D. Icke‘as yra vienas žinomiausių ezoterinių žinių propaguotojų, kurį populiarumu pralenkti būtų labai sunku. Taip pat jis vienas seniausiai rašančių ir produktyviausių autorių. Jis yra parašęs virš 20 knygų ir išleidęs visą eilę DVD su savo viešomis paskaitomis. Jo idėjos kontraversiškos ir susiduria su dideliu skeptikų pasipriešinimu, tačiau tai, kad jis vis dar rašo yra įrodymas, kad jo gerbėjų ratas dėl to ne mažėja, bet netgi metams bėgant auga. Tik klausimas ką tai įrodo? Icke‘o teisumą ar jo skaitytojų naivumą ir nerimtą nusiteikimą?
Naujausia D. Icke‘o knyga vadinasi „Fantominis Aš“ (2016). Joje nėra naujų konspiracijos teorijų, tai kažkas panašaus į jo senų teorijų apžvalgą, per išsivadavimo iš fantominio aš sukurto iliuzijų pasaulio perspektyvą. Fantominis aš yra viruso sukurta asmenybės dalis, kuri skirta patalpinti žmogaus begalinę sąmonę į matricą ir per ją pavergti. Pasak D. Icke‘o yra dvi realybės, tikra ir netikra. Tikra yra pasaulis, kur viešpatauja natūrali žmogaus prigimtis, kur žmogus gali gyventi kaip tikrasis begalinis Aš. Tačiau ši realybė buvo užgrobta „netikro dievo“, kuris veikia kaip tikrovę gadinantis virusas, kuri buvo perkurta pagal skaitmeninės programos logiką, prieštaraujančią tikrai žmogaus sielos prigimčiai. Šios dvi realybės kovoja tarpusavyje, ir kadangi jos niekaip nesuderinamos tai vienos įsiviešpatavimas įmanomas tik kaip kitos sunaikinimas.
Tai yra pagrindinė grėsmė žmogui – būti sunaikintu virusinės realybės, tapti dirbtinės kompiuterinės programos vergu.
Kelias į išsivadavimą yra fantominio aš sugriovimas savo viduje, kartu su visomis jo pasaulį užvaldžiusiomis formomis: satanistine religija, slaptomis organizacijomis, pasaulio vyriausybe, pramogų industrija, švietimu, mokslu, užgrobta žiniasklaida, kariniu kompleksu ir t.t.
Pasaulis organizuotas ne taip, kad žmogus galėtų jame augti ir klestėti, bet pagal maisto ir jo valgytojo principą. Žmogus yra energetinis maisto šaltinis, o kitame gale yra maisto valgytojas – tai tikroji planetos valdžia, pradedant netikru dievu (Demiurgu), jo vietininkais archontais ir jų pastatyta politine kontrolės organizacija, kurios užduotis paruošti, suorganizuoti „maistą“ valgymui. Tam Icke‘as ragina pasipriešinti, nesutinkant būti tik maistu satanistinei sistemai, o pirmas žingsnis į išsivadavimą yra fantominio aš, įdiegto užvaldytos švietimo sistemos ir žiniasklaidos, iliuzijų supratimas ir jų sugriovimas.
D. Icke‘o knygoje yra apžvelgtos beveik visos per jo ilgą karjerą dėstytos konspiracijos teorijos, bet man pasirodė įdomi jo teorija, kurią jis vadina „mėnulio-saturno matrica“. Icke‘as tvirtina, kad ši kosminė sistema yra pagrindinė netikros realybės transliavimo priemonė. Skeptikui tokia „pseudomokslinė“ teorija galėtų sukelti tik juoką, bet tik todėl, kad scientizmo idėjų užvaldyta skeptiko sąmonė nesugeba įžvelgti Icke‘o logikos, kuri yra teisinga. Nors, kita vertus, jo teorija nėra „faktas“ siaurąja moksline prasme. Tačiau rašytojas nėra mokslininkas ir juo net nesideda, nors kartas nuo karto apeliuoja į mokslinius šaltinius. Žinoma, tie šaltiniai nėra svarbūs, nes tyrimo metodas nėra „šaltinių“ apžvalga.
