Kaip tapti poliglotu

Įprasta manyti, kad norint gerai mokėti bent kelias kalbas, arba kitaip – būti poliglotu, reikia ypatingų sugebėjimų. Tačiau tai klaidingas įsitikinimas, kuris atsiranda iš kalbos reikalų nepakankamo išmanymo. Šis neišmanymas atsinešamas iš mokyklos, nes čia daugiakalbystė nepropaguojama, nors ir vaizduojama, kad vaikų gabumai skatinami. Bet jeigu skatintų iš tikro, būtų normalios kalbų mokymosi priemonės, o vaikai galėtų kalbėti nuo 5 iki 10 kalbų.

Tad ko reikia, norint tapti daugiakalbiu? Pirmiausia, reikia žinoti kas yra kalba kaip vidinis jausmas ir universalus modelis, kuris perkeliamas į vis naujas kalbas, su labai nedideliais pakeitimais, o ne apibrėžimais ar sąvokomis. Toliau, reikia žinoti kaip sistemingai kalbos mokytis, naudojant pačius efektyviausius metodus. Žinoma, elementarūs gabumai tam reikalingi, nes reikia įsiminti ir įvaldyti daug informacijos, tačiau bazinis lygis dažniausiai nekelia jokių problemų, nes jis įprastas. Ir, be abejo, reikia daug dirbti, nes gauti rezultatą neįdėjus pastangų neįmanoma jokioje srityje. Atsižvelgiant į informacijos kiekį ir vidutinį gabumų lygį, efektyviai įvaldyti kalbai reikia apie metų. Tai reiškia ne, kad po metų gali pasakyti ar paklausti kelias frazes ar suprasti nesudėtingą tekstą, bet valdyti efektyviai, panašiai kaip pirmąją savo kalbą.

Pirmiausiai, kas yra kalba? Tai ženklų sistema, kuri skirta perteikti tam tikrą sąmonės turinį. Tas turinys yra žmogaus vidus ir pasaulis. Kiekvienoje natūralioje kalboje ženklai skirti perteikti formalią kalbos sistemos sąrangą, išorinius ir vidinius santykius bei ryšius, kurie vadinami gramatika. Taip pat ženklais perteikiamas visas psichinių tikrovių turinys, kuris gali būti subjektyvus, emocinis, mentalinis arba objektyvus, išorinis ir bendras visiems žmonėms, kurie bendrai gyvena tam tikroje aplinkoje. Gramatinis ir žodinis turinys išreiškiamas išoriniais ženklais, kurie yra regimos figūrėlės, koduojančios garsą arba idėją, arba girdimais garsais, būdingais šnekamajai kalbai, kuri yra pirmas bendravimo ženklų sistemos variantas – rašomasis yra tik vėlesnis patobulinimas.

Antras klausimas – kaip mokytis? Čia principai elementarūs, nors poliglotai jų nėra linkę lengvai viešinti, kad jų gebėjimas atrodytų įspūdingesnis ir vertingesnis. Tačiau manau, kad šias gudrybes pats laikas paviešinti, nes kiekvienas žmogus turi vienodu lygiu mokėti bent penkias kalbas, ne tik pagrindus ar rudimentines gebėjimų užuomazgas.

Toliau pateiksiu visą sistemą, bet čia galiu paminėti kelias idėjas. Yra labai nedidelis žodžių tipų skaičius, atitinkantis tikrovės sąrangą, kurioje yra substancija ir judėjimas. Visi žodžiai yra raidiniai arba garsiniai šių aspektų pavadinimai – substancijos dalių pavadinimai ir vyksmų bei procesų dalių pavadinimai. Toliau – apibūdinamieji žodžiai ir pagalbiniai žodeliai atliekantys struktūrų formavimo funkcijas (jungtukai, prielinksniai). Vadinasi, žodynas skirstomas į tris dideles dalis: daiktų vardai, vyksmų vardai ir apibūdinimų vardai. Iš to seka, kad visi didesni kalbos gabaliukai (makaronai) įvairiais aspektais atkartoja „Kas kas nors yra“ ir „Ką kas nors daro“: Kas yra žmogus?, Ką žmogus daro?, Kas yra pasaulis?, Kas pasaulyje vyksta? Šitaip susisteminta turi būti viskas, tada ir suvokti lengviau ir įsiminti nėra sudėtinga, nes tai nėra itin painios struktūros.

