Slaptos transhumanizmo teorijos pagrindas yra gnostinių laukų teorija ir atskleisti realybės sluoksniai, kuriuose šie laukai atsiranda. Sistema yra tripakopė, pradedant nuo Šaltinio, pereinant prie Pirminės tikrovės, ir galiausiai Introjekcijos. Šios pakopos parodo žmogaus rangą ir esmę, kuri gali būti dieviška, jeigu įsišaknijusi Šaltinyje, arba redukuota, pagrįsta tik empiriniu pasaulio rezervatu, kuriame neįmanoma apibrėžti jokios aukštesnės žmogaus egzistencinės prasmės. Toliau kalbama apie biologinės rūšies pavergimo sistemą, kuri neleidžia pakilti žmogui iki savo dieviškos prigimties. Galų gale, kalbama apie transhumanizmą, kaip pagreitintą „evoliuciją“, pasiekiamą dirbtinėmis priemonėmis ir individualiai, pažeidžiant rūšies genetinės programos principus. Šis transhumanizmas, kuris, be to, kuria vergovinę sistemą, yra juodasis arba nusikaltėlių transhumanizmas.

Ezoterinis mokslas

Žengus žingsnį į ezoterinio mokslo pasaulį, laukia ilgas kelias absoliutaus žinojimo link. Šiame kelyje siūlau galimybę pakilti aukščiau dar viena pakopa. Ši pakopa atveria vis platesnę perspektyvą, kaip visada būna pakilus į tam tikrą aukštumą.

Šiais laikais labai madingas žodis „informacija“, kuris naudojamas kaip siejančioji ašis. Jis gali būti per daug apibendrintas ir abstraktus, o sukonkretintas reiškia kažką panašaus į teoriją, sampratą, supratimą, koncepciją ir t.t., kurios yra į žinojimą suformuota kognityvinė būsena. Visų pirma, visais atvejais tai yra tam tikri perduodami „duomenys“ apie Tikrovę. „Informacija“ reiškia „kažkas paimama, perduodama ir suformuojama į kokį galutinį pavidalą, kuris yra artimas ar bent susijęs su pradiniu šaltiniu“. Todėl ji yra tas pagrindas, ant kurio pastatytos teorijos, sampratos, koncepcijos ir aiškinimai.

Žmogaus pasaulyje viskas persipynę – religija, filosofija ir mokslas, visų pirma todėl, kad tai yra įvairios gnostinių/informacinių laukų formos. Persipynę todėl, kad juos sieja ta pati tikrovė – visata ir žmogus. Nors šios žinojimo sritys tikrovę interpretuoja skirtingai, tačiau akivaizdu, kad iš aukštesnio susiejimo perspektyvos, idėjos persikloja ir pasako kažką esmingo apie realybę, ir ši esmė, pasirodo, yra ta pati tiek religijoje, tiek filosofijoje, tiek moksle. Juos vienija transhumanizmo idėja.

Kodėl yra religinis pasaulio aiškinimas, filosofinis aiškinimas ir mokslinis aiškinimas? Šios sritys – be to, kad jas sieja informacija kaip pagrindas arba tai, kas perduodama – atspindi skirtingą požiūrį į tikrovę ir skirtingą jos traktavimą. Kiekvienu atveju traktuojant pasaulį arba žmogų naudojamas skirtingas metodas:

Religiniai tekstai yra senovinio tipo ryšys su tikrove. Tam reikia kokio nors žmogaus arba grupės žmonių, kurie pamato pasaulio provaizdį pagal tam tikrą smegenims būdingą esmę ir išreiškia tą esmę ženklais, sudėtais į tekstą. Nėra jokio tikrinimo, griežto metodo, tik turi būti priimtinai perteiktas religinis turinys ir tokios grupės lyderis turi būti autoritetas bei turėti galią. O iš kitos pusės, turi būti tamsūs ir silpni „šventų tekstų“ skaitytojai.

Filosofija pradeda ieškoti griežtesnio metodo, o taip pat bando tyrinėti teisingo pažinimo prielaidas. Šitaip sukuriama logika ir metodo užuomazgos. Iškeliamas individualumas, savarankiškumas, laisvas mąstymas, susiaurinantis autoriteto vaidmenį, t. y., nepaklusimas autoritetui nelaikomas mirtina nuodėme ir negresia bausmės. Šitaip filosofija tampa žmogaus išlaisvinimo būtina sąlyga, nes priimama, kad visi intelektualiniai sugebėjimai prieinami kiekvienam žmogui ir tai sudaro jo orumo pagrindą, pavyzdžiui, sukuriant prielaidas požiūriui, kad visi žmonės turi tokią pačią sielą, galinčią persikelti į anapusinius pasaulius.

