Kelios pastabos

Dabartinėje civilizacijoje protas laikomas vienu iš žmogaus sėkmės gyvenime garantų. Joje vidinės konkurencinės kovos vyksta būtent šiuo pagrindu. Protas yra sureikšmintas, paverstas žmogaus vertės matu ir net savotišku stabu. Tačiau mane domina ne propaganda, bet tai, kaip yra iš tikro. O tai nuo žmonių slepiama, teorijos cenzūruojamos. Nerodomi nei pasiekimai neuromoksle, nei kognityvinėje psichologijoje. Smegenų žievės žemėlapiuose į vadovėlius net nededamos pirminės ir antrinės mąstymo zonos vieta bei kokiais principais jos veikia. Visų šių išvardintų dalykų priežastis paprasta – protas naudojamas valdymui, todėl per didelis žmonių išmanymas laikomas žalingu – pradės neklausyti…

Nepaisant to, pradėjus ieškoti atsakymų gyvenime, iškyla ir šie klausimai: Kas yra protas? Kokios jo galimybės? Ir kiek ieškodamas atsakymų galiu juo pasitikėti? Prote nėra daug paslapčių. Tai, kas lieka paslėpta netrukdo suprasti šio žmogaus sugebėjimo esmę ir galimybes. Proto „paslaptys“ rašau tik perkeltine prasme ir su šiokia tokia ironija, nes iš tikro nėra jokių paslapčių, tik mistifikacijos, kad žmonės tikėtų ir aklai sektų paskui kitų protą, atsisakę patys naudotis jo galimybėmis. Tačiau mistifikacijų šydo nutraukimas neturi sukelti iliuzijos, kad protas menkavertis, nes jeigu žmogui ir lemta atskleisti tiesą pačiam, tai protas, vis dėlto, yra vienintelis kelias. Tačiau jis turi būti apvalytas nuo tamsos ir apgavysčių. Protas neturi būti nei pervertinamas, nei nuvertinamas.

Protas yra introjekcijos dalis, kurios pamatas yra žmogaus sąmoningumas. Introjekcija sąmonę vadinu todėl, kad ji iš esmės yra išorinės informacijos įtraukimas į sąmonės vidų. „Intro“ lotynų kalboje reiškia „į“, „į vidų“, o „iacere“ – „mesti“.

Introjekcija turi du pagrindinius elementus: substanciją, į kurią įtraukiama ir atvaizduojama informacija ir kuri kyla iš pačios tikrovės gelmės (siela) ir pats informacijos srautas, kuris perkeliamas į vidų ir perduoda duomenis aplinkos atvaizdo formavimui. Tad žmogaus sąmonės burbulas yra ne kas kita, kaip aplinkos informacijos įtraukimas ir jos toks pertvarkymas, kad žmogus galėtų išlikti ir judėti toliau.

Neuromokslas

Fundamentalūs akcentai

Išeities tašku laikant neuromokslą, galima išskirti kelis svarbius momentus, kurie toliau leis man vystyti proto „paslapties“ atskleidimo idėją. Proto procesas smegenyse vyksta tarp dviejų plotų, kurie vadinami sensorine ir kognityvine žieve. Sensorinė žievė yra pamatas, o kognityvinė – antstatas. Dėl labai paprastos priežasties: sensorinė žievė turi išorinį stimuliavimo šaltinį, o kognityvinė žievė arba sužadina pati save arba aktyvuojama anatominių sensorinių projekcijų. Todėl galima iškelti tokius pagrindinius neuromokslinius akcentus: stimuliavimas, koreliacija ir informacijos surinkimas. Kognityvinė žievė a) turi būti kažkaip stimuliuojama, b) ji turi būti koreliuota su sensorine žieve ir c) turi kažkur surinkti informaciją.

Į šiuos klausimus išsamiai atsakinėti nebandysiu ir juos pateikiu tik kaip ateities tyrimų perspektyvas ir medžiagą apmąstymams. Pamėginsiu tik padaryti tokius apibendrinamus.

1) Smegenys gali turėti autonominį sužadinimo mechanizmą, kuris pats save stimuliuoja ir yra asmens centras.

2) Koreliacijai labai svarbus momentas yra atmintis, kurioje paliekamas visos sensorinės žievės įspaudas, išsišakojantis į dvi atšakas:

a) semantinę (tai yra semantinė atmintis),ir

b) vizualinę (kuri yra juslinių vaizdinių kaupimo vieta).

3) Informacija surenkama sensorinėje žievėje ir, dar svarbiau, atminties kognityvinėse struktūrose, kurios formuojamos juslumo.

Net jeigu mokslininkai nerodo, kur smegenų žievėje yra pirminė ir antrinė mąstymo zona, šią informaciją galima pamėginti ekstrapoliuoti pačiam. Metodas paprastas: žinomi visi sensorinės žievės centrai (rega, klausa ir t.t.), motorinės žievės centrai, ilgalaikė atmintis, o visa likusi smegenų žievė ir bus kognityvinių funkcijų zona (svarbiausia – lieka „nepažymėta“ kaktos sritis).

