Žmogaus Sąmonės Architektūra: Egzobiologinė Perspektyva

Įvadas: Naujos Žmogaus Sampratos Paieškos

Ši filosofinė esė analizuoja išplėstinį žmogaus sąmonės modelį, pateiktą Dariaus Mockaus veikale „Pakilimo pradžiamokslis“, vertindama jį kaip radikalų epistemologinį poslinkį. Tradicinės psichologijos ir Vakarų metafizikos tradicijos rėmuose žmogus dažnai suvokiamas kaip unikalus ir galutinis pažinimo subjektas. Analizuojamas tekstas meta iššūkį šiam antropocentriniam požiūriui, siūlydamas egzobiologijos perspektyvą – metodologinę nuostatą, kuri žmogų klasifikuoja kaip vieną iš daugelio galimų protingų gyvybės formų visatoje. Ši prielaida tampa atspirties tašku, leidžiančiu peržengti įprastas disciplinas ir konstruoti naują, daugiamatę žmogaus prigimties sampratą.

Centrinė šios analizės ašis – penkiolikos „signalinių sistemų“ koncepcija, kuri pristatoma kaip universalus raktas, atveriantis ne tik žinomas, bet ir latentines žmogaus sąmonės struktūras. Šis modelis siekia integruoti viską – nuo juslinio patyrimo ir kūno pojūčių iki nuslopintų telepatijos, sapnų ir transo realybių – į vientisą, tarpusavyje susijusią sistemą. Esė nuosekliai nagrinės šio modelio architektūrą, gilinantis į kiekvieną jo lygmenį ir atskleidžiant, kaip ši alternatyvi epistemologija keičia mūsų supratimą apie tai, kas yra žmogus ir koks jo potencialas.

——————————————————————————–

1. Naujosios Sąmonės Struktūros Pagrindai: Penkiolikos Signalinių Sistemų Modelis

Visos „Pakilimo pradžiamokslio“ teorijos pamatas yra išplėstinis penkiolikos signalinių sistemų modelis. Ši koncepcija ne tik meta iššūkį supaprastintam Pavlovo dviejų sistemų modeliui, bet ir pateikia holistinį žmogaus, kaip informaciją priimančios ir apdorojančios būtybės, žemėlapį. Svarbu pažymėti, kad pats autorius šią sistemą pristato kaip nebaigtą, o terminus – kaip sąlyginius, taip pabrėždamas jos atvirumą tolesnei plėtrai. Jis teigia, kad dalis šių sistemų yra gerai žinomos, tačiau ignoruojamos, o kitos – latentinės arba nuslopintos. Šios sistemos yra sugrupuotos į penkias pagrindines grupes, kurių kiekviena atspindi skirtingą sąveikos su realybe lygmenį:

• Sensoriumas: juslinio pasaulio signalinė sistema.
• Korporiumas: kūno signalinė sistema.
• Telepatiumas: kitų sąmonių telepatinė signalinė sistema.
• Transoriumas: kito realybės sluoksnio signalinė sistema.
• Oneiriumas: sapnų tikrovės signalinė sistema.

Kiekviena iš šių penkių grupių pasižymi universalia vidine struktūra, kurią sudaro trys fundamentalūs pogrupiai, atspindintys informacijos apdorojimo ciklą:

• Priklausoma signalinė sistema: tiesiogiai priklauso nuo išorinės realybės ir priima jos signalus (pvz., rega, klausa).
• Nepriklausoma signalinė sistema: veikia kaip priklausomos sistemos modeliavimo ir apmąstymo erdvė (pvz., mąstymas, kūno valdymas mintimis).
• Kaupiamoji signalinė sistema: skirta informacijos kaupimui ir atgaminimui, kitaip tariant, atmintis, aptarnaujanti atitinkamą grupę.

