Dvidešimtame šimtmetyje buvo išvystyta ir mūsų dienomis viena populiariausių yra materialistinė civilizacija, dominuojanti Vakaruose ir propaguojama kaip būsimos pasaulinės tvarkos pamatas. Jai priešinasi labiau atsilikusios teologinės civilizacijos ir tradicinių papročių valdomos kultūros, nenorinčios į savo gyvenimą įsileisti bedievių Vakarų ir kovojančios dėl savo išlikimo. Tam trukdo technologinė pažanga, kuri vis labiau apima visą planetą ir tradicinį gyvenimo būdą daro sunkiai įmanomą. Šiame skyrelyje panagrinėsiu kokie kertiniai Vakarų materializmo kampai, naudodamas keturioliktame tome pristatytą rombo metodą. Analizei naudojamas rombas turi dvi ašis, horizontalią ir vertikalią, ir jų susikirtimo tašką centre. Horizontali ašis žymi kampus B ir C, kurie yra asmuo ir pasaulis; vertikali ašis yra A ir D, kurių taškai žymi pirmapradį žmogų ir civilizacinę kosmologiją; ir galiausiai centre yra E, kuris yra kalba, kultūra. Kiekviena civilizacija turi kokią nors šių kampų interpretaciją, kuri paaiškina tikrovę, imdama kurią nors elementarią sątvaro dalį. Naudodamas šią sistemą pristatysiu Vakarų materialistinės civilizacijos kertinius principus, ant kurių pastatyti pažangieji Vakarai, susiformavę maždaug dvidešimtame šimtmetyje, nors pačios idėjos atsirado gerokai anksčiau.

A. Biologija. Apatinis rombo kampas paremtas biologija, kuri yra žmogaus sampratos pagrindas, tikintis, kad jis yra gamtoje natūralios evoliucijos būdu susiformavęs pažangus gyvūnas, esantis labiausiai išsivysčiusia rūšimi, todėl turintis teisę pasisavinti visą planetą, tapti jos šeimininku. Priekinė sąmonė yra gamta, suprantama tik empiriškai arba fenomenologiškai,, o galinė sąmonė yra fizinis organizmas, pavaldus materialaus pasaulio dėsniams. Pasak šios teorijos, kuri buvo suformuluota Ch. Darwin‘o, rūšys kovoja dėl išlikimo, prisitaikydamas prie nepalankių aplinkos sąlygų ir konkuruodamos tarpusavyje, taip palaipsniui, kisdamos vis geresnio išsivystymo kryptimi. Netinkamos mutacijos kovoje pralaimi ir išnyksta, o tinkamos išgyvena ir prasitęsia, taip palaipsniui vis labiau rūšiai vystantis ir tobulėjant. Šiame požiūryje dominuoja antras žmogaus sątvaro ovis, kuris yra psichofizinis kūniškumas, valdomas fiziologinių poreikių ir sugebėjimų kovoti už būvį fizinėmis priemonėmis.

B. Psichoanalizė. Pereinant prie galvos ploto, kur yra asmens vieta, turime S. Freud‘o sukurtą psichoanalizės teoriją, kuri paaiškina žmogaus psichinę sandarą ir dinamiką, tiesiogiai susietą su fioziologiniu gamtiniu žmogumi, kuris vadinamas Id, ir su į protą įtraukta moralės normų sistema, iš kurios atsiranda Superego, struktūra, valdanti žmogaus socialinius „instinktus“. Tarp jų yra Ego, arba centrinė žmogaus asmenybės vieta, kuri, kaip matome, įsprausta tarp psichofiziologinio Id ir socialinių normų Superego, valdo jo pagrindinius potraukius, juos balansuojant ir suderinant su normų visuma. Psichoanalitinis žmogus pilnai materialistinis, jo raida susijusi su vidine gamta, kurią sutramdyti bando socialinis spaudimas ir dėl to atsiranda nedermė, prieštaravimai ir konfliktai, kuriuos pasak S. Freud‘o psichika išstumia į pasąmonę ir tai sukelia nerimą ir neurozes. Psichologo manymu, psichikos formavimą lemia tik tiesioginė, materiali aplinka, aukštesnės realybės yra tik kultūrinis sublimacijos produktas, kuris paverstas psichoanalitine simbolika ir fantazijomis.