Pirminė ir antrinė mąstymo zona

Žmogaus mąstymas turi būti skaidomas į dvi dalis pagal tuos etapus, kuriuos informacijos apdorojimas pereina formuodamas minčių srautą sąmonėje. Pirminė zona atlieka informacijos surinkimo funkciją, o antrinė – sintezės į sąmoningą minties fenomenologiją. Jau sakiau, kad informacija, aktuali kokiam nors dabarties momentui, surenkama sensorinėje žievėje. O visa kita informacija paimama iš atminties semantinių ir vizualinių struktūrų. Semantinės struktūros yra tam tikri mazgai, kuriuose semantine-lingvistine forma laikoma informacija apie išorinio pasaulio reiškinius, apie kuriuos žinomi tam tikri duomenys arba koks nors per visą gyvenimą susiformavęs ar suformuotas supratimas.

Sintezės zonoje ši informacija filtruojama ir jungiama į tam tikrą minties formą. Šie jungimai tik iš pažiūros gali atrodyti labai sudėtingi. Bet iš tikro informacija suskaidyta į elementarias dalis, kurios yra tema ir rema (lingvistikos terminai). Tema yra tai, apie ką kalbama (mąstoma), o rema yra nauja informacija, kuri pasakoma apie temą. Pavyzdžiui, „slėniu teka vingiuojanti upė“. „Slėniu“ yra sakinio tema, o „teka vingiuojanti upė“ yra rema, t. y., tai, kas pasakoma apie temą. Ir tai, ką turi padaryti protas yra paprastas procesas: jis išrenka iš informacijos saugyklų aktualią temą ir prie jos prijungia pagal kokią nors situacinę logiką remą, ir šitaip gaunamas minties turinys, tam tikra semantine forma.

Mąstymo fenomenologinėje dalyje formuojama pati mintis, kuri yra grynas informacijos pluoštelis, kuris sąmonėje jungiamas su objektu. Mąstymui svarbūs sugebėjimai yra kalba ir vaizduotė. Į kognityvinę minties semantiką galima pervesti kalbos formas, išskaidytas į temą ir remą, bet taip pat – vėl sujungtas mintyje. Taipogi į semantinę minties struktūrą galima pervesti vaizduotės santykių ir ryšių sistemą, pavyzdžiui, semantizuojant matematinių objektų vaizduotėje konfigūracijas. Šiame aukščiausiame kognityvinės sintezės taške mintys ir mąstymas yra trijų rūšių:

1) kalbos vaizduotė, kai įsivaizduojamas tam tikras garsinis kalbos juslumas ir žmogus savo sąmonėje „šneka“ pats su savimi;

2) suvokimai-sąvokos, kurios yra tikros semantinės mintys, kurios kognityviniame juslume atspindi sujungtas kalbines sąvokas arba vizualinius santykius ir ryšius;

3) ir paskutinis yra mąstymas schemomis, tai mąstymas susijęs su vaizduotės scheminėmis vizualizacijomis.

Kognityvinė psichologija

Pirmas kognityvinis šuolis

Nuo neuronų ir jų funkcinių ryšių pereisiu prie aukštesnio abstrakcijos lygmens, kuriame nekreipsiu dėmesio į smegenų anatomiją ir fiziologiją. Tai reiškia, kad bus kalbama apie struktūras, kurių sandara nesvarbi, bet svarbūs apibendrintų struktūrinių dalių ryšiai ir funkcijos, tarsi jie būtų vientisi organiniai psichologiniai dariniai, iš kažkokios abstrakčios psichologinės substancijos. Pavyzdžiui, tokia detaliai neartikuliuota „substancija“ yra protas. Protą galima nagrinėti kaip neuroanatominį arba neurofiziologinį darinį, bet galima laikyti ir vientisu psichologiniu junginiu, kurio vidinė sandara nesvarbi. Svarbus tik abstrahuotas modelis, kuriame neapibrėžiamas nei neuronų, nei jų tinklo vaidmuo.

Protas tai dvi minėtos neišskaidytos zonos, kurios turi dalis ir ryšius, suformuluotus abstrakčioje vaizduotėje kaip vientisus substancialius darinius. Pagrindinės zonos yra jau minėta sensorinė ir kognityvinė smegenų dalis. Griežtai kalbant, sensorika nėra protas, nors plačiąja prasme juslinis objektas taip pat konstruojamas „intelektualiai“. Tačiau protu juslumo nevadinsiu. Tiesiogine siaurąja prasme su protu yra susijusi kognityvinė smegenų dalis, į kurią įeina mąstymas, atmintis ir vaizduotė. Tačiau kognityvinė zona atskirta nuo kitų smegenų dalių neveikia. Ji yra vientisa sistema. Vien todėl, kad ji betarpiškai negauna iš aplinkos jokios informacijos. Visa informacija pirminiame pavidale ateina iš sensorinės smegenų dalies, o kognityvinė dalis atlieka aukštesnio lygio transformacijas, pervesdama informaciją į kitus modalumus: į mintį, į vaizdinį arba kalbinį garsą išorinėje kalboje.

