Įprasta žmogaus sąmonę skirstyti į tikrovės ir netikrovės vietas. Tikrovės vietą pažymėkime pliuso ženklu ir pavadinkime „pasauliu“; o netikrovės – minusu ir pavadinkime „vaizduote“. Tradicinis įsivaizdavimas teigia, kad tikras pasaulis integruojamas į vidinius netikrus pasaulius, ten perdirbamas ir tada gali būti grąžintas į tikrą, kaip mintis ar vaizdinys. Šis prilipdomas prie tikro pasaulio ir tai vadinama mąstymu apie jį. Mąstymas laikomas teisingu, jeigu jis vykdomas pagal tam tikrą, „teisinga“ laikomą logiką. Bet mintis teisinga tik savo intencionalumu, savaime ji nėra savarankiška realybė, kurioje galima gyventi. Mintyse gali gyventi sąmonė, bet tik orientacijos ir dėmesio prasme.
Todėl įmanomi du žmonių tipai. Vienas gyvena minusine tikrove, atiduodamas jai didžiąją dalį savo energijos, kitas – pliusine, pasinerdamas savo kūnu į kūnišką pasaulį. Kaip jau galima buvo suprasti, vieni išaukština mentališkumą, o kiti fiziškumą. Žinoma geriausiai stovėti pačiame centre, kai visa ši situacija subalansuota, ir žmogus sugeba savo dėmesį paskirstyti: pavyzdžiui, mintis taikydamas pasaulyje, o fizinio pasaulio aktualijas aktyviai perkeldamas į savo mintis. Tai galima palyginti su sąveikomis, kurios gali būti trijų tipų: informacinė – tik protas į protą; fizinė – kūnas į pasaulį; ir mišri – jau aprašyta būsena, kai fiziškumas aktyviai mentalizuojama, o mentališkumas – įkūnijamas.
Tokia yra įprastinė situacija turinio prasme. Bet klausimą galima panagrinėti ir substrato prasme: koks substrato mastas. Materija tai kosmosas; ar mentališkumas turi savo atskirą substratą, ir ar jis turi tokį pat mastą, kaip fizinių kūnų pasaulis. Fiziniai kūnai, nors ir atrodo atskiri, izoliuoti, yra nenutrūkstamame materijos kontinuume ir šitas kontinuumas sudaro ištisa kosmosą. Šis kosmosas buvo pavadintas pliusine realybe, arba „tikru pasauliu“. Tačiau kalbant apie tą medžiagą, iš kurios sudaryta vaizduoti, kažkodėl linkstama teigti, kad jos substancija yra tik tas nedidelis burbulas, kuris atsiranda galvoje ir skirtingų žmonių vaizduotės niekaip nesusietos.
Bendrauti, kontaktuoti galima kūnas į kūną, nes fizinė realybė yra kaip vidinė erdvę turinti talpą, kurios viduje patalpinti visi žmonės, o vaizduotės tariama tokios talpos kaip atskiro bendrapasaulio neturi. Tačiau neaišku kodėl taip turėtų būti. Gnostinė substancija nebūtinai turi būti uždara savo pirmine egzistencija, nors iš vidaus gali taip atrodyti. Gali atrodyti, kad kaip turinys ji tik perdirba pliusinę tikrovę ir sugražina į ją rezultatą, bet savo substrato prasme visai gali būti, kad ji yra toks pats kosmosas, tik jis nesąmoningas, nes neorientuotas į vidinę išorę. Jis orientuotas į fizinį pasaulį ir yra tik kaip į jį nukreiptas intencionalumas.
Aš laikau, kad gnostinė substancija turi savo kosmosą, kuriame atsiranda laikini vaizduotės burbulai. Jie nesusieti atrodo tik iš pažiūros, nes jų kitokia funkcija, šis burbulas turi aptarnauti kitą realybę, bet fundamentaliai turi ir savo energijos mainų srautus. Ši signalinė sistema gali būti neišsivysčiusi, bet ji gali būti ir dirbtinai izoliuota, neleidžiant realizuoti pavyzdžiui, telepatijos sugebėjimo. Šis kanalas užblokuotas norint žmogų susilpninti, apriboti. Tačiau išimtiniais atvejais šis kosmosas irgi atsidaro ir žmogus gali išeiti į kitą erdvę, arba kitą dimensija. Tai atsitinka įvykus vadinamajam „pakilimui“. Pakilimas yra aukštesnės, ketvirtos dimensijos atsivėrimas, kuris leidžia bendrauti žmonėms tiesiogiai, sąmonė į sąmonę.