Trečias aspektas yra darbas. Dirbti reikia sistemingai, kiekvieną dieną, pagal iš anksto pasiruoštą arba iš kitur pasiskolintą planą. Tai ir viena iš priežasčių, kodėl kalbos mokymasis gali sunkiai sektis. Todėl, kad mokomasi nesistemingai, chaotiškai, bet jokio plano ir tvarkos. Todėl reikia suvokti arba išmokti kalbų esmę ir įsivesti mokymosi tvarką arba planą, kuriame būtų aiškūs tikslai ir net išmokimo terminai – kiek turi būti išmokta, iki kada.

Fonetika, kuri yra kokios nors konkrečios kalbos garsų tarimo sistema, ir gramatika išmokstama lengvai ir greitai, nes informacijos palyginti nedaug. Sakykime svarbiausių gramatikos paradigmų elementų gali būti virš 100. Skaičius tikrai nekeliantis jokios siaubo. Kitaip yra su leksiniu turiniu, arba žodynu. Gali tekti išmokti iki 100 000 leksinių vienetų. Tarkime paruoštas pradinis planas įsisavinti iki 50 000 žodžių. Jau sakiau, kad jie yra pagrindiniai ir pagalbiniai. Svarbiausi yra daiktavardžiai ir veiksmažodžiai. Tad visą šį žodyną reikia skelti į dvi dalis 20 000 daiktavardžių, 20 000 veiksmažodžių, 5 000 būdvardžių ir 5 000 prieveiksmių. Gaunasi 50 000 žodžių. Problema ta, kad abėcėliniai ir sinonimų žodynai nėra pritaikyti efektyviam mokymuisi, tad geriausiai pačiam susirašyti žodžių sąrašus ir išmokti juos mintinai. Tačiau tai reikia daryti ne bet kaip, bet remiantis į konkrečią pasaulio sandarą, kuri sudaryta iš dviejų dalių – daiktinės ir procesinės.

Tarkime norime išmokti senąją graikų kalbą. Pradedame nuo fonetikos ir gramatikos, kurios, kaip jau minėta, nėra labai sudėtingos kalbos dalys ir joms turi užtekti savaitės. Tačiau pagrindinis iššūkis yra 100 000 žodžių žodynas. Jį turime surūšiuoti paėmę abėcėlinį žodyną pagal minėtus žodžių tipus, o po to, pagal pasaulio sąrangą. Tarkime senovės Graikijoje ji buvo tokia:

a) dievų pasaulis, Olimpas,

b) Hadas, požemio karalystė, ir

c) šiems pavaldus žmonių pasaulis.

Dievų pasaulis turi kūrimo mitą ir dievų istoriją, dievų panteonus ir, be abejo, su tuo susijusį žodyną, nes yra būdingi substancialūs ir procesiniai žodžiai. Juos reikia išsirinkti ir susirašyti į grupę. Tas pats galioja ir vaizdiniams apie Hadą, arba požemių karalystę. Tačiau nėra abejonės, kad svarbiausias yra žmonių pasaulis, nes jis turiningiausiai atvaizduotas, nes ši senovės graikų kalba sukurta žmonių ir žmonėms. Kaip skaidomas žmonių pasaulis. Pagrindinės tokios dalys: sausuma, vanduo ir oras. Sausuma gali būti lyguma, kalnai, miškas, apgyventi plotai ir neapgyventi. Vanduo – tai įvairios telkinių rūšys tokios kaip vandenynas, jūra, ežeras, upė ir t.t. Oras – niekaip neskaidomas, bet gali būti žodžiai žymėti aukščiui, greičiui ir t.t. Čia išskiriam ir gyvą arba negyvą pasaulį. Gyvybė pagal rūšis laukinė, naminė ir žmonės ir t.t.

Visas žodynas, 50 000 turi būti sutvarkytas pagal visas šias rubrikas ir vaizduotėje išmoktas mintinai. Tai reiškia, kad reikia mokytis ne šiaip sąrašėlius arba korteles su žodžiais, bet su žodynu reikia labai rimtai padirbėti, nes abėcėlinis sąrašas – nepritaikytas efektyviam turinio įsisavinimui.