Dar vienas svarbus momentas yra tas, kad kognityvinės dalies pagrindinės formos turi būti išmokstamos, pirmiausia mokantis kalbos, kurios sąvokos atlieka labai svarbų vaidmenį minties substancijoje. Todėl pirmas kognityvinis šuolis, apie kurį pradedu kalbėti šiame skirsnyje, prasideda ne tik sąsajoje vaizdai-protas, bet ir išorinė aplinkinių žmonių kalba, kuri per klausos sensorinę žievę pereina į darinį garsai-protas, ir šitaip formuoja vaizdinį-semantinį kognityvinį mazgą, kuriame visą gyvenimą kaupiama informacija, ir kuris yra ta vieta, iš kurios gali būti surenkama informacija, reikalinga mąstymui.

Tačiau abstrahuojantis nuo tokių išmokimo detalių, galima sakyti, kad pirmas kognityvinis šuolis vyksta tarp sensorinės ir kognityvinės smegenų dalies. Kognityvinė zona yra ta dalis, kurioje kristalizuojasi tam tikros semantinės struktūros, kuriomis žmogus gali manipuliuoti savo mąstyme. Šiame šuolyje „daiktas“ pereina į mintį. „Daiktas“ yra visi sensoriniai modalumai, ne tik atvaizdai, bet ir garsai, fiziniai pojūčiai ir t.t. Šios terpės yra skirtingos, bet jos akivaizdžiai koreliuotos, nes iš sensorikos ateina kažkokia dalis stimuliavimo ir informacija reikalinga mąstymui aukštesniame duomenų apdorojimo lygyje.

Pirmas kognityvinis šuolis yra pirma proto dalis, kurioje surenkama informacija iš aplinkos ir kristalizuojama kognityvinėmis struktūromis, kurias galima pritaikyti tikrovės aukštesnio lygio pažinimui.

Antras kognityvinis šuolis

Antras kognityvinis šuolis yra atvirkštinis pirmam kognityviniam šuoliui. Jame kognityvinė struktūra sugrįžta į tą vietą, iš kurios atėjo – į sensorinę smegenų dalį. Kitaip sakant, šiame procese mintis sugrįžta prie „daikto“, kuris prote suformavo minties atsiradimui reikalingas struktūras. Tai reiškia, kad, tam tikra prasme, koreliacija tarp sensorinės ir kognityvinės smegenų dalies yra dvipusė. Sensorika duoda neapdorotą žaliavą protui, šis gautą žaliavą pertvarko pagal savo vidinius principus ir galų gale sąmonė grąžina šią patobulintą informaciją atgal prie daikto, bet taip, kad šis grąžinimas virsta pasaulio supratimu.

Kaip pirmo kognityvinio šuolio esmė yra išmokimas ir patirties kaupimas, taip antro kognityvinio šuolio esmė yra pasaulio supratimas. Sujungus šiuos du procesus, galima sakyti, kad tai yra žmogaus pažinimo pagrindinis mechanizmas, kurį aptarsime vėliau.

Kuo šie du procesai skiriasi fenomenologiškai?

Pirmiausia tuo, kad išmokimas daugiau yra intuityvus, arba kitaip sakant, jis vyksta už sąmonės ribų, t. y. pasąmonėje. Į sąmonę iškeliama tik pirmo kognityvinio šuolio ledkalnio viršūnė. Kaip konkrečiai formuojasi kognityvinės struktūros, žmogus savo sąmonėje nesuvokia. Gali iškelti tik tam tikrus jausmus ir nuojautas. Tuo tarpu, antras kognityvinis šuolis vyksta sąmonėje. Žinoma, negalima sakyti, kad nėra ir pasąmoningo lygmens, tačiau žmogus supratimą suvokia kaip pagrindinę sąmoningo proto funkciją pažinimo procese.

Ši proto dalis sąmonėje reiškiasi kaip mąstymas, kuris įkreiptas į kažkokį objektą arba temą, apie kurią srautu yra įleidžiama informacija į sąmonę. Jau sakiau, kad mintyje informacija yra ne kas kita, kaip dviejų informacinių blokų sintezė minties semantinėje formoje. Šie blokai yra vadinami tema ir rema. Mintyje jie sujungti į vieną semantinį darinį, kuris yra sugrąžinamas prie objekto, kaip tam tikras jo supratimas, pažinimas, vertinimas ar interpretavimas.