Remiantis šia logika, autorius išskleidžia visą penkiolikos sistemų klasifikaciją, kuri tampa detaliu žmogaus sąmonės architektūros planu:

1. Sensoriumas: pirmoji, juslinė signalinė sistema.
2. Kognityviumas: antroji, mąstymo signalinė sistema.
3. Memoriumas: trečioji, juslinės-kognityvinės atminties sistema.
4. Korporiumas: ketvirtoji, kūno pojūčių sistema.
5. Nepriklausomas korporiumas: penktoji, „kūno mąstymo“ sistema (svarbi sporte, kovos menuose).
6. Kaupiamasis korporiumas: šeštoji, kūno atminties (k-memoriumo) sistema.
7. Telepatiumas: septintoji, telepatinio ryšio sistema.
8. Nepriklausomas telepatiumas: aštuntoji, telepatinės informacijos modeliavimo sistema.
9. Kaupiamasis telepatiumas: devintoji, telepatinės patirties atminties sistema.
10. Transoriumas: dešimtoji, transo būsenos ir „anapusinės“ realybės sistema.
11. Nepriklausomas transoriumas: vienuoliktoji, transo patirčių apmąstymo sistema.
12. Kaupiamasis transoriumas: dvyliktoji, transo patirčių atminties sistema.
13. Oneiriumas: tryliktoji, sapnų realybės signalinė sistema.
14. Nepriklausomas oneiriumas: keturioliktoji, sąmoningo sapnavimo ir sapnų valdymo sistema.
15. Kaupiamasis oneiriumas: penkioliktoji, sapnų atminties (o-memoriumo) sistema.

Išplėtus žmogaus sampratą iki tokio lygio, susiduriama su fundamentalia kalbos ribotumo problema. Autorius teigia, kad dabartinė kalba yra nepilna, nes jos gramatika ir žodynas neatspindi viso signalinių sistemų spektro. Siekiant ištaisyti šį trūkumą, siūloma įvesti naujas nuosakas, tokias kaip telepatyvas (telepatinėms patirtims reikšti), transoratyvas (transo būsenoms aprašyti) ir oneiratyvas (sapnų logikai ir gramatikai atspindėti). Ši lingvistinė rekonstrukcija pabrėžia, kad norint mąstyti apie platesnes realybes, pirmiausia reikia sukurti tam tinkamus konceptualinius įrankius. Išdėsčius šį platų teorinį pamatą, natūralu pereiti prie detalesnės ir geriausiai pažįstamos sistemos – Sensoriumo – analizės.

——————————————————————————–

2. Pažinimo Mechanika: Sensoriumas ir Proto Ribos

Šiame skyriuje gilinamasi į Sensoriumo grupę (sensoriumas, kognityviumas, memoriumas), kuri apima tradiciškai protu vadinamus procesus. Autorius, pasitelkdamas neuromokslo ir kognityvinės psichologijos sąvokas, dekonstruoja ir perkuria įprastą mąstymo supratimą, atskleisdamas jį ne kaip monolitinį gebėjimą, o kaip dinamišką ciklą. Pagrindinis pažinimo mechanizmas čia aprašomas kaip „dviejų kognityvinių šuolių“ modelis:

1. Pirmasis kognityvinis šuolis: Tai procesas, kurio metu išorinio pasaulio informacija – „daiktas“ (sensoriniai duomenys iš regos, klausos ir kt.) – paverčiama vidine kognityvine struktūra – „mintimi“. Šis šuolis yra didžiąja dalimi intuityvus, pasąmoninis ir vyksta visą gyvenimą kaupiant patirtį, mokantis kalbos ir formuojant pasaulio supratimo pamatus. Sąmonėje šis procesas dažniausiai lieka neįsisąmonintas.
2. Antrasis kognityvinis šuolis: Tai atvirkštinis procesas, kuriame jau susiformavusi „mintis“ (kognityvinė struktūra) yra sąmoningai grąžinama atgal prie „daikto“. Šis grįžtamasis ryšys pasireiškia kaip pasaulio supratimas, vertinimas ir interpretavimas. Priešingai nei pirmasis, šis šuolis yra sąmoningas, valingas mąstymo aktas.

