Kaip jau buvo galima suprasti, filognozijos pagrindinis tikslas – baltojo drakono sąmonė, kuri pasiekiama žmogui dievūno lygyje. Toks būtų Lietuvos tikslas – pasiekti Baltojo drakono civilizaciją, kuri būtų pažinusi pilną tikrovę ir sukūrusi holoplastinę sąmonę lietuviškame substrate. Be abejo, lietuviais filognozija neapsiriboja, tačiau prasideda Lietuvoje ir yra skirta pirmiausiai lietuviškos sąmonės vystymui. Šis principas įmanomas tiek individualiai, orientuojantis į mitą ir anapusinį gyvenimą, pagal devynių vartų doktriną; tačiau pripažįstamas ir kitas variantas, kuris vysto dievūno sugebėjimus istorijos kryptimi, kaip biologinį žmonių rūšies tobulinimą. Nors pastarasis variantas mano knygose nėra akcentuojamas, jis yra logiškai įmanomas ir visas šiam keliui reikalingas priemones galima suprasti savarankiškai.

Šioje vietoje, svarstant apie galimą Lietuvos ateitį, galima kelti klausimą ar dievūnų istorinis klausimas turi būti atiduotas žmogaus kolektyvinei valiai ar psichologinio žmogaus valia turi būti ribojama? Dievūnas gali būti savaiminės, gamtinės evoliucijos rezultatas, kur žmogus kišasi nedaug, o visą tobulinimo darbą daro natūrali gamta ir genetika. Tačiau, kita vertus, tai galima suprasti ir kaip kultūrinį ir techninį progresą, kur žmogus vystomas ta kryptimi, kokia atrodo vertinga žmonijai, vertinant pagal talentus ir išskirtinius sugebėjimus, kurių pagrindu populiacijoje daroma atranka ir šiuo kūrybiniu pagrindu klojamas kelias ateities genijų civilizacijai, kuri galiausiai išsivystys į dievūnų pasaulį. Paskui išorinę kūrybą galima būtų nukreipti į save, į savo biologinę prigimtį ir patobulinus ją dirbtinėmis priemonėmis, padaryti žmogų viršžmogiu. Tai jau būtų vystymasis, kurį kontroliuoja žmonių valia, ir dievūnas kuriamas priklausomai nuo žmogaus psichologijos. Manau, kad šis variantas daug labiau tikėtinas, tačiau jis susijęs su didele rizika, tad turi būti griežtai kontroliuojamas ir prižiūrimas.

Tad kaip ta ateities Lietuva turėtų atrodyti, kad ji pasiektų Baltojo drakono civilizacijos lygį? Pirmiausiai tam reikalingas holoplastinio žinojimo vystymas, kuris tradiciškai vadinamas „gnosis“. Tai nebūtinai turi būti krikščioniškas gnosticizmas, tačiau Vakarų civilizacijoje idėjos pirmos formos išryškėjo būtent jame. Tačiau ateityje atsiskyrė nuo krikščioniškos teologijos ir modelis naudojamas nesiejant su religija, bet siejant tik su pažinimo sistemomis. Toks, pavyzdžiui, yra filognozijos modelis, kuris nenaudoja krikščioniškos mitologijos, tik laiko gnostikų judėjimą vienais iš pirmtakų, kurie suformulavo požiūrį į tikrovę, kuris remiasi dievišku žvilgsniu, žiūrint iš anapus sumatoriaus. Taip bandoma įveikti žmogiškos psichologijos apribojimus ir net neturint holoplastinės sąmonės, bandyti pažiūrėti į tikrovę bežmogiu žvilgsniu. Tai iš pradžių būtų juodojo drakono sąmonė, kuri turi holoplastinį rišlį, kurį įstačius į sumatoriu, jis mąstytų atvertą transcendenciją savo mintyse. Tam, be abejo, filognoziją dar reikia daug vystyti, tačiau kuo daugiau gaunama informacijos apie tikrovę ir žmogų, tuo lengviau jį patobulinti, siekiant sukurti tobulą sąmonę turintį žmogų.

Tačiau vien tokio principo neužtenka, nes tai žmogaus požiūris į save. Kitas klausimas, koks jo požiūris turėtų būti į didžiąją sievą, ko žmogus turėtų siekti joje? Žinoma, galimi du variantai: galima siekti ją pilnai perdaryti ir užvaldyti, laikant ją tik resursu ir perdirbama žaliava, bet galima rinktis ir kitą kelią, kuriame žmogus su anapusine realybe siekia darnos ir pusiausvyros. Manau, kad šis variantas būtų artimesnis saugiai Lietuvos ateičiai, tačiau žmogaus norus pažaboti gali būti sunku, kai jis tik siekia begalinės galios ir žmonijos masto neriboto plėtimo visatoje. Tam reikia vystyti dirbtinę technosferą, nuo kurios nukenčia natūrali tikrovė ir biosferos hipostrata be saiko užteršiama technologijomis, į kurias įstačius gyvybę, ji prarandą natūralią gyvenamą terpę ir atsiduria labai nepalankiose sąlygose vystymuisi. Juo labiau, pradėjus biologiją jungti su technologija, vis mažiau evoliucijoje lieka natūralaus žmogaus ir jis tampa pilnai priklausomas nuo žmonijos vystymosi strategijos, kuri renkasi tą žmogaus variantą, kuris geriau atitinka technologinės civilizacijos logiką. O tai gyvybei gali būti ne toks palankus kelias, lyginnat su tuo, jeigu žmogus augtų remdamasis natūralias dėsniais ir natūraliu gamtiškumu.