Visi poliglotai kalbų mokosi pagal sistemą ir jie su informacija rimtai dirba. Kokių sugebėjimų tam reikia, turėtų būti akivaizdų – geros atminties ir efektyvios vaizduotės. Vidutinio lygio žmogus visus šiuos sugebėjimus turi ir gali lengvai tapti daugiakalbiu, aišku, jeigu pats to nori. Vaikams tai gal nelabai tinkama, bet suaugęs poliglotas vienu metu gali mokytis kelių kalbų. Tai padeda suvokti pagrindinę kalbų paslaptį, – kad daugelis funkcijų ir sąvokų yra universalios visoms giminingoms kalboms ir kuo daugiau kalbų žinai, tuo lengviau išmokti naujų.

Pagal vakarietišką klasikinį išsilavinimą, pirmiausiai mokomasi (be pirmosios kalbos) senovės graikų ir lotynų kalbų; toliau eina romanų kalbos, tokios kaip italų, ispanų, prancūzų ir be abejo anglų bei vokiečių kalbos; paskiausiai, gali būti įdomios skandinavų kalbos, tokios kaip švedų, danų ir norvegų. Be to, labai turtingas yra slavų kalbų segmentas, nors kultūriškai jis gali būti labiau atsilikęs (išskyrus Rusiją).

Pagrindinės schemos

Kalba nėra tikrovės pagrindas, iš kurio galima viską išvesti, greičiau ji yra veidrodis, kuriame atspindimos išorinės kalbai realybės. Tos realybės yra Pasaulis ir Žmogus, kurias galima atspindėti kalboje kaip veidrodyje. Kalbą kuria žmogaus sąmonė, o pasaulis suteikia jai pagrindinį turinį. Žmogus retai kalbasi su savimi ir dar rečiau su negyvais daiktais – bendravimas vyksta tik tarp žmonių, nes tik jie ir gali suprasti kalbos turinį. Šitaip užkoduojamos pamatinės struktūros ir formos, turinčios ir socialinį, ir subjektyvų, ir objektyvų turinį. Fonetika yra ženklai, perteikimo forma, gramatika – santykiai ir ryšiai, leksika – pagrindinis adresatui perteikiamas turinys. Visi šie dalykai paprasti ir universalūs, tad išmokus juos, nesunku įsisavinti visas norimas kalbų sistemas.

Fonetika

Fonetika prasideda nuo abėcėlės raidžių, kuriomis koduojami pagrindiniai garsai, iš kurių sudaryti garsiniai ir vaizdiniai žodžių kodai. Reikia žinoti raidžių tarimą įvairiose aplinkose, kurios gali būti skiemenys, skirstomi į įvairius tipus (atviri, uždari ir t.t.). Visi garsai skirstomi į pagrindines kategorijas, vadinamas balsiais ir priebalsiais. Šie garsai skiriasi tuo, kaip išeina iš burnos oras ir yra akustinis reiškinys, kurį galima aprašyti išilginės bangos forma. Balsiai yra atviri ir orui iš burnos išeiti kliudoma mažiau, o priebalsiai uždari ir oro srovė iš burnos išeina su įvairiomis kliūtimis ir trukdžiais. Iš esmės, šnekamoji kalba yra ne kas kita kaip su turiniu susietas oro birbinimas. Tam yra naudojami kalbos organai, pagrindiniai kurių yra balso stygos, liežuvėlis, minkštasis gomurys, kietasis gomurys, liežuvis, dantys ir lūpos. Lūpos įgauna skirtingas formas, liežuvio galiukas liečia arba apatinius, arba viršutinius dantis, liežuvis užriečiamas į viršų, gali liesti gomurį, liežuvis juda ir horizontaliai ir vertikaliai, įgaudamas įvairias padėtis, galima vibruoti liežuvėlį ir t.t. Visi šie kalbos organų judesiai formuoja garso tipą, priklausantį balsių ar priebalsių kategorijai. Šitie garsai veikia ausį, o ausis veikia smegenis ir sąmonę.