Šių dviejų šuolių junginys sukuria tai, ką autorius vadina „sensokognityvine sinteze“. Tai fundamentalus proto aktas, kuriame sąmonė sujungia savo vidines dalis – pasaulio atvaizdą (gautą per sensoriką) ir proto struktūras (sukauptas kognityviumo ir memoriumo sistemose) – į vientisą supratimo lauką. Tai yra momentas, kai subjektas ir objektas, būdami tos pačios sąmonės dalimis, susitinka ir sukuria pažinimą. Aukščiausiame šios sintezės taške išskiriamos trys mąstymo rūšys: 1) kalbos vaizduotė, kai žmogus sąmonėje „šneka“ pats su savimi; 2) suvokimai-sąvokos, kurios yra grynos semantinės mintys; 3) mąstymas schemomis, susijęs su vizualizacijomis.

Šis dvipusis judėjimas tarp patyrimo ir supratimo suformuoja „pažinimo ratą“, kuris nenustoja suktis visą žmogaus gyvenimą. Šio rato turinį ir kryptį lemia aplinka, kurioje žmogus gyvena: buitis, kultūrinė-mokslinė terpė (knygos, menas, mokslas), socialinės normos. Būtent per šį ratą formuojasi individualus protas, jo įpročiai, stereotipai ir vertinimo paradigmos.

Galiausiai, autorius perspėja dėl „sensokognityvinės sintezės užgrobimo“. Masinės informavimo priemonės, propaganda ir ideologijos, pasak jo, siekia vienodinti žmonių pažinimo ratus, primesti jiems iš anksto paruoštas kognityvines struktūras ir taip atimti intelektualinę autonomiją. Todėl raginimas saugoti šią autonomiją tampa ne tik filosofiniu, bet ir praktiniu išgyvenimo klausimu. Nuo šio proto, kaip informacinės sistemos, mechanizmo analizės, pereinama prie kūno, kuris pristatomas ne kaip pasyvus proto įrankis, o kaip lygiavertė ir daugiasluoksnė sąmonės sistema.

——————————————————————————–

3. Įkūnyta Sąmonė: Daugiasluoksnė Korporiumo Sistema

Korporiumo signalinių sistemų modelis radikaliai keičia požiūrį į kūną. Jis paneigia įprastą sampratą, laikančią kūną vienalyte fizine struktūra, ir atveria jį kaip daugialypę sąmonės, suvokimo ir net mąstymo sistemą. Kūnas čia nėra vien tai, ką matome akimis; tai – sudėtingas vidinių ir išorinių sluoksnių darinys. Remiantis tekstu ir schema „Viso žmogaus matymas“, galima išskirti šią septynių vidinių kūnų sistemą:

• 1) Akių kūnas: Pats išoriškiausias sluoksnis – regos suformuotas vizualus kūno vaizdas.
• 2) Semantinis kūnas: Vidinis kūno pojūtis be vaizdo. Tai yra skausmo, malonumo, nuovargio ir kitų fizinių jutimų vieta.
• 3) Mentalinis kūnas: Minčių kūnas, glaudžiai susijęs su semantiniu kūnu (pvz., minčių centras jaučiamas galvos srityje).
• 4) Kūno vaizduotė kūnas: Tarpinė grandis tarp mentalinio ir gnostinio kūnų, susijusi su kūrybiniu kūno įsivaizdavimu.
• 5) Gnostinis kūnas: Proto konstruktas, suformuotas iš aplinkos pažinimo. Tai gali būti tiek moksliniai anatominiai modeliai, tiek ezoterinės sistemos (pvz., čakros, energetiniai kanalai).
• 6) Kauzalinis kūnas: Pati giliausia kūniškumo priežastis, aktyvumo ir gyvybinės energijos šaltinis.
• 7) Tapatybės kūnas: Atminties gebėjimas, kuris užtikrina kūno vientisumą ir pastovumą laike.