Sensokognityvinė sintezė

Supratimą aš vadinu sensokognityvine sinteze. „Senso“ reiškia sensorinis arba juslinis, o „kognityvinė“ – susijusi su protu ir mąstymu. Sensokognityvinė sintezė yra žmogaus proto ir pasaulio junginys. Šiame junginyje žmogus perfiltruoja visą informaciją, kurią turi sukaupęs atminties kognityvinėse struktūrose (nebūtinai sąmoningai), ir išrinktus informacijos pluoštus įleidžia į sąmonę, kurioje ji sujungiama su tam tikra pasaulio dalimi, kuri išskiriama dėmesio pagalba.

Kaip tai įmanoma? Principas paprastas: ir subjektas, ir objektas yra sąmonės vidinės dalys. Pasaulis yra sąmonėje suformuotas tikrovės atvaizdas. Žmogaus asmenybė taip pat formuojama iš vidinių struktūrinių-informacinių smegenų elementų, kuriuose yra užrašyta tam tikra asmens, „charakterio“ programa. Kadangi šios dalys yra toje pačioje sąmonėje, tai ši tarp savo vidinių dalių gali formuoti ryšius ir santykius. Sensokognityvinė sintezė ir yra toks vidinis sąmonės ryšys tarp pasąmonėje esančio proto ir sąmonėje suformuoto tam tikro tikrovės fragmento, tarpininkaujant sąmoningam mąstymui.

Pažinimo ratas

Šitaip sujungus pirmą ir antrą kognityvinį šuolį, gaunasi į ratą panaši struktūra, kuri juda nuo daikto prie minties ir sugrįžta atgal nuo minties prie daikto. Tada sąmonė turi galimybę vertinti atitikimą ir pirmam kognityviniam šuolyje vėl koreguoti kognityvinę struktūrą ir t.t. Šis pažinimo ratas sukasi visą žmogaus gyvenimą ir kognityvinių struktūrų pavidalu kaupia „protą“, kuris yra žmogaus patyrimas veikiant tam tikroje aplinkoje. Žmogus gimsta be jokių kognityvinių struktūrų. Tačiau jos pradeda formuotis nuo to momento, kada praregi akys ir pragirdi ausys. Ir šitas pažinimo rato procesas sukasi iki žmogaus gyvenimo pabaigos.

Žmogus į mąstymo šablonus gali žiūrėti įvairiai. Intensyviausiai informacija formuojama ir keičiama jaunystėje, kai yra mokymosi laikotarpis. Vėliau pirmas kognityvinis šuolis sustabarėja, formuojasi įpročiai ir stereotipai. Tačiau bent minimaliai informaciją keisti, tai yra papildyti patyrimą, galima iki senatvės. Be to, pirmas kognityvinis šuolis svarbus tada, kai žmogus patiria ką nors naujo. Kaip tik tada atsiranda naujos struktūros ar naujos klasifikacijos.

Svarbiausias momentas protui yra per kokią terpę visą gyvenimą sukasi pažinimo ratas. Ratas gali suktis per paprastą juslinę tikrovę. Ji gali būti žmogaus buitis (šeima, darbas, pramogos) arba tai gali būti bandymas giliau suvokti tikrovės klausimus: kas ji yra ir kokia joje žmogaus vieta. Taip pat, šiuolaikinėje civilizacijoje, esant visuotiniam švietimui, pažinimo ratas sukasi per kultūrinę-mokslinę terpę, pirmiausiai per knygose užfiksuotą informaciją, kuriose yra kaupiamas kitų žmonių protas, kognityvinės struktūros, pažiūros ir patyrimas (mokslas, menai). Tai jau antriniai šaltiniai, kuriuose tiesiogiai užkoduota semantinė informacija.

Trumpai tariant, kokioje aplinkoje žmogus gyvena, toks ir susiformuoja jo protas, nes gimęs žmogus dar neturi jokių kognityvinių struktūrų, kadangi jos ateina per žmogaus akis ir ausis ir t.t. Čia yra dvi bendros galimybės: informaciją galima imti tiesiogiai iš pasaulio patyrimo ir iš antraeilių šaltinių, kurie yra kitų žmonių užfiksuotos sensokognityvinės sintezės, perteiktos kalba ir tekstais. Žmogus renkasi tarp kelių kultūrinių sluoksnių: mokslinis, filosofinis, religinis, techninis ar menų. Šitaip mokytis galima žinių ir praktinių įgūdžių.

Be šio vidinio pažinimo rato yra ir dar didesnis ratas – tai išorinė veikla, kuria keičiamas pasaulis, pagal suformuotus vidinius žmogaus proto supratimus apie tai, kas yra tikrovė ir ką joje turi daryti žmogus. Šitaip sukuriama išorinė civilizacija.