C. Kapitalizmas. Išorinis sątvaro plotas yra suorganizuotas pasaulis, kurio dalis yra kiekvienas atskiras individas, jame turintis susirasti savo vietą ir išgyventi. Tai jis daro kaip gyvūnas, paverstas darbo jėga ir valdomas gyvūninių psichosocialinių instinktų. Svarbiausia šio organizavimo forma yra ekonominė, kuri Vakaruose yra kapitalistinė santvarka, paremta laisvos rinkos ekonomika. Šioje sistemoje vyrauja visiškas liberalizmas, bet tik kovos už būvį prasme, kurioje nugali stipriausi: silpnesni žūva ir priverčiami tapti stipresnių tarnais. Dėl šios priežasties, šiai santvarkai siūloma alternatyva, kuri vadinama socializmu, pereinančiu į komunizmą, kurioje naikinama privati nuosavybė, kol mokslas ir pramonė neišvystyta visi turi dirbti darbininkų darbą, o automatizacijai pasiekus maksimalų lygį, ir darbas būtų panaikintas, perėjus prie pilno „komunistinio rojaus“. Tačiau tai tik norai ir svajonės, o įstatymuose įtvirtinta santvarka yra kapitalizmas. Pažangus jo bruožas, atrodo, yra visiška laisvė laisvoje rinkoje, tačiau tai laisvė kovoti už būvį, kuriame vieni nugali, kiti pralaimi. O tai reiškia, kad pradžioje visi laisvi, o rezultate laisvi tik nugalėtojai. Kitaip sakant, tai darvinistinis kapitalizmas, imituojantis Darwin‘o gamtos sampratą, pagal ją organizuojant visuomenę. Šis principas sušvelninamas socializmo ideologija, kur valstybė kišasi į rinką ir ištaiso jos defektus, siekiant ją humanizuoti.

D. Materialistinė kosmologija. Šis rombo kampas atstovauja bendrą tikrovės sampratą, kuri moksle yra materialistinė kosmologija, visatą aiškinanti kaip dėsnių valdomą materijos sankaupą, kur dalis jos yra mokslo pažinta, o kita dalis – ne. Šis modelis prasideda nuo Didžiojo sprogimą hipotezės, paskui materijos burbulo išsiplėtimo, kurio pasekmėje jis atvėso ir iš jo susiformavimo galaktikos bei galaktikų spiečiai, kurių viduje prie žvaigždžių, planetose turinčiose tinkamas sąlygas išsivystė gyvybė. Šios kosmologijos bruožas tas, kad ji pripažįsta tik materialią tikrovę, neigia dvasines dimensijas, ir laiko kad gyvybė pilnai materialistinė, neturinti jokių dvasinių dalių ir nesusijusi su jokiomis transcendentinėmis ekosistemomis. Iš to seka, kad žmogus, kaip materialioje gamtoje atsirandantis gyvūnas, yra mirtingas, jo gyvenimas, išskyrus rūšies pratęsima, neturi jokios aukštesnės prasmės. Mokslas šiame pasaulyje siekia pažinti realybės dėsnius ir žmoniją paversti gamtos valdove, kuri vis geriau įvaldydama materiją, sukuria palankias sąlygas žmonių rūšies gyvavimui. Šioje sistemoje nėra vietos Dievui, dvasiniai dimensijai, metafizinei realybei ir pomirtiniam gyvenimui. Tai pilnai sekuliari ir materialistinė pasaulėžiūra.

E. Kultūra. Šiuose rėmuose atsirandanti kultūra yra pilnai antropocentrinė, nes jos centre yra žmogus, suprantamas tik gamtiškai, kaip fiziologinis organizmas, darbo jėga ir gyvūninės psichologijos valdomas esinys. Todėl dominuoja fiziologinės, psichoanalitinės ir socialinės temos, kurios sudaro kūrybos pagrindą; gyvenimas įrėmintas tarp darbo ir vartojimo dėmenų. Šis pasaulis, be abejo, kūrybai yra per daug siauri rėmai ir tik nedidelė dalis laikosi šių principų. Vien tiesioginė, empirinė patirtis ir materija žmogaus sąmonės netenkina, todėl jis užsiima metafizinėmis spekuliacijomis, kaip antai maginė fantastika, New Age ezoterika, vis dar yra religingas, įsiliejaant į kokią nors krikščionišką bendruomenę, arba domisi teologija, senųjų civilizacijų metafiziniais šaltiniais ir pan. Tai reiškia, kad „naujas pasaulis“ dar pilnai nenugalėjo ir vis dar kovoja dėl civilizacijos ateities.

Filognozijoje kai kurie principai priimami (vienas iš jų – „ištaisytas“ kapitalizmas), kitų nepriimu ir vystau savo perspektyvą, kurioje yra nauja žmogaus teorija, nauja kosmologija, naujas „bazinis žmogus“, ir mažiausiai užsiimu pasaulio organizavimo teorija, politine ir ekonomine, išskyrus liberalizmo propagavimą. Tačiau kokios turi būti konkrečios jo formos – domiuosi mažai. Filognozija daugiau yra epistemologinė priemonė, kurios tikslas – pažinti tikrovę, peržengiant mokslinės paradigmos apribojimus, įtraukiant religines ir ezoterines temas. Dėl to, kadangi kuriu techninės sintezės teorines prielaidas, filognozija susijusi su naująja civilizacijos forma, tačiau bandant įveikti dirbtinai uždėtus apribojimus ir tikrovę imti visą, kaip ji atsiveria mitologinėje ir religinėje eroje, manant, kad šios dalys yra teisėti pažinimo objektai. Iki aštuoniolikto tomo, manau, kad galutinai suformuluosiu visą filognozijos sątvarologiją, paaiškindamas kaip ši nauja sistema supranta žmogų ir pasaulį kuriame jis gyvena iš savo perspektyvos. Mano tikslas – sutvarkyti informacinį chaosą ir pateiki aiškų ir skaidrų požiūrį į tikrove ir žmogų.

• baltasis drakonas