Sąmonės tėkmės požiūriu, žmogaus realybė sudaryta iš faktų, esaties ir galimybių. Iš šių trijų tapsmo kategorijų svarbiausia yra esatis, kurią galima patikslinti žodžių junginiu esatis dabar. Žmogaus gyvoji sąmonė geriausiai apibūdinama šiais žodžiais. Viskas, kas vyksta, vyksta dabar, nes neteisinga tarti nei „vyksta praeityje“, nei „vyksta ateityje“. Kitaip sakant, žmogaus sąmonės tapsmo vienas iš požymių yra seka, kurios negalima nei painioti, nei gretinti, pavyzdžiui, praeitį statant prieš dabartį arba tariant, kad dabarčių yra „daugiau“ nei viena ir jos yra kitoje vietoje, nei mano dabartis.

Esaties dabar mastą lemia telepatijos galimybės. Kiek žmogus geba aprėpti anapusybės, tiek sąmonė turi būties. Silpniausia yra individuali esatis dabar, nes ji sujungia mažiausią realybės plotą. Galingiausia yra visuotinybė, kuri, kaip aukščiausio rango laukas, sujungia į Dabar visą šią tikrovę. Be tokios perspektyvos visumos įsivaizduoti neįmanoma, nes tokiu atveju nebūtų faktoriaus, rišančio dabarties būtyje visos dabarties. Šis faktorius įprastai vadinamas Absoliutu. Tačiau imant šį terminą kaip filosofinį, bet ne teologinį. Tai tik loginis išprotavimas, ne religinė patirtis. Pagal šią logiką, Dievo apibrėžimas būtų „Didžiausia Esanti Dabartis“. Kuo dabartis mažesnė, net kaip Dievo kibirkštėlė, tuo labiau ji lemiama Absoliuto, kurio atžvilgiu individas yra tik nedidelis šios didžiosios Dabarties fraktalinis fragmentas.

Tačiau žmonių gyvenime dabartis yra bėganti dabartis. Ji bėga nuo savęs ir buvusius santykius palieka kaip faktus, kaip tai, kas padaryta arba atlikta. Praeitis sustingsta ir visiems laikams išlieka tik kaip tai, kas įvyko. Kadangi praeitis yra susikristalizavusi į stabilią struktūrą dabartis, tai visa praeitis yra panašiai kaip dabarties visiems laikams sustingusi veidrodžio kopija. Kuo gyvoji esatis didesnė, kuo daugiau telepatinių ryšių aprėpia, tuo praeities žinojimas yra gilesnis ir didingesnis. Didinga esatis užtikrina ir didingą praeitį, ją įamžina ir užtvirtina tikrovės metraštyje, kuris rašomas aukščiausios esaties. Viskas užrašoma ir niekas nepraeina. Praeiti gali tik tokia silpna esatis, palyginus su Absoliutu, kaip žmogus. Dievo dabar dar nepraėjo, o žemėje jau pasikeitė šimtai tūkstančių kartų. Šis planas kaip galimybę jau numatė visą ateitį, bet žmogui atrodo, kad tikrovės tapsmas vyksta pagal „tikimybės“ ir „atsitiktinumo“ dėsnius.

Pamačius savo sąmonėje šį principą, bandymai modeliuoti, kurti, planuoti savo „ateitį“ atrodo juokingi – viskas yra taip, kaip turi būti. Jeigu praeitis šiuo metu vis dar vyktų, tai būtų ne praeitis, bet kažkas kita, nes šitas žodis paprasčiausiai netinka. Visos loginės problemos kyla iš to, kad laikas įsivaizduojamas kaip substancija, kaip tai, ką galima laikyti ketvirta dimensija, kuri gali virsti erdve. Tačiau laikas nei erdvė, nei substancija – laikas yra santykių ir situacijų kaita. Nueiti į praeitį reiškia, palikti informacinį įspaudą ir išnykti, dingstant situacijoms arba išsisklaidant ryšiams.