Abėcėlių pavyzdžiai. Graikų kalbos:

Rusų kalbos:

Gramatika

Įsivaizduojant žmogaus psichinę sandarą kaip aibę, kalba šioje sistemoje būtų poaibis, nes ji kuriama žmogaus ir skirta sau arba kitiems žmonėms. Kalbos paskirtis išsaugoti ir perduoti informaciją ir tam reikalingas kūrėjas ir adresatas, taip pat reikalingas tam tikras perdavimo substratas. Mokantis gramatikos visos struktūros turi sudaryti vieną vaizdinį matomą rodomojoje sąmonėje, t. y., mąstyme. Įgijus tam tikrą patirtį, nesunku suvokti, kad kalbos turi universalias gramatikos struktūras ir vieną kartą išmokus schemą, ją šiek tiek pataisius galima perkelti į kitas kalbas, tereikia įsidėmėti naują ženklų ir garsų struktūrą. Visa kita yra bendras, virš 100 elementų turintis rinkinys, kurį galima suklasifikuoti į dar smulkesnes dalis.

Sudėtingiausi elementai yra veiksmažodis ir daiktavardis, visos kitos kategorijos – daug paprastesnės. Veiksmažodžio sistema tokia:

a) pasakotojo-adresato blokas,

b) tikrovės-santykio blokas ir veikslo-laiko struktūrinis blokas.

Daiktavardžio sistema.

a) substancijos dalių vaidmenys vyksmo atžvilgiu

Elementų tvarka junginyje (sakinys), vadinama sintakse, taip pat yra gramatikos dalis, tačiau galimybių čia daug nėra. Branduolys dažniausiai būna veiksmo grupė, o priekyje arba gale atsiduria subjektas arba objektas ir be abejo įvairūs apibūdinimai.

Tai yra substancijos-vyksmo persipynimas, kuris perduoda pagrindinę informaciją. Daiktavardžiai be veiksmo yra tik vardai arba pavadinimai, o pasakojimas atsiranda tada, kai kas nors vyksta – tai yra pagrindinė tikrovė.

Leksika

Prie pateiktų schemų pridėjus būdvardžius įr prieveiksmius, sudėtingesnę sintaksę, gauname visą kalbos gramatiką (vadinamąją morfologiją ir sintaksę). Ji nėra sudėtinga, ypač žmogui mokančiam daugiau kalbų ir turinčiam supratimą apie tai, kas kalba yra ir kam ji naudojama. Bet yra ir sunkesnė dalis, reikalaujanti daugiau laiko ir darbo – tai yra žodynas. Apie jį šiek tiek užsiminiau, net galima sakyti, kad tai pati žodžių mokymosi esmė. Galiu pakartoti dar kartą. Kalbos branduolį sudaro daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, kurie dažniausiai derinami morfologiškai ir sukuria pagrindinę struktūrų prasmę. Daiktavardžiai yra pavadinimai arba vardai ir vien vardinant juos, nieko pasakyti neįmanoma. Toks galimas tik atsakymas į klausimą: Kas tai yra? O kas yra tai? Atsakyti galima taip: „mano namas“ arba „knyga“. Bet dažniausiai kalbama ne apie tai, kas kaip vadinasi, bet apie tai, kas vyksta. Tam reikalingi veiksmažodžiai. Jie taip pat atskirai nereiškia nieko (bendraties forma „skaičiuoti“, arba dalyvio forma „eidamas“). Reikšmė atsiranda tada, kai pradedama koduoti morfologiškai ir sintaksiškai, t. y., gretinant veiksmą su subjektu, arba veikėju. Dar labiau sistema išplečiama, prijungiant apibūdinimus, patikslinimus ir aprašymus su būdvardžiais arba prieveiksmiais.