Apibūdinti D. Icke‘o metodą nėra lengvą, nes lietuvių kalboje nėra tam tinkamų terminių. Naudojant bendrinį žodį, jo metodas yra „parapsichologinis“, tai yra, jis žinias semiasi iš savo aukštesniosios sąmonės, todėl pateikti jų kaip įrodytų faktų neįmanoma. Šį metodą galima papildyti vadinamuoju „channeling‘u“, nes, kaip jis pats prisipažįsta, jis turi globėjus iš aukštesnio pasaulio, kurie jam parodo tiesą ir prižiūrį jo visą gyvenimą, kad nenueitų klaidingu keliu. Dar vienas metodas yra mistinės patirtys, vartojant haliucinogeninį gėrimą, vadinama ayahuasca. Ir paskutinis mažiausiai reikšmingas metodas yra šaltinių tyrimas, pradedant ezoteriniais ir baigiant alternatyvaus, nutylėto mokslo šaltiniais.
Toks metodų sąrašas, žinoma skeptiko nepatenkins, nes nėra nei vieno „mokslinio“ metodo, bet šie principai taipogi savaip įdomūs.
Kadangi aš bandau šią teoriją suvokti iš savo „ezoterikos“ perspektyvos, tai man įdomu palyginti su tuo, ką iš savo aukštesniosios sąmonės sužinojau aš. Aš specializuojuosi proto kontrolės klausimuose, tad man šiuo atžvilgiu įdomi netikros realybės kūrimo mašina, kuri buvo pavadinta „mėnulio-saturno matrica“. Norint teisingai suprasti D. Icke‘o idėją manau reikia suvokti a) dimensijų klausimą, b) kad gnostinė brana ir joje atsirandantis laksatas yra kosmosas, c) taip pat kokia objekto suvokimo struktūra, kurią aš žymiu graikiška Z raide (dzeta). Trumpai apžvelgsiu šias savo idėjas. O tada pereisiu prie D. Icke‘o klausimo.
Dimensijų klausimą suprasti yra labai paprasta. Pats Icke‘as naudoja dažnių analogiją: pasako jo visi šios realybės sluoksniai turi savo dažnį. Žmogus savo jutimais dekoduoja tik nedidelį šių dažnių ruožą, vadinama optiniu spektru. Tuo tarpu kiti dažniai lieka už suvokimo ribų. Bet čia taip pat yra pasauliai, negana to jie turi savo būtybes, savo egzistenciją ir net sudaro ištisus kosmosus. Visi nepaaiškinami reiškiniai ateina iš šių „kitų dimensijų“.
Aš aiškinu šiek tiek kitaip, bet principas tas pats. Aš naudoju ne dažnių, bet kvantų šeimų analogiją. Yra glaudžiai sąveikaujančių kvantų grupė, kurie keičiasi energija ir yra kvantų šeimos, kurios labiau izoliuotos ir įprastiniai būdais nesąveikauja. Tarp šių pasaulių galima atverti portalus, tačiau įprastai jie atskirti vienas nuo kito. Dar kitaip šiuos pasaulius galima vadinti „paraleliniais pasauliais“. Bet yra ir skirtumas: dimensijos suprantamos hierarchiškai, o paraleliniai pasauliai egzistuoja viename lygyje. Tačiau kitais atžvilgiais, skirtumo nėra.
Kodėl galima daryti tokią hipotezę? Todėl kad žinomos, įrodytos bent dvi dimensijos įprastinėje sąmonės patirtyje (ne išplėstoje). Tai yra fizinis kūno pasaulis ir gnostinis sielos pasaulis. Šios dvi realybės patiriamos viduje, jos asmeninėje patirtyje įrodytos ir nurodo fizinę dimensiją (paprastai vadinamą 3D); ir dvasinė dimensiją (kuri turi 4D bruožų). Bet žmogus yra mišri egzistencija, kuri centruota fizinėje realybėje, su portalu per sielą į gnostinę braną. Kai ši sistema išyra, siela nukeliauja į savo dvasinį kosmosą.
