Tarp kūno ir sąmonės pažinimo yra natūralus skirtumas – kūnas apčiuopiamas, o sąmonė ne. Todėl kūno mokslas gerai išvystytas, pasinaudojant pačiais naujausiais metodais, o sąmonė vis dar lieka kietas riešutas. Tai natūraliai mokslą ir jo sukurtą civilizaciją susikirsto į du tipus. Vienas tipas apsiriboja fiziškumu, tuo tarpu kitas pradeda matyti ir tai, kas yra anapus uždangos.

Šiuo metu artėjama prie įvaldymo to, kas yra anapus. Jeigu kalbėsime apie „atitrūkusią civilizaciją“, šis klausimas jau yra didele dalimi išspręstas. Įprastinėje civilizacijoje su šia problema vis dar galinėjamasi, bet jau sudėti visi proveržiui reikalingi pamatai. Neužilgo bus sukurtas užbaigtas sąmonės mokslas, kurio sudėtinės dalys bus fizika, kibernetika ir matematika. Fizika aiškina visą realybę per proporcines formules, kibernetika tyrinėja valdymo algoritmus ir matematika sukuria tam reikalingas kontinuumų struktūras.

Nuo sąmonės problemos išsprendimo neatsiejamas yra ekraniškumo klausimas, nes ji yra kažkas panašaus į ekraną, kuris rodo į vidų, save suvokiančias formas. Ekraną galima nagrinėti iš fizikos perspektyvos, klausimą suskaidant į sandaros arba struktūros paaiškinimą fundamentaliame lygyje. Aukštesniame lygyje įvedamas loginis algoritmas, kuris paaiškina kaip viduje valdoma informacija. Kitas aspektas yra procesas, susidedantis iš dviejų dalių – surinkimo ir suformavimo. Pati schema nėra labai sudėtinga ir ją galima atvaizduoti tokiu paveikslėliu:Pilka spalva pažymėtas sensoriumo ekranas, kurį užpildo įvykiai iš išorės. Šis ekranas sukuria aplinkui esančio pasaulio modelį, kuris yra sąmonės gyvenamoji aplinka. Šiame paveikslėlyje vyksta visas žmogaus gyvenimas, kuriame jis kuria ir fiziškai, ir dvasiškai. Geltona spalva pažymėtas proto ekranas, kurį galima vadinti kognityviniu. Kadangi sensorinis pasaulis fiksuotas, arba juo manipuliuoti galima tik kūniškai, tai informacijos apdorojimas perskeliamas į protą, kuriame atliekamos visos reikalingos manipuliacijos. Užpildžius fizinį ir kognityvinį ekranus, jie sujungiami ir tampa koordinuotu paveiksliuku, kurio dalys surištos tarpusavyje. Mėlynas ekranas – vienas iš svarbesnių, nes jis valdo žmogaus aktyvumą. Pilkas-geltonas ryšyje susiformuoja protas, mėlynas-pilkas ryšyje, koordinuojama aplinka ir kūno judėjimas, kuris valdomas proto – todėl geltonas ir mėlynas ekranas persikloja.

Bet svarbiausias yra raudonas apskritimas, nes jis žymi mechanizmą, kuris padaro, kad ekraninė holograma taptų suvokimu. Tas mechanizmas vadinamas luksorinų, arba švytuolių, srautu, kuris pereidamas per ekraninę hologramą, sukuria suvokimo hiper-erdvę, vadinamą šviesiąja arka. Visa ta sritis, kuri lieka nepavaldi luksorinų hiper-erdvei, vadinama tamsiąja arka.

Matome, kad yra keturi pagrindiniai kanalai ir mechanizmai, kur gali įsiterpti psichotroninis valdymas. Pirmiausiai apibrėžkime kas yra „psichotronika“. Psichotronika – tai kibernetinės sistemos užvaldymo mokslas. Į šį mokslą įeina ir sąmonės teorija ir metodai, kuriuos naudojant ją galima užgrobti. Užgrobiami visi ekranai ir suvokimo mechanizmas. Užgrobimas leidžia valdyti informaciją, manipuliacijos kuria vadinamos haliucinacijomis. Yra ir geroji psichotronikos pusė, nes į šį mokslą įeina taip pat metodai, kurie skirti gynybai nuo užgrobimo. Aš vystau būtent šią psichotronikos dalį. Jos pagrindas taip pat yra suvokimo mechanizmai.