Svarbus klausimas yra sensokognityvinės sintezės užgrobimas smegenų krušimu ir žmogaus pastangos išsaugoti intelektualinę autonomiją. Sensokognityvinė sintezė priklauso nuo išorinės aplinkos, nes iš jos paimama didžioji dalis duomenų. Bet savaiminiai duomenų ryšiai negarantuoja, kad jie vienodins žmonių introjekcijas. Suvienodinimas yra labai svarbi valdymo priemonė. Vienodina pirmiausiai kažkoks juslinis socialinis pasaulis, toliau kultūros kūriniai, mokslas. Žemiausia kasta vienodinama masinio poveikio priemonių propagandos ir įvairiomis pramogomis, iš kurių labiausiai paplitusi televizinė pramogų industrija. Visi šie centrai yra kryptingai valdomi ir jų tikslas užgrobti sesnokognityvinę sintezę. Todėl galima tik paraginti žmones, kad jie saugotų savo intelektualinę autonomiją, nes ji kuria teisingiausią paradigmą, geriausią pačiam žmogui.

Filosofija

Vertinimo paradigmos

Šiame skirsnyje pereinu prie dar aukštesnio abstrakcijos lygmens, kurį sąlygiškai vadinu filosofija. Ši „filosofija“ yra analitinė, nes jos tikslas parodyti tam tikrų procesų vidines struktūras ir principus, bet ne „organų“ tipo, nes tuo užsiima mokslas. Protas apie kurį rašiau kognityvinėje dalyje, kažkaip reiškiasi ir realiame pasaulyje ir sukuria tam tikrus reiškinius, į kuriuos galima žiūrėti ir filosofiškai. Šiame įraše laikausi tokios krypties, kad pamatą duoda mokslai (neuro-mokslas, kognityvinė psichologija), o aukštesnio lygio apibendrinimai yra filosofinio pobūdžio. Protas žemiausiuose savo lygmenyse aptartas moksliškai (išnagrinėtas labai apibendrintai, nes kitaip neleidžia formatas), o aukštesniame lygmenyje – filosofiškai, nes ji yra tinkamas būdas apžvelgti didesnę panoramą: tiek erdvinę, tiek laike.

Pradedu nuo prote labai svarbaus sugebėjimo vadinamo vertinimu. Vertinimus, vertes ir t.t. nagrinėja filosofijos šaka, vadinama aksiologija. Šiame skirsnyje yra tokios dalys: vertinimo paradigmos pritaikymas ir vertinimo paradigmos kūrimas iš naujo. Pritaikymas turi tokį mechanizmą:

1) objekto ar tam tikrų objektyvių savybių išskyrimas,

2) pasirenkamas paradigmos matas ir perspektyva,

3) atliekamas tam tikras palyginimas ir ieškoma atitikimo,

4) vykdomas klasifikavimas (moralus-amoralus ir t.t.),

5) ir atitinkamo elgesio pasirinkimas (naikinimas, pritarimas ir t.t.).

Kodėl vertinimas toks svarbus? Dėl labai paprastos priežasties. Žmogus pasaulyje užsiima tam tikra veikla ir turi nuolat daryti sprendimus ir pasirinkimus, kurie yra arba geresni, arba blogesni. Todėl rinkdamasis žmogus turi vertinti, nes geriausiai renkasi tada, kai remiasi tuo, kas turi tam tikrą vertę ir nesirenka to, kas vertės neturi.

Toliau. Naują vertinimo sistemą sukurti – nėra lengva, nes beveik visos nišos yra užimtos. Aišku, yra galimybė išlaikyti formą, bet pakeisti turinį.

Pavyzdžiui, sukurti naujus, netradicinius moralės principus. Nors forma būtų ta pati, bet turinys būtų pakeistas neatpažįstamai.

Paradigmų nėra daug. Pagrindinės būtų tokios:

1) Juslinės:

a) estetinė b) hedonistinė …

2) Proto:

a) utilitarinė (naudos)

b) moralinė …

Nauja paradigma kuriama kažkam priskiriant vertę ir sukuriant šiam vertės priskyrimui tam tikrą teorinį sisteminį pagrindimą ir logiką. Pavyzdžiui, moralinės paradigmos logika yra paprasta: etikos principų reikia laikytis, nes liepia Dievas, arba Protas. Ir iš to išvedama visa metafizinė sistema, kuri įrodo, kad taip yra iš tikro. Kuriant naują paradigmą, pavyzdžiui, Galios, kaip bandė padaryti F. Nietzsche, gali būti naudojami tokie argumentai. Galios kaupimui vertė priskiriama todėl, kad tokia yra pasaulio tvarka (valia viešpatauti ir amžinas to paties sugrįžimas) ir, neakcentuojant šio paaiškinimo, – galia yra efektyviausia ir visada nugali, net tai kas yra teisinga ir teisėta. Kitaip sakant, gali daryti ką nori, joks protas nedomina…

Vertybė yra objektas sujungtas su kokios nors paradigmos verte. Moralinė vertybė, utilitarinė vertybė, estetinė-kultūrinė vertybė ir t.t.

