Kadangi tirti visumą mokslinių priemonių nėra, belieka naudoti filosofinį metodą, pagrįstą vaizduote ir logika. Tai galima laikyti fantazijomis ir nepatikimomis žiniomis, kurias laikant nevisavertėmis, galima siekti jas apriboti kaip klaidinančias. Tačiau toks griežtas požiūris nebūtinas, nes visada malonu pasimėgauti ir intelektualinėmis galimybėmis, faktus atidedant į šalį. Tai, ką čia dabar pasakysiu – nėra jokie faktai, nes tokio masto faktų turėti negali niekas, bet manau, kad bent kai kam tai galėtų atrodyti kaip ganėtinai įdomi idėja.

Daugelis žmonių yra įstrigę ties „Didžiojo sprogimo“ vaizdiniu ir negeba savo vaizduotės perkelti toliau atgal. O tai padaryti galima gan lengvai, tik reikia įjungti laisvą nuo mąstymo refleksų protą. Tai nėra blogai, nes ir „didžiojo sprogimo“ idėja atėjo kaip niekaip nepatikrinama fantazija ir kaip „logika bei vaizdinys“. Nemanau, kad kitiems tai turėtų būti uždrausta.

Todėl ir noriu paviešinti savo idėją apie visatos kilmę, paaiškinant šiek tiek detaliau „didžiojo sprogimo“ teoriją. Šis sprogimas, po kurio atsirado visata, „buvo“ tik rezultatas ilgesnės įvykių sekos, kurie vyko Šaltinyje. Šaltinis yra filosofinė idėja, kurią priima daugybė žmonių, mąstančių apie realybės pagrindą. Jie tiki, kad iš jo ateina visa tikrovė, tad jo vaidmuo panašus į Dievo arba Absoliuto. Tačiau šis žodis pranašesnis tuo, kad jis pašalina visas religines ir sektantiškas asociacijas, ir leidžia mąstyti tikrovę laisvu mąstymu.

Ta visatos atsiradimo seka yra tam tikra reakcija Šaltinyje (pažymėta mėlynai), kurios metu išspinduliuojamas energijos kvantas, sudarantis visą visatą. Mes įpratę kvantą suvokti kaip mikroskopinę realybę, bet šaltinio tikrovė yra daug aukštesnė, netgi pati aukščiausia, ir joje vieno kvanto energija prilygsta visos visatos energijai. Tad turėjo įvykti tokia reakcija, kurios metu buvo išspinduliuotas fizinis visatos kvantas, kuris sprogo ir šio sprogimo nuolaužos sukūrė mūsų fizinį kosmosą.

 Galima manyti, kad tokios reakcijos Šaltinyje yra įprastos ir atsiranda bei išnyksta daugybė visatų, kurios praeina savo evoliuciją panašiai kaip žvaigždė ir sugrįžta atgal į tą vietą, iš kurios išėjo. Tai yra visatos egzistavimo ciklas. Visa visata yra materijos sankaupa, kuri geba formuoti žemo rango fizines būtybes, į kurią įsikūnija aukštesnio pasaulio sielos. Tai reiškia, kad šis fizinės realybės burbulas atsiranda ne tuštumoje, bet kitoje realybėje, kurią vadinu gnostine, ir kad po sprogimo prasideda šių realybių difuzija, kurios dėka atsiranda mišrūs pasauliai. Šiuose mišriuose pasauliuose susiformuoja, perėjimas iš visatos kvanto medžiagos, į pirmykštį sielų kosmosą, kur vyksta fizinės visatos priežiūra, valdymas ir evoliucijos kontrolė. Netgi manau, kad fizinio pasaulio gyvybės kibernetinės sistemos buvo sukurtos dirbtinai, kaip „įsikūnijimo mašinos“.

Tad aukštesnės realybės sielos yra labai didelės, dar didesnė jų visata ir šioje visatoje kvantai ir energijos yra milžiniški, palyginus su mūsų mažos visatos proporcijomis. Visai gali būti, kad šis sprogęs visatos kvantas atrodo kaip holograma, kurioje susiformuoja iliuzijų pasaulis, kuris iš aukštesnio požiūrio skirtas tik įdomiems žaidimams.

Tokia gyvenimo esmė, kurį mokslininkai bando tyrinėti moksliniais metodais, bet atveria labai nedaug, apsiribodami logine pradžia, kurią vadina „Didžiuoju sprogimu“; bet tas sprogimas – labai paprasta tikrovė, kuri paaiškinama kaip įprastinė kvantinė reakcija Šaltinyje, kur susijungia energijų kvantai ir išspinduliuoja šalutinius produktus, virstančius atskiromis visatomis. Jau sakiau, kad visai tikėtina, kad tos reakcijos netgi sukeliamos dirbtinai ir priklauso mums nežinomiems aukštesnės egzistencijos ciklams.