Truputėlį pakalbėkime apie sąmonės teoriją, apie tą fundamentą, kuris laiko visą procesą, iš mokslinių disciplinų perspektyvos. Fizika viską aiškina proporcinėmis formulėmis, kur sugretinami, sujungiami substancijos aspektai, vadinami parametrais. Tačiau su fizika problema yra ta, kad ja neįmanoma aprašyti informacijos procesų ir valdymo. O šie dalykai yra kiekvienos gyvybės formos esmė. Todėl įvedama kibernetika. Kur informacinis procesas vaizduojamas ne kaip formulė arba lygtis, bet kaip algoritmas, kuris panašus į programos kodą. Šis programos kodas pirmiausiai susumuoja visą ekranuose surinktą informaciją ir tada koduoja gyvūno elgesio schemą.

Todėl tenka atskirti, kur substancijoje yra fizikinė sistema, kur yra kibernetinis valdymo mechanizmas. Didžiausia problema – sukurti teoriją, kaip iš natūralių fizikinių sistemų atsiranda kibernetinės sistemos. Čia galimybių yra nedaug. Kibernetinės sistemos gali atsirasti savaime, natūraliai, arba jos gali būti dirbtinės. Aš laikausi dirbtinio gyvybės sukūrimo teorijos. Nors šią prielaidą patikrinti labai sudėtinga ir įrodyti to neįmanoma, aš laikau, kad pasaulyje, kuris padalintas į egzistencinius sluoksnius, kiekviename sluoksnyje gyvybės kibernetines sistemas sukūrė kūrėjai iš aukštesnio sluoksnio. Tai gali atrodyti nelogiška, nes tada klausimas „o kas sukūrė kūrėjus?“. Manau, į jį atsakyti paprasta – aukštesnio sluoksnio kūrėjai. O pirmieji išėję tiesiogiai iš šios realybės Šaltinio.

Tad, pagal šį principą, gyvybė šioje planetoje ir visoje visatoje sukurta aukštesnio pasaulio Kūrėjų. Fizinės sistemos randasi natūraliai, bet į šią sistemą įdėti protingą algoritmą – reikia aukštesnio proto, „programuotojo“. Šie programuotojai aukščiau už mus, bet nėra aukščiausi.

Kita vertus, tai reiškia, kad žinant kibernetinės sistemos brėžinius, visą pradinį kodą, galima žinoti visas žmogaus paslaptis, taip pat kaip jį užgrobti ir valdyti. Šios paslapties gviešiasi visi, nes nori suformuoti žemesnę klasę, kurią būtų galima išnaudoti savais tikslais. Todėl ši kibernetinė sistema ir yra narstoma po kauliuką, varžantis, kas proveržį padarys pirmas. Kam tai pavyks, tas taps žmonių rūšies valdovas, jeigu tik tai leis kūrėjai. Bet kaip jau sakiau, jeigu kažkas puola – reikia gintis ir mano pagrindinis objektas yra gynybinė psichotronika.

Šiuo tikslu ir yra kuriama originali sąmonės teorija. Pagrindinis uždavinys – išsiaiškinti dzetą struktūrą, apie kurią rašiau kitame įraše. Dzeta struktūra yra tas karkasas, kuris leidžia įminti nematomos pirminės realybės sandarą, perprasti mechanizmą ir tapti jo šeimininku. Parodytame paveikslėlyje dzeta struktūros įsiterpia dviejuose trikampiuose, kurių smaigalys žymi vieną kvantą, o pagrindas išplėstą laukų sistemą. Vienas trikampis yra gnostinė brana, grindžianti vidinį pasaulį, kitas trikampis yra fizinė brana, aiškinanti išorinę aplinką.

