Pabandykime panagrinėti klausimą, kodėl mokslas atrodo toks efektyvus, o visa kita laikoma arba metafizinėmis spekuliacijomis, arba dar blogiau – pasakomis. Šis mokslo efektyvumas verčia jį sureikšminti, visas kitas teorijas paverčiant dėmesio nevertu pseudomokslu, kuris žmogaus gyvenime neturi jokios reikšmės. Taip yra dėl labai lengvai suprantamų priežasčių, kurias norint išsiaiškinti pirmiausiai reikia prisiminti, kokios yra sąveikos rūšys.

Sąveikos rūšių nėra daug ir jas suklasifikuoti labai paprasta. Pirmas tipas yra materialios sąveikos, kuriose vienas materialus kūnas veikia kitą materialų kūną ir dėl šios sąveikos atsiranda lengvai apčiuopiami materialūs pokyčiai. Antras kraštutinumas yra informacinės sąveikos, kai informacija veikia informaciją ir šios sąveikos dėka įvyksta įvairūs persitvarkymai: informacija tiriama, kaupiama, pritaikoma, papildoma tolesniais tyrimais ir t.t. Toks tipas atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, protas veikia protą arba informacijos laikmena kokio nors žmogaus sąmonę. Ir trečias tipas yra mišri sąveika, kaip materija paverčiama informacija arba informacija – materija technologijų pavidalu.

Nors šie laikai yra informacijos amžius, tačiau grynos žinios arba teorijos be praktinio pritaikymo nelaikomos vertingomis, nes gyvenama pasaulyje, kuriame pirmenybė teikiama arba materialioms sąveikoms, arba geriausiu atveju – mišrioms. Grynos informacinės sąveikos, žinojimas dėl žinojimo, laikomas beverčiu. Iš dalies tai gal ir tiesa, bet pavyzdžiui filosofinės teorijos dažnai tiesioginės naudos neduoda, tačiau jos vis tiek laikomos labai svarbiomis civilizacijai netiesiogiai. Kita vertus, paskutiniu metu labai aršiai propaguojamas scientizmas, viską kas už praktinio mokslo ir mokslinių faktų ribų, priskiriant bevertei ezoterikai. Pažiūrėkime kodėl taip yra.

Scientizmas atrodo nenuginčijamas todėl, kad ši ideologija pasirinko gudrią strategiją. Ši gudri strategija yra jo tariamo veiksmingumo pagrindas. Tačiau veiksmingas yra ne pats scientizmas, bet ta tikrovė, į kurią jis sutelkia dėmesį. Jeigu materialią tikrovę pavadintume arkliu arba vėju, tai mokslas būtų vežimas, kurį jis priverčiamas tempti arba burė, kurią stumia. Kadangi šiame procese viena materiali tikrovė veikia kitą materialią tikrovę ir visa tai vyksta sąmonės ribose, tai šios tikrovės atrodo „veiksmingos“. Jeigu į jas sutelktas teorinis protas, tai ir tos teorijos, kurios leidžia manipuliuoti šiomis jėgomis – atrodo „veiksmingos“.

Tuo tarpu dvasios kaip arklio nepasikinkysi, ji „netempia“, išskyrus kūną, šiame pasaulyje nėra materialių jos sąveikų. Todėl, net jeigu yra labai turininga vidinė fenomenologija, ir gerai išvystytos teorijos, ši sritis moksliškai laikoma neveiksminga, todėl iliuzine.

Pavyzdžiui, mokslas gali sukurti teoriją, kuri paaiškins nuo kokių sąveikų priklauso vėjo stumiamo laivo judėjimo savybės. Tam išskiriami veikiantys faktoriai: vėjo greitis, laivo hidrodinaminės savybės, masė, vandens pasipriešinimas, ir tada galima šias savybes įvairiai derinti ir netgi, matematizavus – kas būtų įvairiomis skirtingomis sąlygomis, tarkime kaip greitis ir kryptis priklauso nuo burės ploto arba pasukimo kampo. Visa tai atrodo labai praktiški ir apčiuopiami dalykai, kurių žinojimas teikia didelę naudą. Todėl tokios teorijos ir toks žinojimas paverčiamas žinojimo etalonu, ir kas jo neatitinka – netenka savo vertės.

Teorija, kurioje niekas nestumia ir netraukia, bet teigiama, kad vis tiek lemia likimus, pavyzdžiui, kosminės energijos – laikomos pajuokos objektu, jeigu tų energijų negalima išmatuoti jokiais prietaisais, apskaičiuoti formulėmis ir pritaikyti įrodomai praktikai. Visas žmogaus pasaulis nuskurdinamas iki materialaus empirinio pasaulio ir tiesioginės naudos.