Ir, aišku, yra neparadigminiai vertinimai, kurie labiausiai paplitę. Kai klasifikuojama arba vertė priskiriama tam tikra subjektyvia, ar paprastais argumentais pagrįsta logika. Bet nėra jokios metafizikos, idėjų sistemos ir t.t.

Sukantis pažinimo ratui, tam tikros paradigmos išmokstamos iš tekstų, masinio poveikio priemonių arba tam tikros socialinės aplinkos. Gyvenimui bėgant susiformuoja struktūros prote, pvz., prioritetinės perspektyvos ir palyginimo šablonai, pagal kuriuos vertinama aplinka ir pagal vertinimą kažkaip elgiamasi.

Žinojimas, supratimas ir mokymai

Žinių, žinojimo sistemos tyrinėjamos epistemologijos. Žinios prote formuojamos savaime iš paprasto aplinkos patyrimo, arba naudojamas organizuotas specialus tikrovės tam tikro fragmento mokslinis tyrinėjimas, kurio tikslas, kaupti duomenis, supratimus ir galų gale pasiekti rezultatą, sukuriant kokią nors mokslinę ar filosofinę teoriją, su kuria galima būtų paaiškinti tam tikrą tikrovės dalį. Epistemologijos tikslas paaiškinti, kokiais principais toks žinių, žinojimo kaupimas vyksta. Epistemologijos pagrindinis mechanizmas buvo aptartas kognityvinės psichologijos dalyje, kurioje buvo rašoma apie pažinimo ratą. Šis ratas kuria žinojimą, supratimus, o šiuos apibendrinus – tam tikras teorijas ir mokymus, kurie peržengia vien žinojimo sritį ir formuoja elgesį, socialines struktūras, kūrybą ir t.t.

Civilizacijai didžiausią įtaką daro ne savaiminis išmokimas ir duomenų kaupimas, bet specializuoti įvairių tikrovės dalių tyrinėjimai, kuriant ir pritaikant įvairių rūšių metodus. Metodas svarbiausias moksliniuose tyrinėjimuose. Tam tikra prasme yra ir humanitariniai metodai, pagrįsti humanitarinėmis teorijomis, kurios naudojamos kultūrinių sričių tyrinėjimams. Tokie specialūs tyrinėjimai skaido tikrovę (juslinę, kultūrinę) į dalis, ir teorijos virsta šablonais, kurie uždedami ant tikrovės supratime, arba sensokognityvinėje sintezėje. Taip, bėgant laikui, kaupiasi kultūrinė terpė, kuri tampa pagrindine „tikrove“ per kurią sukasi pažinimo ratas, apie kurį kalbėjau prieš tai.

Fiziniai mokslai tyrinėja pačia juslinę tikrovę; nors tai nėra vienpusis veiksmas, tarsi pirmame kognityviniame šuolyje į kognityvinę smegenų dalį ateitų juslinis objektas, ir taptų protu vienas prie vieno t. y. be kognityvinių iškraipymų. Tokiuose tyrinėjimuose kognityvinėse struktūrose jau yra tam tikros preliminarinės teorijos, ir pagal jas formuojami supratimai, kuriuos sujungus su metodais ir teorijomis gaunamas žinojimas apie pasaulį.

Istorija ir jos vartotojai

Kultūrinė terpė ir tikrovė: idėjų istorijos

Vystosi ne tik tikrovė, bet ir kultūrinė terpė. Nes sukantis pažinimo ratui, vis daugiau žmonių siekia savo „atradimus“ užfiksuoti tekstais ar kitais kultūriniais kūriniais. Šitaip atradus tokią galimybę pritaikyti protą, kultūra ir tekstai vystosi ir iš to atsiranda idėjų istorija, kurią taip pat galima tyrinėti. Pavyzdžiui, mokslas tyrinėja tikrovę su savo techniniais ar intelektualiniais metodais, ir šie duoda vis geresnius rezultatus ir vis „teisingesnes“ teorijas apie pasaulį arba tikrovę. Šitaip atsiskiria dvi tokios proto veiklos dalys: santykis su pačia tikrove, bet įtarpintas proto kognityvinių struktūrų. Ir atsiranda santykis su antriniais šaltiniais, kurie dažniausiai turi tekstų pavidalą. Šis turinys ir jo istorinė raida pats tampa tyrinėjimų objektu. Šiuolaikinėje civilizacijoje tokia terpė yra laikoma labai svarbia ir jos tyrinėjimas – intelektualų užsiėmimas.