Šių kūnų sąveiką aprašo „Zeta-struktūros“ koncepcija. Ji paaiškina, kaip protiniai konstruktai gali paveikti fizinius pojūčius. Vietoj tiesioginio kelio, kauzalinis kūnas (priežastis) gali veikti semantinį kūną (pojūtį) netiesiogiai – per gnostinį kūną. Pavyzdžiui, žmogus, priėmęs čakrų modelį (gnostinis kūnas), gali medituodamas nukreipti energiją į tam tikrus taškus ir realiai pajusti pokyčius savo semantiniame kūne. Ši struktūra paaiškina, kaip idėja gali tapti fiziniu pojūčiu.

Praktinės šio modelio implikacijos yra gilios. Jis suteikia konceptualų pagrindą tokioms praktikoms kaip Kundalini joga, kurios tikslas yra pažadinti energiją (kauzalinis kūnas), naudojant vizualizacijas (gnostinis kūnas), kad būtų sukelti pokyčiai pojūčiuose (semantinis kūnas). Taip pat, jis siūlo naujai pažvelgti į tokias sąvokas kaip „tingumas“, kuris gali būti ne charakterio trūkumas, o nusilpusio kauzalinio ar semantinio kūno simptomas. Sveikata ir liga čia taip pat įgauna platesnę prasmę, apimančią ne tik fizinį, bet ir visus vidinius kūnus. Išnagrinėjus proto (Sensoriumo) ir kūno (Korporiumo) sistemas, akivaizdu, kad žmogaus potencialas apima dar mažiau ištirtas, latentines sąmonės sritis, kurias ir tirsime toliau.

——————————————————————————–

4. Sąmonės Plėtra: Telepatiumo, Oneiriumo ir Transoriumo Potencialas

Šios trys signalinių sistemų grupės – Telepatiumas, Oneiriumas ir Transoriumas – pristatomos kaip latentiniai, šiuolaikinio žmogaus nuslopinti arba ignoruojami gebėjimai. Jų išvystymas, pasak autoriaus, atveria kelią į aukštesnes sąmonės būsenas ir pilnesnį realybės suvokimą.

Analizuojant Telepatiumo sistemą:

Telepatija čia apibrėžiama ne kaip mistinė galia, o kaip fundamentalus gebėjimas peržengti įprastus suvokimo kanalus. Pagrindinis mechanizmas, leidžiantis tai padaryti, yra „realybės sluoksnių apsukimas“. Įprastinėje būsenoje sąveika vyksta per fizinius kūnus (modelis: sąmonė-kūnas-kūnas-sąmonė). Telepatinio „nušvitimo“ arba „trečiosios akies atidarymo“ metu ši struktūra apsukama, ir sąveika pradedama tiesiogiai per sąmones (modelis: kūnas-sąmonė-sąmonė-kūnas). Šis vidinis sąmonės persijungimas leidžia gnostiniam pasauliui (mintims, jausmams) tapti tiesioginio suvokimo objektu. Autorius išskiria tris telepatijos rūšis:

• Fenomenologinė (natūrali): Įgimtas gebėjimas, kai telepatinis sensoriumas (T-Sensoriumas) veikia natūraliai.
• Kognityvinė: Remiasi ne tiesioginiu pajautimu, o giliu žinojimu, patirtimi ir gebėjimu modeliuoti kito žmogaus psichiką.
• Technologinė: Kai telepatinis ryšys sukuriamas technologinėmis priemonėmis.