Aišku, galima aiškinti ir kitaip, sakyti kad siela išauga iš fizinės dimensijos kaip ypatingas atsišakojimas, bet tada reikėtų laikytis hipotezės, kad sąmonė yra ne pirminė substancija, bet materijos būsena, o žmogus šalutinis materijos produktas. Man tai nepriimtina, todėl laikausi dualistinio modelio. Be to, šį principą galima išplėsti ir sakyti kad be šių dviejų žinomų dimensijų yra begalė kitų, dar aukštesnių dimensijų, kurios sudarytos iš aukštesnių vibracijų kvantinių dalelių kolektyvų. „Dimensija“ kitaip dar galima pasakyti „dvasinis kosmosas“.
Žmogaus sąmonė skyla į dvi dalis: į fiksato pasaulį ir laksato. Fiksatas – tai fiksuotas paveiksliukas, o lakasatas – laisvai valdomas. Dar kitaip tai vadinama vaizduote ir pasauliu. Jau sakiau, kad šios dvi vietos nurodo į skirtingus kosmosus, viena į fizinę transcendenciją, o kita į gnostinį transcendentalumą, kuris atsiranda iš gnostinės substancijos ir, daroma prielaida, turi turėti savo gnostinį kosmosą su savo gyvybe, materijos sankaupomis, procesais ir t.t. Negana to, visai įmanoma, kad fizinis ir gnostinis kosmosas koreliuoti taip, kaip kūnas ir siela, ir kad toje vietoje kur yra žemė, mėnulis, saulė, saturnas, taip pat yra sankaupos ir kitose dimensijose. Kita vertus, gali būti, kad yra ir atsijusių struktūrų, „palydovų“, kurie periodiškai juda ir veikia sąmonę per kitą matavimą.
Dzeta-struktūros klausimas yra skirtas skeptikams. Ši struktūra aprašo objektiškumo, kūniškumo sluoksnius, pagal žmogaus kūno analogiją. Yra tokia pirminė struktūra: kauzalinis kūnas – kūniškumo informacijos priežastis; tapatybės kūnas – tos jėgos, kurios išlaiko šio informacijos srauto tapatumą; semantinis kūnas – tai tas jausmas, kuris atsiranda tiesiogiai jaučiant savo fiziškumą; akių kūnas – tas kūnas, kuris sukuriamas per akių kanalą. Ir yra antrinė, netiesioginė struktūra, ateinanti iš žmogaus laksato: kauzalinis kūnas – gnostinis kūnas – kūniškas kontinuumas – semantinis kūnas – tapatybės kūnas – akių kūnas. Matome, kad į įprastinę seką įsiterpia gnostinis, arba pažinimo kūnas, ir kontinuumas, į kurį pažinimas projektuojamas. Šį principą galima taikyti tiek sau, tiek išoriniams objektams.
Mūsų sąmonė dažniausiai paskendusi akių kūnų realybėje, kuri rodo nepilną pasaulį. Jeigu žmogus akių kūnu fanatiškai tiki, jis tampa skeptiku, nes akių kūnas rodo tik fizinę realybę ir joje nėra jokių dvasinės realybės apčiuopiamų įrodymų. Bet sąmonė turi ir vidinę patirtį, kuri šį klaidingą vaizdinį papildo ir sugriauna fiziškumo kaip tikro pasaulio iliuziją.
Taigi dimensijos, materijos sankaupos išeinančios už šio pasaulio ribų, procesai, energijų srautai yra tai, ką sąmonė mato rekonstruodama aplinkinio pasaulio dzetą-struktūrą. Jeigu žmogus sugeba ją suvokti, jeigu pasitiki kontinuumų modeliu, tai D. Icke‘o teorija neatrodo tokia fantastinė, nes jis remiasi kaip tik tokia logika.