Sukūrus tokiais principais pagrįstą civilizaciją, atsirado sąlygos tyrinėjimams. Nes prieš tai, mitologijoje ir religijoje reikėjo tik įsiminti ir paklusti. Pavyzdžiui, dievų arba Dievo pasaulį „tyrinėti“ būtų buvę laikoma dideliu įžūlumu, galinčiu „supykdyti“ dievus, ir dėl to laukė didelės bausmės. Filosofija performavo šį pagrindą, apribojo dievų pasaulių įtaką sąmonėms ir tyrinėjimas įgavo teises, nors pirmieji mokslininkai labai aštriai konfliktavo su Bažnyčia ir už Švento rašto neatitinkančių „teorijų“ propagavimą grėsė kankinimai ir mirtis ant laužo.

Šią situaciją išnaudojo nuo 16 a. besiformuojantis šiuolaikinis mokslas, kuris iš pradžių reiškėsi kaip „reformacija“, bet paskui sujungė visas mitologines, religines, gnostines sistemas į vieną ezoterinę sistemą, kuri tapo slaptu planetos valdovų grupės ideologiniu pagrindu ir absoliučios valdžios užgrobimo priemone.

Iš pradžių arba ribotame variante mokslas tik atveria akis į pasaulį, tačiau aukštesniame, transhumanistiniame lygyje jis naudojamas tik kaip galios įrankis, leidžiantis iš galios pozicijų į pasaulį įvesti kulto ar gnostines/filosofines formas ir įdiegti į jį „religiją“ su mokslo teikiamomis galimybėmis. Pavyzdžiais gali būti technologinė telepatija, Dievo balsas, išplėstos sąmonės ir vaizdiniai, nušvitimai, ir galų gale Iliuminatų svajonė – Pakilimas, kuris yra sąmonės išlaisvinimas iš fizinio substrato apeinant „mirties“ mechanizmą, kai žmogus „pakyla“ nemirdamas, bet naudodamas transhumanistines technologijas.

Tikrovės samprata glaustai

Įbūtinimas ir konstravimas

Pagrindiniai principai, kuriais visą laiką vadovavausi, buvo visumos apibrėžimas ir sąvokų bei konteksto išplėtimas, kad būtų lengviau matyti, kaip yra iš tikrųjų. Mano apibendrinamoji schema leidžia įvertinti bet kokias žmogaus pastangas šiame pasaulyje ir nustatyti šių pastangų vietą. Ši vieta parodo arba kad pasaulyje yra kokia nors prasmė, arba kad jame jokios prasmės nėra. Ir kaip prasmė įsirėmina kraštutinėmis realybėmis, kurios yra Šaltinis ir žmogaus Dvasia. Tai pagrindinės sąvokos, kurias pagal poreikį galima keisti į panašias sąvokas – Absoliutas, Dievas arba Sąmonė, Protas ir t. t.

Absoliutas steigia tam tikrą tvarką ir „Dieviškąjį planą“; o žmogaus esmė yra savęs ir ribų peržengimas, kuris vadinamas transhumanizmu (religiniu, filosofiniu ir moksliniu).

Transhumanizmo idėjos užvaldyto žmogaus siekis yra peržengti save etiškai, intelektualiai arba technologiškai. Etika turi sutramdyti laukinę žmogaus prigimtį. Protas perkelti žmogų iš nežinojimo būklės į žinojimo. O technologijos – perdaryti žmogų fiziškai ir dvasiškai.

Žmogus ir Šaltinis sąmonėje yra atsiję. Sąmonė ištremta į būties paribį, kuriame gyvenimas negali apibrėžti savo aukštesnės prasmės (Antrinė tikrovė). Taip pat, iš žmogaus atimti sugebėjimai ir galimybės. Todėl per visą istoriją Žmonija kūrė civilizacijas, kurių tikslas buvo šią tamsą ir atskirtį tarp Antrinės tikrovės ir Šaltinio pašalinti. Ši situacija per visą istoriją vertė žmogų transcenduoti, t. y., plėsti savo ribotas galimybes, peržengti savo nežinojimą. Šis siekis neišvengiamai persikelia į ženklų terpę ir šios terpės pagimdytas technologijas. Technologijos yra pagrindinė žmogaus gnoseologinės (pažinimo) prigimties išraiška.

Atvirkščiai, Šaltinis kuria tikrovę, kurią įprasta vadinti Būtimi. Šis kūrybinis aktas visų pirma yra ontologinis (įbūtinimo) aktas, kuris sukuria pasaulį, kurio dalis yra žmogaus sąmonė. Tad Absoliutas kuria pasaulį kaip gamtą, o žmogus jį pamėgdžiodamas kuria technologinę visatą, kuria nori pakeisti, perdaryti, perkurti dievišką tvarką ir dievišką planą.

