A. Šliogerio filosofinė sistema galutine forma buvo išdėstyta veikale „Niekis ir Esmas“, kuriame pateikta žmogaus metafizika, kurią filognozijoje vadinu sątvarologija. Mąstytojas į žmogų žiūri iš vidaus, taip kaip jis atsiveria fenomenologiniam žvilgsniu ir eina iki pagrindinių sątvaro dėmenų ribos, kurie vadinami Niekiu ir Esmu. Toliau žengti, jo manymu, neįmanoma, nes fenomenologinė ontologija yra riba, iki kurios gali nueiti autentiška patirtis, už kurios tvyro tarsi būties pseudotranscendentų sritis, kuri kyla iš Niekio gelmės, sunaikinančios tikrovės patirtį. Aš laikausi kitokio požiūrio ir problemos neapriboju vien fenomenologine žiūra, bet manau, kad racionalus mąstymas taip pat yra svarbus žinojimo šaltinis. Todėl šiame skyrelyje pamėginsiu į A. Šliogerio iškeltą klausimą pažvelgti iš priešingos pusės, parodydamas, kad ta riba, prie kurios reikalavo sustoti mąstytojas, yra peržengiama ir pakankamai produktyviai.

Nuo gnostikų mitų prasidėjusi tradicija žmogų ir jo pasaulį matyti iš dieviškos perspektyvos pratęsiama filognozijoje, kurioje ją vadinu didžiosios sievos perspektyva, mąstoma ne fenomenologiškai, nes ji juslėmis nepatiriama, bet racionaliu protu. Prisimenant pagrindinę filognozijos formulę DS [MS], A. Šliogerio fenomenologinę sątvarologiją galima pavaizduoti tokia struktūra:

DS (TS [Niekis; Tarsi-Esmas; Esmas])

DS – didžioji sieva;

TS – transcendentalinis subjektas;

Žiūrint tokiu principu matosi, kad žmogaus šviesos arkos dėmenys nėra galutinė tikrovė, bet išorinio žmogaus ir pasaulio kuriamos vidinės olos būsenos. Tačiau norint jas suvokti, neužtenka mąstyti fenomenologiniu mąstymu, bet reikia pasitelkti logiką. Kiekvienas iš išvardintų dėmenų yra nematomo transcendentalinio subjekto kuriamos struktūros, iš kurių vienos nurodo didžiosios sievos realybę, o kitos patį žmogų, kaip natūralią transcendencijoje atsirandančią technologiją. Tai reiškia, kad jos nėra tikroji būtis, o tik gyvybėje atsirandančios struktūrinės-holograminės priemonės, įstatytos į gyvūno šerdį. Vadinasi, tai nėra nei absoliutus Niekis, nei absoliutus Esmas, nes tai tik antrinės realybės formos.

Tai reiškia, kad Niekis tėra nulinė transcendentalinio subjekto būsena, kuri yra pasyvi sąmonės forma, esanti nulinėje fenomenologijoje. Pats transcendentalinis subjektas negali būti Niekis, nes tai būtų loginis prieštaravimas, ir anapus vidinių olos dėmenų yra realybės sritis, kurią sudaro pirminė būtis, arba substancija. Tačiau ji tiesiogiai neatsiveria ir ją suvokti galima tik loginiu postulavimu. Kita vertus, Niekis yra pradinė fazė gyvūno sąmonėje, kuri prasideda nuo nulio ir nebūties; tai yra žmogaus pirmapradis fundamentas, į kurį gyvūnas „įsipavidalina ir išsipavidalina“ per visą savo gyvenimą ramybės būsenoje, vadinamoje miegu. Tai giliausia žmogaus savastis, tiesiogiai susijusi su TS dalimi pirmapradžiame žmoguje, kuri yra vidinės esmės pagrindas – būti dirbtine realybe. Tačiau reikia dar kartą pabrėžti, kad tai nėra niekas, o tik nesumuojama žmogaus transcendencija, kurioje veikia išorinis žmogus, įgaunantis nulinę ir vienetinę vertę. Tačiau žiūrint iš sątvaro vidaus – tai absoliutūs dėmenys, anapus kurių turi būti vidiniam žmogui nepasiekiama transcendencija.

Kitas transcendentalinio subjekto kuriamas dėmuo yra Esmas, kuris surenkamas iš anapus žmogaus surenkamų signalų, įsipavidalinančių į vidinę, olos transcendenciją, sutampančią vidinėje ir išorinėje dalyje. Tai pagrindinė nežmogiškumo sritis žmogaus viduje, parodanti jam aplink jį esančią realybę, kurią sudaro tikri gamtiniai daiktai, A. Šliogerio manymu, viduje esantys svarbiausiu jo dėmeniu. Klepsidroje tai priešingas Niekiui dėmuo, žymintis didžiosios sievos sritį, kuri nėra „pagaminama“ vidinio žmogiškumo. Tuo tarpu Niekis yra subjektyvus, kaip pagrindinis išorinės žmogaus sielos komponentas. Dėl šios priežasties, Niekio ir Esmo sandūroje sąveikauja radikali imanencija ir radikali transcendencija, kaip pagrindinės sątvaro dalys Platono oloje. Kitaip sakant, didžioji sieva kuria transcendentalinį subjektą, o šis Niekio fazę, kuri yra ramybės būsenos polius sieloje. Tuo tarpu Esmas yra transcendencijos projekcija, kuri rodo tikrą pasaulį, kokį sugeba signalų sintezėje sujungti išorinis žmogus.