Visa tai elementaru ir būtina žinoti, tačiau mokantis žodyno, dar svarbiau sieti jį su pasaulio vaizdiniu, pamatine jo schema. Mano tekstuose tai yra substancija, erdvė, judėjimas ir laikas. Yra sąvokos, kurios naudojamos aprašant substanciją savo bendriausia arba metafizine forma. Visų pirma, tai yra šitie jau išvardinti žodžiai: substancija – gali būti kontinuumai, materija, dvasia, būtis, egzistencija, Dievas, Šaltinis ir t.t. Jis begalinis arba baigtinis, atsiradęs arba neatsiradęs, pažinus arba nepažinus ir t.t. Naujausiais laikais sąvokos šiek tiek pasikeitusios: visa schema šiais laikais vadinama „Visata“ sudaryta iš gijų (filaments), galaktikų superspiečių, galaktikų spiečių, žvaigždžių spiečių, žvaigždžių, planetų ir t.t. O „Pasaulis“ tai tam tikra erdvė ant planetos paviršiaus, kur gyvena žmonės ir užsiima savo reikalais.

Sutvarkius visus šiuos klausimus, nuo bendriausių ir abstrakčiausių iki konkrečiausių, turimas visas žodyno turinys.

Žmogaus pasaulis yra svarbiausias, nes tarpusavyje apie Visatą arba galaktikas kalbama retai, dažniau apie save, savo pasaulį, savo gyvenimą, savo artimuosius ir t.t. Tai yra, turime protą ir emocijas, žinias, istorijas ir faktus, pasaulį, kitus žmones. Taip pat tai gali būti praeitis, dabartis ir ateitis, susieta su pasakotoju arba kitais žmonėmis. Taip mokytis yra daug lengviau. Svarbiausia, reikia iš karto susirinkti visą sąrašą, o ne rankiotis po vieną iš bet kur. Sąrašą susidaryti nesunku, nes kiekvienas žmogus tobulai žino bent vieną kalbą ir ją gali panaudoti žodžių surinkimui, tereikia sutelkti dėmesį į kokį nors objektą ir iš atminties surinkti visus žodžius, kuriuos žinai. Tada iš abėcėlinio žodyno surinkti visus vertimus. Tada, pasitelkus vaizduotę, galima visus kitos kalbos žodžius priklijuoti prie reikiamos vaizdinio vietos ir šitaip įsiminti. Šitaip galima susiklasifikuoti visą žodyną, net daugiau nei 100 000 žodžių. Nes visi jie priklauso kokiai nors tikrovės daliai ir pavadinimų grupei, kuri su šia dalimi asocijuota. 40 000 daiktavardžių, 40 000 veiksmažodžių, 10 000 būdvardžių, 10 000 prieveiksmių ir kt.

Per dieną sutvarkant 500 žodžių, visą žodyną išmokti galima per 200 dienų. Sudėjus viską – gautųsi metai, arba 365 dienos. Tikri talentai gali išmokti ir dar greičiau, bet tam reikia turėti visą medžiagą, visus žodynus paruoštus kitų žmonių, plius reikia turėti fenomenalią atmintį. Tada šis darbas tampa tarsi lengvas žaidimas. Pradedant nuo nulio, tai yra, visą medžiagą ruošiantis pačiam – užtrunka ilgiau, ypač abėcėlinio žodyno perrašymas. Nes nukopijuoti reikia virš 100 000 žodžių.

Tekstai

Dabar keli žodžiai apie tekstą. Apie jį reikalingas bent elementarus supratimas, nes gramatika ir žodynas reikalingi tik tekstų kūrimui, patys savaime jie beverčiai. Tekstai sakomi arba rašomi turint tikslą perteikti kokią nors informaciją, kuri yra arba pasaulio arba žmogaus vidaus turinys. Pasaulyje randame žmones, įvykius, reiškinius, procesus. Viduje jausmus, mintis, atsiminimus. Visa tai kartkartėmis norisi arba privaloma papasakoti kitiems ir tam pasitelkiama kalba (gramatika ir turinys).

Tekstai yra diskretiški, ne vientisi, nes juos pagal informaciją tenka skaidyti į gabalus. Tie gabalai yra tam tikri branduoliai, kurie turi sąlygiškai savarankišką statusą. Pavyzdžiui, tekstas skaidomas į sakinius, kurie pagrįsti veiksmažodžiu, kaip branduoliu. Į sakinį branduolių be galo sukrauti neįmanoma. Blogiausiu atveju, galima jungti į išvardintą grupę, į sudėtinius sakinius, arba kontrastuojant asmenuojamas veiksmažodžio formas su neasmenuojamomis (dalyviai). Toks branduolys yra veiksmažodis su visa aplinkybių sistema (kas?, ką?, kam? Ir t.t.). Toliau tie branduoliai jungiasi į didesnius kompleksus, kurie žymimi pastraipomis, scenomis, epizodais, skyriais, poskyriais, dalimis, knygomis ir pan.

