Gaujinio pjudymo psichologija

Kodėl tampama taikiniu

Spec. tarnybų taikiklyje atsiduria vis daugiau žmonių, kurie nėra pažeidę jokių įstatymų, bet yra kažkam neparankūs, todėl juos norima pašalinti sau iš kelio. Tokios kovos, savo tikslais panaudojant jėgos struktūras, vyksta tarp įvairių klikų ir interesų grupių valstybės organizacijoje arba tai gali būti „klasinis” konfliktas, kai sutvarkomi žemesnės kastos „išsišokėliai”, nesutinkantys būti „nuliais” ir sau patvirtinama valdžia bei pranašumas, ir gal net per niekuo dėtų žmonių galvas padaroma sėkminga „karjera” sistemoje.

Žmogui tapus tokiu taikiniu, jis atsiduria labai sudėtingoje psichologinėje ir socialinėje situacijoje ir jam reikia stengtis visais būdais padėti, jeigu turima bent likučių sąžinės, nes toks susidorojimas yra didelė neteisybė. Žmogus nepažeidęs įstatymų neturi būti neteisėtais metodais persekiojamas, net jeigu kažkam neparankus ar kažkam reikia tokių spektaklių padaryti karjerai sistemoje. Juo labiau tai netoleruotina dėl to, kad paprastai renkamiesi pažeidžiami žmonės, dažnai jauni ir neturintys pakankamai gyvenimo patirties ir galimybių apsiginti. Niekieno gyvenimas neturi būti aukojamas dėl kažkieno siaurų personalinių interesų.

Neturint patirties, sunku susigaudyti kas iš tikro vyksta, ir galima pridaryti kvailysčių, padedant spec. tarnyboms susidoroti. Patirčiai įgyti reikia laiko, o laiko nėra. Tačiau patirtimi galima dalintis, todėl reikia stengtis pasinaudoti kitų žmonių patarimais. Kitaip sakant, savo suvokimą paaštrinti galima per informaciją apie tokias operacijas.

Teritorija ir horizontas

Spec. tarnybų vykdomos slaptos operacijos pagrindinė sąvoka yra teritorija ir horizontas. Iš spec. tarnybų perspektyvos, kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje, turinčiame įvykių horizontą. Iš išorės tai yra svetima teritorija, į kurią vykdant užduotį reikės įsibrauti, o iš vidaus tai yra sava teritorija, kurią siekiama išsaugoti ir apginti. Horizontas yra riba tarp vidaus ir išorės, kuri yra matas parodantis, ką sąmonė kontroliuoja, o kas yra už jos kontrolės ribos. Horizontas būdingas visiems, ir yra individualaus žmogaus pažeidžiamumo rodiklis. Tokio pažeidžiamumo dažnai nebūna organizacijoje, kuri turi savo vidinę informacijos sistemą ir šį horizontą išplečia savo viduje aprėpdama daugelio individų struktūrą. Tačiau šiame bloge mane labiausiai domina pažeidžiamiausi, individualūs atvejai, kuomet žmonės neturi į ką kreiptis ir gali padėti tik patys sau.

Horizontas iš vidinės ir išorinės perspektyvos veikia skirtingai. Iš individo perspektyvos, jis sukelia psichologinį paranojos jausmą, nes horizontas nurodo į neapibrėžtumo sritį, kuri yra už sąmonės kontrolės ribų. Šis paranojos efektas įjungia vaizduotės ir semantinės asociacijos mechanizmą, kurie neturi jokio tiesioginio pagrindimo šiapus, nors žmogus tikrai žino, kad vyksta operacija ir jis yra persekiojamas. Iš išorinės perspektyvos žmogaus pasaulis yra teritorija, į kurią reikia įsibrauti ir kurią reikia užgrobti. Tačiau kadangi vis dar gyvename racionalios teisės pasaulyje, užgrobimas negali būti atviras, paliekantis ženklus ir pėdsakus. Spec. tarnybos įsibrauna taip, kad šis įsibrovimas netaptu lengvai parodomu faktu. Galima naudoti tik ikifaktinių ženklų sistemą. Kad įsibrovimo ženklas netaptų faktu, naudojamos įvairios maskuotės sistemos.