Įvertinant Oneiriumo sistemą:

Sapnas šiame modelyje traktuojamas ne kaip chaotiškas smegenų aktyvumas, o kaip visavertė, nors ir epizodinė, signalinė sistema. Sapnų turinys klasifikuojamas pagal informacijos šaltinį:

• Vidiniai sapnai: Kyla iš asmeninės atminties, vidinių saugyklų ir atspindi paties žmogaus psichologines būsenas bei problemas.
• Komunikaciniai sapnai: Gauna signalus iš pasąmonės, kuri fiksuoja daugiau informacijos nei sąmonė, arba iš išorinių šaltinių (pvz., telepatiškai). Jie gali būti pranašiški.
• Transcendentiniai sapnai: Informacija gaunama anapusiniais kanalais, iš sielos lygmens, peržengiant įprastą erdvę ir laiką.

Sąmoningas sapnavimas (nepriklausomas oneiriumas) yra laikomas esminiu įrankiu lavinti šią sistemą. Pasak autoriaus, Oneiriumas yra ne tik savarankiška sistema, bet ir „įvadas į Transoriumą“.

Išnagrinėjant Transoriumo sistemą:

Transoriumas apibrėžiamas kaip potenciali galimybė išeiti į „vidinį anapusinį pasaulį“ arba „sielų buveinę“. Pagrindinė kliūtis, neleidžianti to padaryti būdravimo metu, yra „fizinio pasaulio energetinis skydas“, kuris pririša sąmonę prie fizinės realybės. Šį skydą galima įveikti dviem būdais: gilia meditacija arba sąmoningu sapnavimu, nes būtent miego metu energetinis ryšys su fiziniu kūnu natūraliai susilpnėja, taip atveriant kelią į transo realybę. Tačiau autorius perspėja, kad svarbu atskirti kelionę savo paties sielos viduje (kur vizijos gali būti tik asmeninės projekcijos) nuo tikro kontakto su kitomis sielomis bendroje sielų erdvėje. Pastarojo autentiškumą galima patikrinti tik apsikeitus informacija, kurią vėliau galima patvirtinti fizinėje realybėje. Šių latentinių sistemų išvystymas yra būtina sąlyga norint pasiekti galutinį tikslą – „pakilimą“ ir išbaigto žmogaus būseną.

——————————————————————————–

5. Sintezė ir Transcendencija: Išbaigto Žmogaus Teorija ir Sąmoningumo Esmė

„Pakilimo“ koncepcija pristatoma kaip visos penkiolikos signalinių sistemų teorijos kulminacija. Tai nėra abstrakti idėja, o konkretus tikslas – pasiekti išbaigtą, daugiamatę žmogaus būseną, kurioje visos anksčiau aptartos dalys veikia kaip darni visuma.

Pakilimas apibrėžiamas kaip visų trijų sąmonių (būdravimo, sapno ir transo) bei visų penkių signalinių sistemų grupių (nuo Sensoriumo iki Transoriumo) sujungimas į vientisą, pilnai funkcionuojančią ir sąmoningai valdomą struktūrą. Tai būsena, kurioje žmogus nebėra fragmentuotas ir geba laisvai judėti tarp skirtingų realybės lygmenų. Autorius išskiria du pagrindinius pakilimo tipus:

• Vidinis pakilimas: Šis procesas vyksta tik sąmonės lygmeniu. Žmogus integruoja visas savo sąmones ir signalines sistemas, radikaliai pakeičia savo mąstymą ir pasaulio suvokimą, tačiau jo fizinis kūnas išlieka nepakitęs ir pavaldus fiziniams dėsniams.
• Pilnas pakilimas: Tai kur kas radikalesnė transformacija, apimanti ne tik sąmonę, bet ir fizinį kūną. Šio pakilimo metu kūnas įgyja ypatingų galių, peržengiančių įprastas ribas, ir žmogus tampa tuo, ką būtų galima pavadinti „antžmogiu“.