Šios kultūrinės mokslinės terpės plėtimosi pavojus yra tas, kad ji vis labiau nutolsta nuo pačios tikrovės ir sukuria tuštumoje pakibusią sritį, kuri egzistuoja kaip vis aukštesnio laipsnio tos pačios žaliavos perdirbimas, kai rašomos knygos apie knygas ir istorijų istorijos, visiškai nesidomint tuo, kas vyksta pačioje tikrovėje. Kai intelektualai savo sensokognityvinėje sintezėje bando šias kognityvines struktūras pritaikyti tikrovei, nelieka jokio atitikimo, tik haliucinacijų ir kliedesių pasaulis, kuris su tuo kaip yra ant žemės neturi nieko bendro.

Toks vis intensyvėjantis šios terpės perdirbimas praranda bet kokią prasmę ir vertę ir yra laiko, pastangų ir lėšų švaistymas.

Revoliucijos

Revoliucijomis vadinsiu radikalesnius pačių introjekcijų ir paradigmų pokyčius, kurie tariamai atveria tobulesnio vystymosi galimybes, naujas perspektyvas ir tiesas žmonių protuose. Intelektualai, įsivaizduodami, kad jie yra genijai, pretenduoja valdyti žmonių introjekcijas ir kuria tokius perversmus, kuriais nori pakeisti arba pačios introjekcijos struktūras, kaip pavyzdžiui, religijose (kartais – filosofijoje), arba keičia paradigmas, introjekcijas palikdami nedaug pakitusiomis, tik nušviestomis naujų idėjų šviesa.

Introjekcijos revoliucijos pavyzdys gali būti budizmas, kuriame budistas turi dvasinio mokytojo sukurtas metodologijas, kuriomis galima transformuoti savo introjekcijos struktūras ir pakilti į aukštesnį lygį, arba net į aukštesnį pasaulį. Budisto tikslas tam tikra etika ir meditacijos metodika pasiekti dvasinę Nirvaną, kuri laikoma kiekvienos introjekcijos svarbiausiu tikslu ir tobuliausiu pasiekimu. Tokio mokymo sukūrimas ir išplitimas niekaip nesuderinamas su šiuo pasauliu, nes žmogus atsisako veiklos jame ir socialinių-etatistinių struktūrų išlaikymo, vaidinant socialinį spektaklį. Valstybės organizacija Nirvanai yra tik kliūtis, todėl valstybė apleidžiama arba visai sunaikinama (jeigu tai įmanoma).

Kitos religinės revoliucijos daug švelnesnės, ir jos susijusios su skirstymu tarp šio pasaulio ir kito pasaulio, arba dangaus karalystės. Tai praktiškai yra skirtumas tarp empirizmo ir metafizikos, vienaip ar kitaip perstumiant svorio centrą nuo šio pasaulio į aną pasaulį arba nuo ano pasaulio prie šio pasaulio. Anas pasaulis gali būti politeistinės religijos dievų buveinė, arba monoteistinės religijos metafizinė transcendentinė sritis, kurioje egzistencija ne fizinio, kūniško pobūdžio, bet dvasinė.

Tokiam metafiziniam skirstymui kyla įvairios filosofinės reakcijos, kurių tikslas atskirti fizinį nuo metafizinio, ir remtis tik šiuo pasauliu. Vakarų civilizacijoje metafizinę sistemą įkūnija kriščionybė ir viena iš radikalesnių reakcijų prieš tokį tikrovės traktavimą buvo F. Nietzsches filosofija, kuri siekė introjekcijos revoliucijos, pašalinant dangaus karalystės pasaulį ir visa protą perkeliant į šį pasaulį, kuris aiškinamas kaip valios viešpatauti ir amžinojo sugrįžimo sklaida, o pagrindinis tikslas – sukurti antžmogį, nepripažįstantį jokių iš iliuzinių tikėjimų kylančių apribojimų.

Lietuviškas introjekcijos revoliucijos variantas yra sukurtas A. Šliogerio, kuris siekė nupjauti introjekcijoje pirmo ir antro kognityvinio šuolio ryšius tarp sensorinės ir kognityvinės smegenų dalies, užmigdyti kognityvinę žievę, ir visą sąmoningumą perkelti prie juslinio pasaulio ir juslinio daikto, šiek tiek išsaugant kognityvinio juslinio estetizmo jausmą. Arba jeigu kognityvinės žievės teisės ir pripažįstamos, tai tik buitiniame lygyje, kuris dar nenutolęs nuo pasaulio-šiapus-juslinio-horizonto, ir kuris nenaikina sensorikos sukurtų objektų sąmonėje bei realiai fizinėje veikloje, pačiame pasaulyje. Nepaisant to, jo revoliucijos tikslas yra kognityvinių procesų numarinimas, lobotomija ir tik „laukinės“ sąmonės propagavimas, kurios pagrindinis ryšys yra grynas suvokimas ir juslinis daiktas. Proto sąvokos ir struktūros išmetamos, nes jos neleidžia jusliniam pasauliui būti tuo, kas jis yra.