Vadinasi ši visata nėra egzistencijos centras, tai tik vienas fizinis burbulas, kuris pereina savo evoliucijos etapus ir vėl grąžina energiją Šaltiniui. Šis procesas vyksta be galo ir net yra begalybė tokių visatų šiuo metu. Tačiau jos tiesiogiai niekaip nesusisiekia ir mes negalime žinoti, kokios jos yra ir kas jose vyksta.

Nors multivisatos idėja ne nauja, bet manau, kad įdomiai sugebėjau paaiškinti, kaip tokios visatos atsiranda ir ką reiškia žodis „kūrimas“. Kūrimas tikrai negali būti iš „nieko“ – Absoliutas šią realybę sukūrė iš savęs. Ir tai jo egzistencijos ciklo esmė. Absoliutas kuria ne todėl, kad kažko siekia arba nori, paprasčiausiai tokia jo „prigimtis“, kaip tam tikro energijos kvantų lauko, kuris iš savęs paima visas žemesnes už save realybes. Kūrimas kaip žaibo išlydis, kuris kyla todėl, kad atsirado potencialų skirtumas ir turi būti išlyginta energija. Tokia yra tikra mūsų tikrovės priežastis.

Todėl klausimas yra, ką su visu tuo daryti? Kokią prasmę turi visatos pažinimas ir įvaldymas, kuri vis tiek išnyks ir jos niekada nebus įmanoma sugrąžinti? Be to, ši visata išnyks kartu su visoms savo gyvybių kibernetinėmis sistemomis. Galia yra gerai, tačiau keliauti reikia ne per iliuzijų hologramą, bet tarp dimensijų, nes tikslas surasti ne visatos kraštą, bet visatai energijos kvantą padovanojusį šaltinį. O Šaltinis yra visur, jis pasiekiamas per difuzinę, mišrią realybę. Todėl reikia mąstyti ne erdviškai, ekstensyviai, bet į realybės gelmę. Geriausiai gelmė pasiekiama per vidų, vidinį pasaulį, nes čia ploniausias fizinio visatos burbulo luobas. Savo sieloje net galima jį permatyti kiaurai.

Pamačius tokią realybę, kyla noras savo gyvenimą įsivaizduoti kaip daugelio reinkarnacijų žaidimą, galima jį sieti su kokia nors etika, bet man atrodo, kad tai išsigalvojimai. Manau, kad jeigu reinkarnacija tikrai vyksta, tai ji vyksta ne atlygio ir bausmės, bet laisvo žaidimo principu. Kodėl tai žaidimas? Todėl, kad dirbtinėje, iliuzinėje realybėje jokie veiksmai negali turėti stulbinamos, kosminės prasmės. Tai vyksta panašiai, kaip kompiuterio žaidime, kuriame gali priimti įvairius sprendimus, kurie gali būti geresni, blogesni, bet žaidimą išjungus jie dingsta kartu su tais vidiniais, iliuzijų pasauliais, nevaidindami jokio vaidmens.

Todėl keista būtų pagal tai vertinti ar teisti žmogų, į realybę pažiūrėjus tokiu stambiu planu. Į viską reikia žiūrėti paprasčiau, kaip sakoma „filosofiškai“, t. y., matant visumos vaizdą. Reikia suvokti, kad visoms pastangoms ir technologijoms yra neįveikiama riba, nes reakcijos viduje atsiradęs suvokimas vis tiek niekaip negali valdyti reakcijos eigos. Tam neįmanoma sukurti jokių technologijų, neišsivaduojant iš iliuzijų burbulo.

Kita vertus, kiekvienas esame kažkas kitame pasaulyje, kuris irgi išėjęs iš Šaltinio ir yra daug arčiau jo. Fizinei realybei atkritus, ta dalis lieka anapus ir gyvena savo kosmose, ieškodama kito kūno, arba tenkindamasi jau įgytomis patirtimis. Kai kas mėgsta sakyti, kad šios patirtys ir tikslas, bet iš aukštesnės perspektyvos žiūrint, šis pasaulis vargu ar labai įdomus, nes visos jo galimybes išvaikščiojamos per kelias sekundes. Todėl reali prasmė šio mišraus pasaulio, iš tikrųjų, yra nežinoma. Ir galima įtarti, kad šis nežinojimas taip pat yra žaidžiamo žaidimo dalis.

Taigi apibendrinsiu, kaip siūlau įsivaizduoti „Didįjį sprogimą“, po kurio, sakoma, atsirado mūsų visata, su trilijonais galaktikų, kuriose pilna gyvybės formų. Tas sprogimas sukeltas kvantinių reakcijų įvykusių Šaltinyje, kurių metu išspinduliuojamas energijos kvantas, kuriam susprogus iš nuolaužų pradeda formuotis kosminiai pasauliai, kuriuose po tam tikro laiko užsimezga sąmoninga gyvybė. Visai gali būti, kad tos reakcijos net ne natūralios, bet sukeliamos dirbtinai, siekiant sukurti tokius kaip mūsų fizinės realybės burbulus.

Tokia glausta mano idėjos esmė.

• Visata