Toliau, A. Šliogerio filosofijoje yra Tarsi-Esmo elementas, kuris kyla iš vidinio subjektyvumo, tad filosofo siejamas su Niekio dėmeniu, kaip Niekio falsifikatas. Tačiau mano padaryta analizė rodo, kad šis vidinis informacinis srautas kyla ne tiek iš pačios Niekio būsenos, kiek iš transcendentalinio subjekto, kuris paneigia nulinę būseną, dėl to vadinama Niekio falsifikacija. Bent jau taip atrodo iš fenomenologinio vidaus, o pažiūrėjus racionaliu būdu – tai realybės, kurios yra gilesnės už nieką ir yra susijusios su pirmaprade žmogaus esme. Šviesos arkoje tai vaizduojama kaip dvi pagrindinės sątvaro sritys, kurios vadinamos žmogumi ir pasauliu. Jos tarpusavyje sąveikauja kognityvinio rato principu, kai išorinė dalis įsiurbiama į vidų, o paskui vidus išstumiamas į išorę, taip sukuriant pagrindinį sątvaro procesą – generuoti informaciją gnostinėje sintezėje. Šis procesas vyksta transcendentaliniame subjekte, tačiau  atsiveria sumatų principu žmogaus plote, iš minėto Niekio dėmens srities. Tačiau kaip tikras Esmas yra anapus hologramos, taip ir žmogaus sumatai yra ne Niekio, bet transcendentalinio žmogaus produktas.

Pagrindinė A. Šliogerio mintis, kad žmogaus sątvaras turi būti sugrąžintas prie fundamentalių jo esmių, ribojant Tarsi-Esmo kūrimą, tai vadinant pagrindiniu filotopijos principu. Kadangi Esmas rodo tikrąjį žmogaus topos, su kuriuo susijusi jo egzistencija, tai jam yra aukščiausia realybė; o vidinio subjekto „organo“ kuriamos Tarsi-Esmo hologramos – trečiarūšė realybė, kuri negali būti žmogaus orientyru. Tačiau žmogus nuolat „iškrenta“ iš šios ontotopinės orientacijos, pasinerdamas į utopinę terpę, kuri gaminama išorinio subjekto yra tik „Niekio falsifikacijų“ sritis, atitraukianti žmogų nuo tikrosios būties. Būtiška orientacija A. Šliogeriui reiškia prisirišimą prie imanentinės transcendencijos, iš kurios gaunama sandūra su tikra realybe, kurioje žmogus įgyja tikrą patirtį, susiejančią jį su nežmogiška sritimi, parodant, kad jis nėra vienintelis tikras. Ši sandūra yra pagrindinė antitezė, kurioje veikia uliumas, kaip dviejų šviesų sinteze vadinama ontologinė holograma.

Pagrindinis filognozijos papildymas yra tas, kad šis A. Šliogerio klepsidros pasaulis nėra tikroji būtis, o tik vidinė ola, vadinasi ne pirmapradė būtis. Tikra pirmapradė būtis yra didžioji sieva, kuri yra anapus mažosios sievos olos ir žmogui nepsiekiama. Visos vidinės fenomenologijos – ne absoliuti realybė, o trečiarūšė holograma, kuri negali būti tikros tiesos statuso. Pasak filognozijos teorijos, žmogus tiek daug nutolęs nuo tiesos, kad pažinimas tampa jo pagrindine veikla, kurios tikslas – priartinti pirmapradę būtį, įveikiant visas vidines iliuzijas. Kadangi to neįmanoma padaryti fenomenologiškai, nes tai tik pradinis žingsnis į pirmapradę tikrovę, reikia racionalaus proto pagalbos, kuris leidžia pamatyti transcendenciją vidinėje projekcijoje, kuri parodo daug kartų daugiau negu vien pirmykštės sumavimo substancijos pavidalai. A. Šliogerio požiūris buvo paremtas vidine fenomenologine riba, kurią peržengti įmanoma tik filosofiją pakeliant į racionalios teorijos lygį, atsisakant vien fenomenologinės patirties rėmų. Filognozijoje kaip tik tai ir padaroma; ir žmogus pamatomas iš didžiosios sievos perspektyvos, kuri buvo būdinga seniesiems teologiniams mitams, susijusiems su gnostikų judėjimais. Tai nėra naujas principas, tačiau mūsų laikais buvo primirštas; o primintas tik dvidešimtame šimtmetyje, atradus Nag Hammadi rankračius. Manau, kad filognozijoje naudinga žinoti abu šiuos principus: tiek naudotą A. Šliogerio, tiek senųjų gnostikų. Tik taip galima pasiekti aukščiausią žinojimo lygį, įmanomą juodojo drakono sąmonei.

• baltasis drakonas