Pasaulis lengviausiai skirstomas į tris dalis: objektyvi empirika, subjektyvi empirika ir transcendencija. Objektyvi empirika visada yra veikianti ir jos teorijos lengvai paverčiamos veiksmingomis; tiriama ir subjektyvi empirika, nes ji valdo kūną, savijautą, bet scientizmas ją dažniausiai traktuoja bihevioristiškai ir žiūri tik tai, kas reiškiasi išoriškai, elgesyje. Yra išorinis stimulas, juoda dėžė (psichika) ir išorinė reakcija. Visos kitos psichologijos dažniausiai nors ir laikomos „mokslu“ iš tikro yra filosofinės. Transcendencija scientizmo laikoma pasakų pasauliu, nes ji niekaip neveikia ir neįmanoma sukurti jokių veiksmingų jos teorijų. Laikoma, kad teorijas kurti įmanoma, bet kadangi jos neveiksmingos, tai jos priklauso metafizinių spekuliacijų sričiai.

Idealistinė filosofija remiasi ne veiksmingumu, bet žinojimu (mano supratimu), todėl jai tikrovė yra ir tai, kas neveikia materialiu veikimu. Taip yra todėl, kad tenkinamasi žiniomis apie šią peržengiančią objektyvią empiriką sritį. Taigi yra absoliuti tikrovė, iš jos kylanti subjektyvi tikrovė ir pati žemiausia empirinė tikrovė, kuri nors ir fiziškai veiksmingiausia, bet žinojimo prasme mažiausiai reikšminga, nes šios realybės pirmosios priežastys yra anapus jos, o šių priežasčių pažinimas – svarbiausias tikslas.

Galima sutikti, kad gyvenime yra daug praktinių klausimų, kuriuos būtina spręsti. Tačiau tokio pobūdžio klausimai, kurie atitinka materialias ir mišrias sąveikas, ne vieninteliai. Anksčiau informacija nevaidino tokio svarbaus vaidmens, bet dabar – ji yra pagrindinis faktorius. Ir nebūtinai tik tais atvejais, kurie nagrinėjami buko scientizmo, kuris nepripažįsta jokio anapus. Pirmą savo gyvenimo penktadalį visi žmonės mokosi, o ir vėliau mokymasis vaidina labai svarbų vaidmenį, o šis neatsiejamas nuo informacijos. Verslas veikia dinamiškame ir greitai besikeičiančiame pasaulyje, kurį reikia pastoviai sekti (rinkos nuotaikas), o tai irgi yra informacija. Ir čia pasitarnauja taip pat ir teorijos, kurios kalba ne vien apie materialius dalykus, bet ir tas priemones, kurios skirtos tyrinėti pačią informaciją, kaip atsietos idealybės sritį.

Tai svarbu ne vien dėl nurodytos priežasties. Nes svarbu ne tik mokėti apskaičiuoti laivo greitį, bet taip pat ir žinoti kas yra pasaulis, kas yra žmogus ir kokia jo gyvenimo prasmė. Nuo to priklauso teisingas globalinės gyvenimo strategijos pasirinkimas. Reikalas taip pat ir tas, kad tai, kas svarbiausia šiame pasaulyje yra niekaip neapčiuopiama ir nematerialu. Vadinasi taip pat reikia metodų tirti nematerialiems pradams. Ir tai daroma ne tiek dėl materialaus veiksmingumo, kiek dėl žinojimo, kuris reikalingas tam, kad žmogus galėtų priimti teisingus sprendimus net tais atvejais, kai niekas netraukia ir nestumia.

Objektyviai įvertinant galimybes, mokslas krauna į transcendenciją empiriniame pasaulyje nustatytus dėsnius, o metafizika mąsto visumą ir bando nustatyti tą santyki, kuriuo transcendentinė realybė susijusi su empiriniu patyrimo fragmentu. Tie, kas apie žinojimą mąsto tik materialiai, šį fragmentą ir jo faktus laiko svarbiausiais. Kiti žiūri iš visiškai priešingos pusės, pradeda nuo visumos ir laiko, kad šioje visumoje galima surasti tai, kas žmogui svarbiausia. Tačiau bėda ta, kad ši sritis visiškai nemateriali, galima pasakyti ji yra racionali ir loginė, o samprotavimai dažnai paniekinamai vadinami išvedžiojimais, kurie yra arba nesąmonės, arba niekam nereikalingi ir neįdomūs. Tačiau, kad yra ne visai taip, manau, jau parodžiau.

Sprendžiant metafizinio idealizmo ir scientizmo statusą reikia nustatyti kas svarbiausia: veiksmingumas ar žinojimas. Ir kokia materialiai neveiksmingų pradų (akivaizdžiai) pažinimo reikšmė. Jau sakiau, kad svarbūs yra abu dalykai, o tai reiškia, kad negalima nuvertinti nei vieno iš jų. Veiksmingumo problema ta, kad sritis, apie kurią ji kalba yra tiesioginė, ribota, fragmentiška, už kurios nesimato visumos. Teorijos, kurios tik siekia visumos pažinimo, dažnai atrodo nepraktiškos, tačiau vis tiek netiesiogiai leidžia spręsti labai daug, materialių ir nematerialių klausimų.

Dėl šių priežasčių ir manau, kad mokslas – ne visada galutinis atsakymas.

• Scientizmas