Siekdamas suteikti teorinį pagrindą šioms galimybėms, autorius pateikia fundamentalią sąmoningumo ir suvokimo prigimties teoriją, kurią vadina „Luksorinų srauto“ teorija. Pagal ją, suvokimas nėra tiesiog pasyvus informacijos apdorojimas smegenyse. Tai yra aktyvus procesas – „luksorinų srauto per gnostinę hologramą sukurta hipererdvė“. Ši metaforiška formuluotė reiškia, kad tam, jog informacinis paveikslas („gnostinė holograma“) taptų sąmoningai suvokiamas, jį turi „apšviesti“ specifinis kvantinis srautas („luksorinai“). Ši abstrakcija tampa apčiuopiama per universalų pavyzdį: „Praradus sąmonę, luksorinų srautas nutrūksta, o ją vėl atgavus – kyla luksorinų pliūpsnis, atsistato paveiksliukas.“ Šis procesas sukuria du pagrindinius sielos aspektus:

• Šviesos arka: Tai sąmoningo suvokimo erdvė, apšviesta luksorinų srauto.
• Tamsos arka: Tai nesuvokiami, kūrybiniai ir generatyviniai pasąmonės procesai, kurie vyksta „tamsoje“, kol nepatenka į šviesos arką.

Šis metafizinis suvokimo paaiškinimas teigia, kad sąmoningumas yra ne smegenų šalutinis produktas, o fundamentalus realybės mechanizmas. Būtent ši prielaida suteikia teorinį pagrindą visam sąmonės plėtros potencialui, įskaitant telepatiją, sąmoningą sapnavimą ir galutinį tikslą – pakilimą.

——————————————————————————–

6. Išvados: Žmogus Tarp Ribotumo ir Potencialo

Apibendrinant Dariaus Mockaus „Pakilimo pradžiamokslį“, išryškėja holistinė žmogaus samprata, kurios pagrindas – penkiolikos signalinių sistemų struktūra. Šis modelis siekia aprėpti visą žmogaus patirties spektrą – nuo kasdienio juslinio suvokimo iki transcendentinių sąmonės būsenų, kurias tradicinis mokslas linkęs ignoruoti. Tai bandymas sukurti vientisą žemėlapį, kuriame protas, kūnas, sapnai, telepatija ir transas yra ne atsitiktiniai reiškiniai, o dėsningos, tarpusavyje susijusios sąmonės architektūros dalys.

Esė atskleidė fundamentalų kontrastą, glūdintį šioje teorijoje: tarp dabartinio, apriboto žmogaus, kurio „sensokognityvinė sintezė“ yra nuolat atakuojama propagandos ir technologinio slopinimo, ir „išbaigto žmogaus“ idealo. Išbaigtas žmogus – tai būtybė, realizavusi visą savo latentinį potencialą, sujungusi fragmentuotas sąmones ir tapusi savo daugiamatės realybės šeimininke. Šio modelio stiprybė yra jo holizmas ir gebėjimas integruoti fenomenus, kuriems trūksta vietos pozityvistinėje paradigmoje, tačiau jo silpnybė slypi empirinio patikrinamumo problematikoje ir potencialiame polinkyje į solipsizmą.

Galiausiai, ši teorija siūlo radikaliai kitokį požiūrį ne tik į sąmonę, bet ir į pačią realybę bei žmogaus vietą joje. Peržengdama grynai teorines ribas, ji atskleidžia ir beveik politinę intenciją, kurią autorius formuluoja taip: „Manau, vienintelis kelias į pakenčiamą pasaulį yra jėgų išlyginimas. To ir siekiama viešinant luksorinų teoriją.“ Šiame kontekste kalba tampa ne tik komunikacijos, bet ir galios bei realybės konstravimo įrankiu. Autoriaus siūlymas kurti naujas sąvokas, tokias kaip telepatyvas ar oneiratyvas, yra ne lingvistinis žaidimas, o esminė prielaida: norint mąstyti apie platesnes patirties sritis, pirmiausia reikia turėti kalbą, kuri jas aprėptų. Tai priminimas, kad mūsų pasaulio ribas dažnai nubrėžia ne tik tai, ką galime patirti, bet ir tai, ką sugebame įvardyti.

---

• Ezoterika