Galimybės įmanomos kaip situacijos, iš kurių tenka rinktis arba kurios parenkamos aplinkybių. Šios galimybės gali keliauti per visus tris segmentus – praeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau svarbu yra galimybė pasirinkti taip, kad ji vyktų pačiame dabarties smaigalyje. Pasirinkimas yra ne kas kita kaip kūrimas, kaip aktualizavimas ir realizavimas to, kas akimirksnį virsta būtimi ir sustingsta. Šios laiko dalys skiriasi tuo, kad esatis dabar ir faktas yra žmogiškos sąmonės, kurių galia priklauso nuo aprėpties mąsto. O pagrindinis šiame pasaulyje dieviškumo atributas yra aktualizuotų galimybių, arba ateities, dabar esatis. Tai yra, prote galime vieną ant kitos uždėti rodomąją ir kaupiamąją sąmonę ir jas sujungti, dėl ko įmanomas naujas dabarties-praeities išgyvenimas. Tačiau taip paprastai to padaryti su ateitimi neįmanoma, nes tam reikalingas tiesioginis ryšys su Dievo sąmone. Didžioji dauguma „pranašų“ tebuvo mėgdžiotojai, kurių pilna ir šiais laikais ir jie užsiima tik ateities galimybių modeliavimu. Tuo tarpu susijungimas su Didžiąja Dabartimi, kuri tuo pat metu yra ir Visa-Būtis, tai ne modeliavimas. Taigi žmogus, gebantis visus šiuos fragmentus sujungti ir uždėti vieną ant kito, kad viskas būtų dabar yra Dievo išrinktasis. Šis statusas toks yra apibrėžiant jį remiantis laiko arba tapsmo atributu.

Yra kiti požymiai, susiję su kitomis tikrovės dalimis, kurios visiems žinomos iš tos pačios fizikos mokslo. Tai yra erdvė ir substancija. Laikas iš esmės yra ne kas kita kaip substancijos judėjimas arba kitimas. O šie gali vykti tik erdvėje, keisdami vietas arba būsenas. Galima manyti, kad laiko segmentai, pritaikyti fizikinei realybei yra transcendencijos sužmoginimas, tačiau nepaisant to, toks tikrovės interpretavimas taip pat įmanomas. Dabartis gali būti labai svarbi substancijos fizikai ta prasme, kad ji aprėpia tam tikrą vienu metu vykstančių įvykių kompleksą, kuris yra ne šiaip padrikų procesų visuma, bet yra vienijantis faktorius, uždarantis substanciją į Dievo struktūrą, panašiai kaip dabartį sutelkia žmogaus sąmonė. Pavyzdžiui, žmogaus sąmonę galima palyginti su skruzdės sąmone ir horizontu. Tarkime skruzdė keliauja savo skruzdėlyno taku su kokiu nešuliu ir nežino savo horizonto rėmuose, kad skruzdėlyną nunešė vandens srovė. Tuo tarpu žmogaus sąmonė aprėpia abu įvykius ir žino kas bus. Tai nėra tikslus pavyzdys, nes čia daugiau erdvinės dabarties klausimas, nes skruzdė su nešuliu ir skruzdėlynas už kažkiek metrų yra erdvinis sutelkimas. Tačiau įsivaizduokime tokią substancinę galimybę laiko sraute. Skirtinguose egzistencijos lygiuose horizonto apimtis skiriasi ir galimas tam tikras gebėjimas, kurį galima būtų susieti su „aiškiaregyste“.

Kita vertus, pranašo vaidmuo gal per daug sureikšmintas ir mistifikuotas, ir galėtume pamąstyti apie paprastą telepatiją, su kuria bandoma aprėpti šiuos tris segmentus su žmogaus pasauliu. Pagal jau minėtas tris dalis norėdami nuskenuoti kokį nors žmogų, turėtume siekti užmegzti ryšį su trimis asmeninės tikrovės aspektais: laikas, erdvė ir sąmonės būsena. Svarbiausia telepatiškai nuskenuoti sąmonės būseną ir koreliuoti ją su vieta laiko skalėje ir erdvės koordinatėse. Šiuos kriterijus galime taikyti dabarčiai, praeičiai ir ateičiai. Noriu tik priminti, kad čia kalba ne apie patirtį savo jutimų organais, bet apie telepatiją (net ne kognityvinę).