Pagal pateiktą veiksmažodžio schemą, turime pasakotojo bloką ir laikų sistemą, pagal kuriuos išsiskiria tam tikri pamatiniai tekstų tipai. Jeigu imtume tiesioginę nuosaką ir veikiamąją rūšį, tai svarbiausi tipai klasifikuojami pagal laikus:

a) būtasis laikas – pasakojimas, istorija,

b) esamasis laikas – komentavimas (dabar), apibendrintos būties ir tikrovės konstatavimas,

c) būsimasis – ketinimai, planavimas, strategijos, numatymas, prognozė.

Gryni pavidalai pasitaiko retai, ir dažnai visos šios formos jungiamos viename tekste, tačiau šie tekstai dažniausiai priklauso kokiam nors grožinės literatūros žanrui. Pagal šį kriterijų, visi tekstai gali būti atpasakojamieji arba imitaciniai. Atpasakojami įvykiai, per istorijos knygas, metraščius, ataskaitas, memuarus. Imituojami tekstai, nėra tikrovės įvykių aprašymai, nors gramatika naudojama tokia pati kaip kalbant apie tikrus įvykius. Jie yra išsigalvojimai gerąja ir blogąja prasme. Išsigalvojimai gerąja prasme yra grožinė kūryba (literatūra kaip menas), blogąja prasme yra melas ir prasimanymai, kuriuos bandoma pateikti kaip tikrovę.

Kuo daugiau praeina laiko, tuo tekstai tampa nepatikimesni, nes iš tikrovės išnyksta visi kontekstai, kuriais galima vertinti teksto patikimumą. Pavyzdžiui, kokios nors Biblijos knygos, kurias galima skirstyti į autentiškas ir daug vėliau sukurtas klastotes. Kas žino, gal net nebuvo tokių pranašų, filosofų, mokslininkų, valdovų, karvedžių ir t.t. O visi tekstai, rezervatuose smegenų plovimui naudojamos klastotės. Iš tos padėties, kurioje esu aš, įvertinti neįmanoma. Kita vertus, visa tai yra tik kelios mintys apie senovinius tekstus. Svarbiausia kalbos paskirtis kitokia – ji yra galingas įrankis ir siektinas tikslas yra tapti jos valdovu. Tai atsitiks, kai išmoksi naudoti ją psichožvalgybai ir žmonių valdymui. Psichožvalgyba parodo žmonių mąstymą, valdymas tai gebėjimas įtikinti pritaikant įvairius kalbinius efektorius.

Kalba yra įeinanti seka (psichožvalgyba), tinklinis semantikos ir vaizdinių gabalas (analizė, modeliavimas), išeinanti seka (valdymas). Aktualiausia dalis yra išeinanti seka, kuri gali būti atvira ir uždara. Bet kam savo informaciją rodyti nepatartina. Beje, tai tinka ne tik tarpasmeniniam buitiniam bendravimui, nes visi tekstai, tokie kaip knygos ir straipsniai, taip pat yra psichožvalgyba. O tekstai, kuriuos parašai tokiu formatu yra valdymas, bet čia jau tikslu turint plačiąją auditoriją, ne vieną ar kelis žmones. Tokiame platesniame kontekste gali būti naudojamas puolimas tekstu, kaip agresyvus ir niekšiškas valdymas, kurio tikslas organizuoti neapykantą ir panaudoti socialinių efektorių sistemą. Todėl natūralu, kad tenka ieškoti gynybos nuo teksto priemonių. Daug čia prigalvoti neįmanoma ir efektyviausios priemonės yra psichožvalgyba pagal aprašytą analizės sistemą ir atsakomasis puolimas tekstu.

Toks yra gyvenimas, nors „paslaptis“ sužinoma tik pragyvenus nemažą jo atkarpą. Kaip tik dėl šios priežasties reikia siekti kuo anksčiau įvaldyti kalbą arba dar geriau kalbas – kuo jų daugiau, tuo esi stipresnis.

• Kalba