Organizacijai visos individualios teritorijos, per bendrą informacijos sistemą yra kiaurai permatomos ir kontroliuojamos, todėl organizacija turi informacinį pranašumą. O individualiu atveju, spec. tarnybų taktika, per maskuotės sistemas ir „anapusinio” pasaulio neapibrėžtumą stengiasi sukelti paranojos būseną. Kai maskuotės sistema lieka ikifaktinėje stadijoje, šis persekiojimas lengvai gali būti paverstas klinikiniu paranojos atveju. Tai taip pat yra vienas iš susidorojimo būdų. Realiai, kas operaciją tenkina, priklauso nuo turimų užduočių, ir toks klinikinis susidorojimas gali ir netenkinti. Tada šis efektas naudojamas psichologiniam dezorientavimui ir susilpninimui arba socialiniam diskreditavimui, jeigu žmogus išprovokuojamas elgtis neadekvačiai.

Iš taikinio perspektyvos kontrpriemonės gali būti, racionali maskuočių analizė (nepasiduodant impulsyviam mąstymui ir elgesiui) ir informacijos rinkimas, kuris mažina užhorizontinio pasaulio neapibrėžtumą. Bet teisiniam procesui svarbiausia yra operaciją pagauti kokioje nors faktinėje situacijoje, kurią būtų galima užfiksuoti ir naudoti kaip įrodymą. Nes į tavo kontroliuojamą teritoriją užsimaskavę braunasi agentai, kurie gali elgtis kaip paprasti nepažįstami arba kaip žinomi žmonės, bet niekada kaip prieš tave operaciją vykdantys operatyvininkai. Taip pat maskuojama technika („blakės”, mikroobjektyvai ir t.t.). Techniką „pagauti” lengviau negu žmones, bet ją sudėtinga asocijuoti su vykdoma operacija.

Maskuotės pavertimas faktu

Spec. tarnybos į teritoriją įsibrauna tik per ženklus, kurių tikslas paveikti žmogų, bet taip, kad poveikis netaptų faktu. Į pasaulį braunasi su žmonėm-agentais ir technika. Agentai yra užsislaptinę, kad nebūtų išaiškinti, o technika miniatiūrizuojama iki tokio laipsnio, kad paprastomis priemonėmis jos neįmanoma aptikti – tam reikia specialios įrangos. Šitaip pats operacijos organizacinis centras taikiniui visuomet būna už horizonto ribos, taip aktyvuojant psichologines „paranojos” struktūras.

Bet operacija dažnai pasiekia tokią stadiją, kai nuo taikinio ji neslepiama, bet slepiama tik nuo aplinkinių žmonių ir visuomenės, kad nebūtų galima suvokti neadekvačių reakcijų tikros priežasties. Tai pasiekiama per psichotroninės technikos naudojimą, kai užgrobiamas pats teritorijos, kurią siekiama kontroliuoti centras – highjack‘inamas sąmonės srautas. Kadangi tokia technika yra nuotolinė arba miniatiūrizuota (kaip blakės ir mikroobjektyvai), ji vis tiek leidžia spec. tarnyboms veikti iš už horizonto ir psichotroninio įsibrovimo į teritoriją vis tiek negalima paversti faktais, nors poveikis būna daug atviresnis, nei užsimaskavusio agento ženklas, kurio tikslas sukelti gelmines paranojines asociacijas.

Prieš telepatinį terorizavimą galima kovoti su gynybiniais psichotroniniais implantais, bet juos turi tik agentai, o paprastam žmogui jie neprieinami.

Kaip maskuotę paversti faktu? Pirmiausiai, galima siekti užfiksuoti ženklą, kad jį būtų galima rodyti (jeigu tarkim gaunamas koks emailas ar koks laiškas, su paslėptu grasinamu turiniu). Toliau galima ieškoti užmaskuotų techninių priemonių. Tai yra lengviausia, bet reikia specialios įrangos ir kainuoja daugiau pinigų. Agentų demaskavimas sudėtingiausias dalykas, nes daryti poveikį žmonėms neturi teisės, ir jie turi galingos struktūros stogą. Su žmonėmis galimas tik „informacinis karas”.