Moksle introjekcijų performuoti meditacijomis nesiekiama, jis tik sureikšmina tas sritis smegenyse, su kuriomis labiausiai susijusi mokslinė kūryba. O tai yra protas, kurio struktūras aprašiau prieš tai. Moksle ryškiausios paradigmos revoliucijos, kurios nekuria jokios naujos introjekcijos, tik atranda naujas idėjas ir naujus supratimus, kuriais aiškinamas šis pasaulis. Mokslas iš visų kultūrinių paradigmų yra jauniausias, bet jis irgi turi savo pamatinius tekstus ir teorijas, kurios istorijoje išsidėsto tam tikra idėjų raida, kuri taip pat yra mokslinio tyrimo objektas, kaip mokslinių teorijų vystymasis šiuolaikinėje civilizacijoje. Revoliucijas savo teorijomis kėlė Niutonas, Einšteinas ir t.t.

Pagrindinis skirtumas tarp religijos ir mokslo yra tas, kad religija yra uždara sistema, o mokslas – atvira. Religijoje visa idėjų sistema yra duota žmogui pranašo, pačiam kurti nieko nereikia, ir nuo savęs reikalaujama pridėti tik energingą tikėjimą kokia nors pranašo ar Dievo istorija, ir laikytis išmoktų etikos reikalavimų. Mokslas bendrai tariant yra atvira sistema, nes joje žmogus turi mąstyti pats (jeigu jis mokslininkas) ir kurti savo teorijas apie šį pasaulį. Mokslą pavertus uždara sistema jis taptų panašus į religiją ir nustotų vystytis.

Analitikai, ekspertai ir intelektualai

Tokioje šiuolaikinės civilizacijos žodienos terpėje atsiranda žmogaus tipas, kokio ankščiau nėra buvę. Tai yra analitikas, ekspertas ir apskritai intelektualas. Jų uždavinys yra virškinti savo srities kultūrinę terpę ir senesnes sensokognityvines sintezes paversti naujomis savo sensokognitivinėmis sintezėmis. Rašomos analizės, tyrimai, studijos, knygos apie knygas, istorijos apie istorijas ir taip toliau. Šie žmonės gyvena bibliotekose, archyvuose, duomenų bazėse. Jie svajoja savo galvoje sutalpinti visą Mažvydo biblioteką. Pragyvenimui jie užsidirba pardavinėdami savo sensokognityvines sintezes, kurios susiformuoja jau prieš tai minėtais principais.

Žurnalistai analitikai visi yra propagandos ministerijos darbuotojai ir dirba priešiško mąstymo ardymo, dekonstravimo darbą, bei stengiasi užgrobti skaitytojų sensokognityvinę sintezę, ją vienodinti po savo ideologijos antspaudu. Nors vykdoma slapta vienarūšė propaganda, spektaklio pavaidinimui leidžiama tam tikra aprobuotų ideologijų įvairovė. Analitikai yra kairieji, dešinieji, liberalai, konservatoriai ir t.t. Jie nesibodi naudoti smegenų krušimo metodų, kad sudorotų „priešus“ ir patrauktų „auditoriją“ į savo pusę. Niekas nesistengia būti „objektyvus“ ir savo analitiniuose opusuose nevengia jokių emocionalistinių priemonių. Vienas iš emocionalizmo būdų yra paniekos ir neapykantos demonstravimas kokioms nors grupėms arba savo ideologiniams priešams.

Svarbiausia, emocionalizmas laikomas intelektualia priemone, kai parodai kam nors savo panieką, o paskui logiškai ją įrodai ir pagrindi.

Įvairūs intelektualai įsitvirtinę ilgam, nes sukurta kultūrinė-mokslinė terpė ne tik nemažėja, bet ir kiekvieną dieną auga ir darbo bus dar ilgam… Belieka tik įtikinti kitus žmones, kad jie už šį virškinimą mokėtų gerus honorarus.

Pasirinkimas

Tokioje situacijoje galima rinktis identifikuotis su kokia nors nepasauline terpe. Tarp galimybių yra uždara sistema, tokia kaip kokia nors religija arba ideologija. Ir „šviestis“, propaguoti savo ideologiją, šiame pasaulyje būti kažkuo, kažkaip apsibrėžti egzistenciją, nes nebuvimas niekuo – netoleruojamas. Taip pat galima bandyti išsaugoti ir savo intelektualinę autonomiją, pačiam ieškoti atsakymų, pirmiausiai pačioje tikrovėje, o knygas, kitų sensokognityvines sintezes, laikyti tik antraeiliu šaltiniu ir jų per daug nevertinti. Ir būti labiau atviro tipo mąstymo, nes galutinio atsakymo kas yra ši tikrovė ir kuo geriausia joje būti, greičiausiai neturi niekas, net jeigu uždarose sistemose toks įsitikinimas ir propaguojamas.

• Protas