Taigi toliau apie „mėnulio-saturno matricą“. Kodėl mėnulis? Pirmiausiai paaiškinsiu paprastai, kas turima galvoje tariant „matrica“. Matrica tai proto kontrolė, poveikis sąmonei. Norint suprasti kaip mėnulis veikia sąmonę, reikia į lygtį įtraukti ir saulę, nes iš tikro yra „saulės-mėnulio-saturno matrica“, nors to Icke‘as niekur ir nesako. Akivaizdu, šviesa chemiškai veikia sąmonę: dieną, kai gauname tiesioginę saulės šviesą, sąmonė yra aktyviausioje būsenoje, kai šviesa dingsta, pradeda išsiskirti melatoninas, kuris slopina smegenų veiklą ir smegenys užmiega. Tarpinė būsena, kai šviesa visai nedingsta, ypač per pilnatį, bet nedidelė dalis jos atspindima. Tai turėtų sukelti 3 būseną, kuri yra tarp gilaus miego ir mėnulio sąmonės, nors mėnulio sąmonė taip pat yra nuslopinta miego hormono, tačiau mėnulio dažnis veikia giliuosius sąmonės sluoksnius, jiems turi ypatingą poveikį.
Galima paklausti – o prie ko čia saturnas, juk jis toks neryškus danguje, kad jo „šviesa“ gali turėti tik labai menką poveikį smegenims ir negali sukelti 4 būsenos, kuri vadinama saturno miegu arba saturno pilnatimi. Tačiau čia D. Icke‘as pasitelkia teoriją, kad kažkada saturnas buvo antra saulė, nes jo orbita buvo daug arčiau negu dabar. Tačiau dėl kataklizmo orbitos išsiderino ir saturnas buvo išsviestas toliau į kosmosą. Tai galėjo pavyzdžiui atsitikti po to, kai į vidinę planetų sistemą įskrido kometa iš Oorto debesies. Tačiau ezoterinėje tradicijoje saturnas iki šiol vadinamas „antra saule“, nes kažkada danguje jis buvo didesnis už mėnulį. Tokia teorija, kiek ji pagrįsta – sunku pasakyti.
Be to, kaip jau buvo sakyta, kiekviena sankaupa turi ne tik akių kūno komponentą, bet ir dzetą-struktūrą, kuri aprėpia kitas dimensijas. Ir šviesa nebūtinai yra „optinė“ akimis matoma šviesa. Tad net išsviestas iš savo orbitos, saturnas daro poveikį žmonių sąmonei, ypač per mėnulį, nes kažkada su mėnuliu buvo glaudžiai susietas. Šį kitadimensinį poveikį galima palyginti su vėju, kuris labai stipriai gali veikti fizinio kūno judėjimo galimybes. Toks pats gali būti „dvasinis vėjas“, arba energija, kuri turi slopinamąjį, iškreipiamąjį poveikį, per hormonus gnostinėje branoje, taip kaip šviesa valdo melatonino išsiskyrimą smegenyse. Bangos gali turėti konstruktyvią interferenciją ir destruktyvią interferenciją. Pirmu atveju fazės sutampa, jos sustiprinamos ir atsiranda rezonansas, o antru – fazės nesutampa ir jos pradedamos slopinti. Taip veikia nuotaikų kontrolės psichotronika, nes kiekviena nuotaika turi savo dažnį.
Kadangi didelės kosminės materijos sankaupos skleidžia energiją, bangas, tai šios sąveikauja su sąmone ir gali patalpinti ją į slopinimo arba stimuliavimo „matricą“. Tai susiję su orbitiniais ciklais, susijusiais su akių kūnais. Bet mes jau žinome, kad yra atsietas gnostinis kosmosas ir gnostinės sankaupos, turinčios savo specifinius ciklus ir energijas, o tai gali tiesiogiai veikti gnostines smegenis ir jų „cheminį“ balansą.
D. Icke‘o teorija šiek tiek kitokia, bet aš pabandžiau jo idėją sujungti su savo svarstymais ir surasti racionalų „menulio-saturno matricos“ pagrindimą. Matome, kad primityvus skepticizmas niekur neveda ir kad visada visas teorijas reikia ištirti ir savo protu.
Filognozijos pradinė mokykla 