Ar reikia šnekėtis su aplinkiniais

Paprasti ir atviri pokalbiai dažniausiai neveikia, nes, kadangi spec. tarnybos veikia iš už horizonto ir jų veiksmai dėl jau minėtų priežasčių sunkiai paverčiami faktais, savo žodžių dažniausiai nėra kuo pagrįsti. Nes, jeigu tavo sąmonėje yra tik užmaskuoti ženklai, bet nėra jokių faktų, tai kito žmogaus sąmonėje dažniausiai nebūna net ženklų, ir todėl yra labai sunku patikėti, nebent būtų labai išmintingas ir patirties turintis žmogus. Bet žemiausioje kastoje tai retai pasitaiko.

Primityvus „pasiskundimas” kažkam dažniausiai būna neveiksmingas ir net kenksmingas, nes, pagal socialinę matricą, pradeda abejoti psichologine būsena. Tad jeigu yra noras kalbėtis ir aiškinti, tai reikia daryti ne paprastai, bet sumaniau.

Ko niekada nereikia daryti: Kalbėtis su sistemos, vykdančios susidorojimą, psichologais specialistais, nes tada atveri savo sąmonę priešams ir leidi dar labiau padidinti savo teritorijos kontrolę įsibrovėliams, o jie lieka dar labiau užsimaskavę už horizonto ribos. Tada visi tavo racionalūs argumentai bus nurašomi kaip psichiatriniai simptomai, būsi pririštas prie vietos, gydytojų ir vaistų, kurie taip pat naudojami susidorojimui, arba psichotroninio poveikio maskavimui, kuris paverčiamas įvairiais „šalutiniais poveikiais”. Svarbiausia suvokti, kad psichologo išrašyti vaistai taip pat yra naudojami kaip maskavimo priemonė.

Sistemos sutvarkymas

Su tokia sistema spec. tanybos highjack‘ina žmogaus gyvenimą, kad privestu žmogų prie bedugnės krašto ir, naudodamiesi tokia situacija, galėtų valdyti. Užprogramuotos baigtys tokios: vaistų pripompuota daržovė, nusikaltėlis arba savižudis. Sutvarkyti sistemą nėra neįmanoma, bet tai labai sudėtinga ir be pagalbos, vienam to padaryti beveik nėra galimybių. Tai, aišku, nereiškia, kad nereikia stengtis. Blogiausias sprendimas – pasiduoti šantažui ir nustoti kovoti, nes tai reiškia sistemos vergo gyvenimą. Pagrindinis tikslas turi būti sistemos sutvarkymas, kuriam žmogus turi atiduoti visą savo protą. Minimalus tikslas – neleisti sistemai primesti tau savo žaidimo.

Bet reikia žinoti su kuo turi reikalą. Tai yra galingas agentūrinis tinklas apraizgęs visą visuomenę. Aukščiausioje kastoje – agentai visi, vidurinėje kastoje – 70-80  procentų. Darbininkų kasta turi apie 30 procentų informatorių, slaptų bendradarbių ar agentų. Laisvajai žmonijai priklauso tik dalis, bet dažniausiai jie nesuvokia, kokiame pasaulyje gyvena. Kokiu principu veikia agentūra, jau paaiškinau: iš individualios perspektyvos, visa sistema veikia iš už psichologinio horizonto, neleisdama užfiksuoti jokių faktų. O neturint faktų, agentūra gali apsimesti durneliais, nors žino kas vyksta, o laisvoji žmonija irgi yra „šiapus horizonto” ir dažnai net nenutuokia, kas visuomenėje vyksta: kokie karai, susidorojimo spektakliai ir t.t.

Žmogui nepabūgus suremti špagų, laukia dramatiška kova ir herojaus bei į dangų keliaujančio kankinio kelias.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s