Sąmonės realybę galima laikyti pirmine, nes ji yra pirmesnė ir aukštesnė. Kai sprogsta iš Šaltinio atsiradęs fizinis kvantas, ši gnostinė terpė jau egzistuoja ir yra atskiras, savaip suorganizuotas kosmosas. Fizinė realybė suteikia šiam kosmosui papildomą, žemesnę dimensiją. Po sprogimo prasideda difuzija arba substancijų susimaišymas, fizinė energija pradeda šioje vietoje, šiame kosmose užgožti dvasinę ir dvasiniai pasauliai jame egzistuoja kaip daugiau ar mažiau izoliuoti gnostiniai burbulai. Kadangi jie sudaryti iš gnostiniuose laukuose esančių kvantų, tai jie natūraliai, per lauką visi tarpusavyje surišti. Tačiau jų funkcija ne realizuoti šį surištumą, bet kurti turinį fiziniam pasauliui. Todėl ir atrodo, kad difuzinio mišinio fizinė realybė yra tikras pasaulis, pliusas, o gnostinė realybė yra netikras pasaulis, minusas.
Gyvenimas mintyse iš tikro nėra joks bėgimas nuo tikro pasaulio. Tik reikia tas mintis tinkamai pertvarkyti. Šis pertvarkymas atliekamas per meditaciją, kurios tikslas pašalinti iš minčių fizinio pasaulio formas ir pasiekti patį gilųjį minčių substratą ir susilieti su visuma per gnostinę brana. Tokio susiliejimo aukščiausia būsena yra vadinama Nirvana. Bet mano manymu, to tikslas ne individualumo naikinimas, bet gelminio vaizduotės ir minčių lygio pasiekimas, kad būtų galima užmegzti tiesioginį ryšį su kita sąmone, atverti tokių sąmonių kosmosą. Taip pat susilieti su aukštesnėmis esybėmis, kurios egzistuoja atskirtos nuo fizinio kosmoso.
Šį tikslą pasiekti nėra lengva, nes tiesą sakant, minčių intencionalumas ir formiškumas yra natūralus pagal jų pirminę funkciją ir paskirtį. Minties paskirtis yra tarnauti šiam pasauliui. Dažnai tai net laikoma prievole ir nusisukimas nuo fizinio pasaulio laikomas klystkeliu, vertingų galimybių sunaikinimu, neatrandant nieko dar vertingesnio kitame kosmose. Su tuo galima sutikti, natūrali visgi yra mišri difuzinė būsena. Bėda tik ta, kad ji labai apribota ir varginanti. Gelbėja tik suvokimas, kad tokia būsena yra laikina. Tačiau kitiems žmonėms per sunkus net toks laikinas gyvenimas, todėl jie renkasi kitą kryptį, ir save vadina dvasiniais žmonėmis.
Buvo filosofų, kurie tai vadino rūšies išsigimimu, jos keliu į niekur. Jie ragino griauti tokią ideologiją ir nevilioti žmonių į klaidos kelią. Aukštino fizinį pasaulį ir fizinį kūną. Tačiau tai aukštinimas to, kas jau ir taip iš anksto pasmerkta. Galbūt nepasmerktas tik nuolatinio tapsmo ir perdavimo procesas, kurį reikia visais būdais saugoti, kad jis nenutrūktų. Tai yra primityvus pasaulio supratimas ir primityvus įsivaizdavimas, kuris mato realybę ne tokią, kokia ji yra iš tikro. Tai yra, nemato, kad gnostinė „minusinė“ realybė yra toks pats kosmosas, ir kad egzistencija prasitęsia jame.
Egzistuoja net kitadimensinė civilizacija, kurioje tokie pagrindiniai perėjimai vyksta kaip ritualas – gaunama, arba pasirenkama, tam tikra misija ir grįžus teikiama ataskaita. Bet tai momentai, kurie kupini didelės paslapties žvelgiant iš mišrios egzistencijos perspektyvos. Neintegravus savo aukštesnės sąmonės, tokią realybę pamatyti ir suvokti labai sunku, nes tam pirmiausiai trukdo dirbtinis žmogaus apribojimas, kuris laiko žmogaus sąmonę neregio būsenoje. Todėl primityvūs fiziniai faktai – neįmanomi, nes tai transcendentinis pasaulis ir čia reikia ieškoti transcendentinių faktų.
Transcendentiniai faktai pasiekiami per savidiscipliną, sąmonės ir proto kontrolę, intencionalumo funkcijos apribojimą mąstyme, kuris leidžia pasiekti gelmę, užčiuopti slaptas kosmines gijas, savo vidinėje realybėje, kuri turi savo aukštesnįjį bendrapasaulį. Tam yra sukurta pačių įvairiausių technikų, kurių čia nevardinsiu, galbūt pabandysiu kituose įrašuose. O čia tebuvo tik trumpas įvadas į problemą, kuris turėjo sugriauti naivų įsitikinimą, kad pliusinė tikrovė yra viskas, o minusinė niekas, ir kad šis iškreiptas vertinimas parodo tikras žmogaus galimybes.
Bet fantazijos aišku yra funkcija, kuri perdirba šią tikrovę. Norint pasiekti vidinę transcendenciją, reikia įlįsti giliau į fantazijos substratą, apeinant primityvų jos funkcionalumą ir suardytą intencionalumą.
Filognozijos pradinė mokykla 