Šiame paveikslėlyje raudonu kvadratu pažymėta sąmonė, kuri sukuriama minėtu luksorinų srautu per kognityvinę hologramą, kuri atsiranda biologinėje kibernetinėje sistemoje, vadinamoje žmogumi. Iš esmės, gnostinės branos kompleksų pagrindas yra vadinamasis g-krūvis (geltonasis krūvis), kuris yra pagrindinė kvanto savybė, kurias sumuojant formuojasi sielos struktūra, surišta su luksorinų lauku. Mėlynos spalvos mikro-makro – yra išorinės pirminės tikrovės pasaulis, kuris yra anapus žmogaus suvokimo ir kuriantis erdvę, į kurią projektuojama dzeta struktūra, tampanti solidaus daiktiškumo pamatu.

Savo sistemos kibernetinės dalies dar nesu gerai išvystęs, tad akcentas bus fizinis sąmonės pagrindas. Šioje fizikoje pirmiausiai atskiriamos dvi realybės – fizinė brana ir gnostinė brana. Fizinės branos mokslas vadinamas „Standartiniu dalelių modeliu“, tuo tarpu gnostinės branos mokslai kol kas įslaptinti. Pateiksiu visos sistemos modelius iš skirtingų perspektyvų.

Šioje visumą apibrėžiančioje schemoje matome parametrų hierarchiją. Substancijos elementai yra centre, toliau nuo centro, ratais eina išorinės substancijos savybės ir atributai: erdvė, judėjimas ir laikas. Centre kaip matote yra visos šios sistemos Šaltinis, kurį sąlygiškai vadinu Apeironu. Ši schema padeda sugrupuoti visus fundamentalius parametrus, kurie reikalingi sąmonės mokslo sukūrimui. Svarbiausia yra substancija-energija-informacija-suvokimas. Substancija, energija ir informacija yra g-krūviai, o suvokimas – luksorinų srauto kuriama hiper-erdvė.

Žmogų dar aiškiau galima susieti ir su išskirtais fizikos mokslais, parodant kokia jo vieta visoje žinomo ir nežinomo pasaulio sandaroje. Žmogus yra šios sistemos centre, kažkas panašaus į atskaitos tašką ir perspektyvos centrą. Pateiktoje lentelėje, žmogaus vieta yra centre nubraižytas raudonas kvadratas, kur susijungia visos gijos ateinančios iš gnostinės ir fizinės branos, iš mikroskopinio ir makroskopinio pasaulio. Šios lentelės yra tas fundamentas, ant kurio statoma sąmonės teorija.

Kūno ir sielos teorijos labai sudėtingos, pats sudėtingiausiais darbas yra išaiškinti teisingas dzeta struktūras pirminėje tikrovėje. Šias struktūras galima panaudoti žmogaus galimybių išplėtimui arba apsaugai nuo neteisėto įsibrovimo į vidų. Nes sistema yra labai plati ir yra daugybė vietų, kur galima apeiti užtvaras ir tapti nepageidaujamu vidinio pasaulio „svečiu“.

Svarbiausia sąmonės teorijos dalis yra „Kvantinė luksorinų dinamika“ (quantum luxorin dynamics). Reikalingas pamatinis luksorino modelis kontinuume (taškinė dalelė, styga, banga), reikalingas veiksmo integralas ir pagrindinė lauko mechanikos lygtis. Kvantavimo operatorių struktūros ir t.t. Išaiškinus visą šią sudėtingą gnostinės branos sistemą, bus galima sukurti tokią civilizaciją, kur bus sugebama valdyti ir tai, kas yra anapus uždangos, kaip šios realybės dvasinis pagrindas. Svarbiausia užtikrinti, kad technologijos nebūtų nukreiptos prieš žmogų ir netaptų civilizacijos katastrofos priežastimi. Būtina apginti sąmonės teises ir eksperimentus su šia substancija daryti labai atsakingai. Kitaip gali būti nuspręsta visą šį biologinės, ir dvasinės kibernetikos pasaulį grąžinti į pradinį etapą – viską pradedant nuo nulio.

• Fizika
• Sąmonės teorija