Kadangi kol kas filognozijoje į šiuos klausimus neturiu galutinio atsakymo, negaliu pasakyti, kaip galutinis filognozijos tikslas turėtų būti įvykdytas. Tam yra kvazikrikščioniškas kelias, nyčiškas kelias istorijoje, kai žmogus tobulinamas remiantis natūralia gamta, ir kultūrinis technologinis tobulinimas, kuris pilnai pajungtas žmogaus valiai ir dievūno siekia tokio, kokio nori žmonių vaizduotė. Pirmas variantas yra mano asmeninis, kylantis iš devynių vartų doktrinos, tikintis, kad žmogus dievūnu tampa natūraliai, po savo mirties. Gyvenimas, vadinamas mažąja kelione, yra tik pasirengimas šiam etapui, kuris pradeda nuo juodojo drakono sąmonės, kuri sujungiama su žinojimu ir tas žinojimas pertvarko tokiu principu jo santykį su realybe, kad viso gyvenimo prasme tampa pasiruošimas begalybės etapui, kuris yra tapimas dievūno sąmonė, kuri susilieja su Absoliutu ir pradeda regėti tokią realybę, kokia ji yra savo pilnumoje. Tas žinojimas vadinamas ezoterine filognozija, kuri yra individualistinė ir orientuota ne į šį, bet į aną pasaulį. Galima klausti ką šis filognozijos variantas žmogui duoda? Pirmiausiai supratimą, kas yra žmogus ir pasaulis ir gyvenime prasmę, kuri yra laipsniškas augimas link dieviškumo, kuris viršūnę pasiekia gyvenimo pabaigoje ir jam pasibaigus.

Su šiuo keliu susijęs ir nyčiškas dievūno variantas, kuris siekia žmogaus tobulumo natūraliomis priemonėmis, leidžiant veikti gamtos dėsniams ir žmogui į šį procesą beveik nesikišant. „Gnosis“ šiuo atveju tai leidimas veikti gamtai netrukdomu veikimu, nekuriant civilizacijų, kurios priešiškos šiam procesui. Nuo pirmo varianto pastarasis skiriasi tuo, kad dėmesys pasislenka iš erdvinės mitologijos anapusinio pasaulio, į šio pasaulio laiką ir istoriją. Taip pat labiau nudvasinamas ir materializuojamas žmogus, sutelkiant dėmesį ne į anapusines jo formas, bet į formas, kurios atsiveria materialioje sumatoriaus dalyje. Iš pradžių tai tik gamtinis materializmas, kuriame atsisakoma žmogiškos kūrybos, tačiau, perėjus prie trečio varianto, kuriame viešpatauja žmogaus suskurtas dirbtinumas, kultūros ir technikos pavidalu, materializmas jau ne objektyvus, gamtinis, bet subjektyvus, žmogiškas. Jį vadinu maksimalia Šėtono bažnyčia, kurioje žmogus meta iššūkį natūraliai didžiajai sievai ir užsibrėžia uždavinį tikrovę paversti žmonijos nuosavybe. Nemanau, kad šis kelias yra tinkamas Lietuvai, tad Baltojo drakono civilizaciją joje asocijuoju ne su juo. Remdamasis visa atskleista informacija manau, kad verta rinktis Dievo bažnyčią, kurioje nenuvertinamas natūralumas, didžioji sieva nelaikoma žmogaus nuosavybe, kurią jis turi užgrobti ir pavergti. Žinoma, kol žmogus nežino holoplastinės realybės, tol pasakyti koks tikras anapusinio pasaulio vaizdas – neįmanoma. Tačiau orientacijai, manau, geriausia rinktis saugų žmonijos vystymo kelią, kuriame nesiekiama viską atiduoti žmogaus ir žmonijos valiai, nes ji nebūtinai sprendžia teisingai ir nebūtinai daro teisingus pasirinkimus.

Ankstesnėse knygose naudotas principas buvo, kad teorija turi siekti maksimalaus žinojimo, tačiau kalbant apie tikrovės, taip pat ir žmogaus, perdarymą, jis turi būti ribojamas, laikantis bioetikos normų. Todėl pasiekus penkiolikto tomo pabaigą laikau, kad baltasis drakonas filognozijoje siekia kurti Dievo bažnyčią, kuri yra geriausia Lietuvos ateities perspektyva. Kaip ji turi atrodyti jau aprašyta „Filognozijos pradmenų“ tomuose, kuriuos perskaičius galima surasti visas siūlomos ateities gaires.

• baltasis drakonas