Ši situacija civilizacijoje sukuria Sugrįžimo motyvą, ir tai atsispindi kultūrinėje jos sklaidoje. Šis motyvas yra žmogaus pagrindinio gyvenimo dėsnio atspindys, perkeltas į platesnį istorinį Žmonijos vystymąsi.

Žmogaus galimybės ir koncepcijos

Čia įmanomos tokios galimybės: žmogus yra kažkas daugiau nei apie save žino, t. y. turi kokių nors neišnaudotų galimybių; arba yra natūraliai (tikroviškai) apribotas, ir šios ribos nebus įmanoma peržengti niekada. Iš pateiktos schemos matosi, kokiuose sluoksniuose jis gali būti įsišaknijęs:

1) redukcionistinis automatas yra tik empirine tikrove (Antrinės tikrovės sluoksnis) apibrėžiamas mechaninis robotas;

2) nematomoje transcendencijoje atsirandanti pirminės (Dieviškos) substancijos būsena (Pirminė tikrovė);

3) aukščiausia žmogaus galimybė yra kilmė iš pačios šios realybės šaknies, kuri buvo šios visatos tikroji Pradžia.

Šios galimybės skleidžiasi tiek tikrosios žmogaus prigimties klausimo kontekste, tiek koncepcijų kontekste, suvokiant, kad žmogus gali gerokai pervertinti savo galimybes (arba nuvertinti).

Pirma galimybė kuriama empirinio redukcionistinio mokslo. Antra galimybė yra ezoterinis mokslas. Ir trečia galimybė yra Dieviškas mokslas. Bet kokiame lygyje šių galimybių siekiama gnoseologinėse pastangose. Paprastas mokslas yra primityvus, mechanistinis; o peržengiantis įprastas galimybes vadinamas Transhumanizmu. Žmogus pažįsta pirminę tikrovę ir Šaltinį, ir iš šio pažinimo kuria technologinę civilizaciją, atspindinčią šias tikrovės struktūras.

Perkėlus įvardintas galimybes į teorijas ar fantazijas, kuriama civilizacijos struktūra, kuri atitinka minėtus sluoksnius. Pagal tikrovės sluoksnį, iš kurio atsiranda žmogus yra tokie tipai:

1) dievas įsišaknijęs Šaltinyje;

2) žynys, žmogus bendraujantis su dievais;

3) tyrinėtojas, žmogus žinantis pirminės tikrovės paslaptis;

4) paprasti žmonės, gyvenantys valstybės organizacijoje ir vaidinantys socialinį spektaklį: nuo politiko, mokslininko, verslininko iki darbininko (žmogaus samprata pagal trečią redukcionistinį žmogaus modelį, pvz., bihevioristinę psichologiją).

Istorinis procesas

Vienas iš pagrindinių žmogaus pasaulio bruožų yra tai, kad jis ne stovi vietoje, bet vystosi. Šis vystymasis pirmiausiai yra biologinė evoliucija, kurios metu tobulėja gnostinės materijos galimybės. Naujos rūšys formuosis ne kūno sandaros pagrindu, bet sąmonės galimybių pagrindu. Kitaip sakant, biologinė evoliucija virs dvasine evoliucija, per vidinį ryšį Asmuo-Pirminė tikrovė. Socialinė evoliucija atspindi pasiektą primityvų proto ir technologijų lygį. Tai yra socialiniai santykiai, ekonominės formacijos ir t.t. Ir iš kitos pusės ateina besivystančio mokslo galimybės, kurios transformuoja tiek ekonominę bazę ir antstatą, tiek per transhumanistines technologijas keičia organizmą ir protą.

Prie Pirminės tikrovės tyrinėtojams yra du keliai: per pasaulio pažinimą ir jo struktūrų arba dėsnių atskleidimą; ir per žmogaus vidaus tyrinėjimą, kurį paaiškinti įmanoma tik pasiekus atitinkamą fundamentalų tikrovės sluoksnį ir sukūrus gnoseologinę (pažinimo) to sluoksnio teoriją. Šita pastanga matosi net žemiausiame socialiniame sluoksnyje, kuriame propaguojamas mokslinis lavinimas. Tačiau reikia skirti žmonių tipus, kurie tik siekia ir kurie jau pasiekę, kurie tik nori būti ir kurie yra, kurie tik vaidina spektaklį ir kurie jau gyvena aukštesnėje realybėje. Šitas pasaulis (rezervato lygio) yra aukštesnio Iliuminatų pasaulio pamėgdžiojimas ir kopija.

(bus tęsinys)

• Iliuminatai
• Žmogaus samprata