, kad žmogus matytų daugiau ir geriau, gautų vis geresnį holoplastinės realybės supratimą.
Filognozijos pradinė mokykla 