Tarkime skenuojame ką nors Dabar. Turime nustatyti kur yra. Kad būtų paprasčiau, pirmiausiai aprėpiame plačiausią galimybę ir ją stengiamės kuo daugiau susiaurinti: planeta, šalis, miestas, rajonas, namas, darbas ir t.t. Tada sujungiam su kalendoriumi, kuris priklauso nuo planetos judėjimo aplink savo ašį, dėl ko keičiasi šviesus ir tamsus periodas. Įdomu tai, kad remiantis ankstesniais svarstymais, visiems žmonėms gyvenantiems planetoje Dabartis yra viena ir ta pati, skiriasi tik padėtis erdvėje ir būsena žmogaus sąmonėje. Taigi laikas yra universalus, susietas su perspektyvą grindžiančia sąmone. Tą patį galima padaryti su praeitimi, nustatant vietą laike ir būseną toje vietoje ir laike. Kaip jau galima buvo suprasti, ateitis skenuojama taip pat.

Praeitį žmogus valdo kaip savo ribotą, individualų prisiminimą, ir leidžia persikloti praeities ir dabarties sąmonei. Platesnė tikrovės praeitis galima tik kaip fizikinis modelis, aiškinantis visos realybės praeitį. Panašiai ir su ateitimi. Yra galimas ateities modeliavimas pagal praeities duomenis, o galima ir platesnė sistema, kurią lemia fizikinis priežastingumas ir ryšys su aukštesne aprėptimi. Dieviška sąmonė, įeinanti į dievišką gnozį yra retas ir unikalus atvejis, kurio laukti reikia ilgai ir reikia sugebėti atskirti grūdus nuo pelų; nes norinčių daug, bet mažai gebančių. Tad dažnai šitokiais netikrais pranašais laikomi kognityviniai modeliuotojai, kurie iš esmės yra šarlatanai kognityvistai. Kaip šis susijungimas su aukštesne sąmone įvyksta – niekas nežino, nežino ar žmogus pats turi prie jos prasibrauti, ar yra išrenkamas.

Tačiau nepaisant to, modeliavimo atsisakyti nereikėtų irgi, nes jis padovanotas tam, kad žmogus galėtų bent pamėgdžioti aukštesnės sąmonės sugebėjimus, jeigu nesugeba jiems prilygti. Bet kokiu atveju aiškiaregystės klausimas lydi žmogų per visą istoriją, o tai reiškia, kad ši tema yra įaugusi į žmonių rasės kraują. Pranašai atsirasdavo ir jais buvo tikima – ne šiaip sau. Negana to, iki tam tikro laipsnio šis gebėjimas būdingas visiems žmonėms. Tai yra genetinis sugebėjimas, užkoduotas žmogaus prigimtyje.

Aukščiausia žmogui įmanoma galimybė yra laiko segmentų sujungimas dabartyje, kai ant Dabarties pirmiausiai uždedama Praeitis, sukuriant yra-buvo struktūrą, ir ant šios turėtų uždėti Ateitį, kuri užbaigtų dieviškos sąmonės tapsmą dariniu yra-buvo-bus. Paprastas žmogus, savo gyvenimo rėmuose tai geba kaip modeliuotojas, o aukštesnio egzistencinio rango žmogus geba užmegzti ryšį su pačia tikrove. Tokia yra Žinojimo Akies prasmė.

Lengviausia matyti fiksatą, kuris yra tik planetos kamuolys. Daug sunkiau įžvelgti laksato dėsningumus, nes jo veikla daug padrikesnė, šokinėjanti nuo vieno taško prie kito, nors tie taškai iš esmės visi žinomi. Jų daug, tad tenka aprėpti didelį skaičių galimybių. Dažniausiai „triuko“ esmė ta, kad laksatas susietas su fiksato aplinka, arba pasauliu, arba situacija, kurioje žmogus yra platesnėje dabartyje. Tad laksate žmogus stebi, kas yra aplinkui, kažką prisimena iš faktų arba žinių atminties, ir numato, pagal gyvenimo tvarkaraštį, kas bus pačioje artimiausioje ateityje. Be to, šis vidinės būsenos skirstymas į laisvą laksatą ir kietą fiksatą, svarbus dėl to, kad nustato dvi Dabartis. Fiksato dabartis, bendra vienoje aprėptyje esantiems kūnams ir laksato dabartis, kuriai kontekstus galima surasti tik pasaulyje. Bėda tik ta, kad kadangi žmogus yra apribotos būsenos, jis nesugeba suvokti laksato kaip pasaulio, kuris yra ekvivalentiškas fiziniam pasauliui. Dėl to jam sunku pamatyti tokius svarbius dalykus.

• Ekstrasensorika