Visas žmogus

Visi yra girdėję tokius žodžius kaip „dvasinis atgimimas“ ir „dvasinis pakilimas“, tačiau mažai kas žino, ką jie reiškia, mažai kas susimąsto apie šių žodžių tikrą prasmę. Tai nėra skaitymas ar žinojimas, tai net nėra principų ir taisyklių propagavimas ar jų laikymasis. Iš tikro atgimus, taisyklės kuriamos, o ne jų paklusniai laikomasi. Dvasinis atgimimas žmogų sustiprina, išlaisvina, iš žemesnės būties pakelia į aukštesnę, ir žemesnio pasaulio taisyklės paprasčiausiai negalioja, jos netinkamos. Toks žmogus žino visų „sistemų“ ir teorijų paslaptį ir niekas nėra paslėpta nuo tokio žmogaus akių. Jokių uždengtų tikrovės dalių nelieka, ji pamatoma tokia, kokia yra iš tikro. Toks žmogus žino kas jis yra, kokios jo galimybės ir šiame pasaulyje jam nekelia baimės niekas, nes niekas negali jam pakenkti, ar dar blogiau – sunaikinti. Pergalės prieš jį šiame pasaulyje nėra tikros pergalės, nes didybės jis siekia ne jame.

Dauguma žmonių nėra tikri, „pilni“ žmonės: jeigu kas nors jaučiasi įstatytas ir įkreiptas tik į šį fizinį pasaulį, tai nėra vienintelė teisinga sąmonės kryptis. Fiziniai žmonės ir fizinis pasaulis yra tik vienas iš sumos dėmenų. Net fizinis dualizmas neatstato tikros pasaulio tvarkos, nes protas, sąmonė, siela užpildyti tik šio pasaulio pavidalais, o jie yra iliuzija, pagaminta iš pergromuliuoto pasaulėvaizdžio. Apie kitokį pasaulį žmonės girdėję tik žodžius: tai yra kita realybė, dvasinis pasaulis, dangus ir t.t. Ši užuomina apmąstyta giliau turėtų paaiškinti, kad galima ir kita kryptis, tačiau kol užmerktos dvasinės akys, iš tikro suprasti kas tai yra neįmanoma. Reikia pačiam pamatyti ir pačiam patirti. Dvasinės akys rodo tikrą pasaulį, kuris yra kiekvieno žmogaus lemtis. Fizinis pasaulis įsiformina ir išsiformina, jame nėra nieko pastovaus, o gnostinė realybė veikia pagal kitokius dėsnius, nes čia žmogus yra kaip dvasinis kūnas, paklūstantis visiškai kitokiems dėsniams. Todėl natūralu siekti dvasinės amžinybės, o ne sudievinti kūną fiziniame pasaulyje ir padaryti jį nemirtingą.

Kol šios dvi paralelinės realybės susijungusios, kūną galima riboti ar treniruoti, bet dar svarbesnis yra dvasinis žinojimo „treniravimas“. Kūno istorija nelemia nieko už jo pasaulio ribų, nors jis yra pririštas prie dvasios kaip sunkus akmuo. Daug svarbesnė yra ta vieta, kurioje atsidaro „portalas“ tarp šių dviejų skirtingų realybių. Per jį į šį pasaulį įsiveržia begalinės vaizduotės galimybės, kurios leidžia jį pertvarkyti, pakeisti, pritaikyti savo reikmėms. Galima ir priešinga kryptis, kai šio pasaulio žmonės su fizinėmis technologijomis bando įsiveržti į dvasinį pasaulį, padaryti jį fizinio pasaulio vergu, nors tai iš principo neįmanoma. Šitaip vyksta kova tarp skirtingų pasaulių ir skirtingiems pasauliams priklausančių žmonių.

Žmogaus lemtis yra būti tokiu hibridu. Todėl jis negali pasinerti tik į vieną realybę ir likti gryna dvasia, arba grynas kūnas. Abiem atvejais įvyksta trūkis tarp paralelinių pasaulių, užsiveria portalas ir nelieka žmogaus, kuris virsta arba gyvūnu, arba angelu. Tačiau jis neturėtų norėti nei vienos, nei kitos baigties savo gyvenimo rėmuose. Be abejo, šis susijungimas yra laikinas, viskas atsistato savaime, pasibaigus gyvenimo laikui, tačiau kiekvienas žmogus šioje realybėje turi susirasti savo misiją ir ją išpildyti. Viena iš jų gali būti pamatyti save tikrą, visą ir perduoti tai kitiems.

Žmogus numetamas į šį pasaulis ir praeina dešimtmečiai kol suranda save, pamato, kas jis yra iš tikro. Jis turi siekti sugrįžti ir pirmiausiai sugrįžti į save. Savo vaikystėje žmogus išeina į pasaulį ir klaidžioja jame tol, kol pamato kur yra visa tiesa – ne išoriniame pasaulyje, bet jame pačiame. Kad tai suprastum, gali tekti apkeliauti visą žemės rutulį, bet galiausiai pamatai, kad jame nėra jokios paslapties, jokio žmogaus mįslės įminimo ir kad iš tikro nereikia iškeliauti niekur.

Todėl ir kyla klausimas kas yra šio pasaulio ir ne šio pasaulio išmintis. Išmintis, kuri pagrįsta prisirankiotais šio pasaulio fragmentais yra vadinama pasaulio išmintimi, o tai, kas paimta iš dvasinių kelionių yra ne žemiška, ne šio pasaulio išmintis. Gali apeiti visą pasaulį, dešimt kartų apvažiuoti ar apskristi šį rutulį – bet jame nerasi nieko svarbaus. Todėl tokia išmintis ir kelia juoką, ji neatskleidžia nieko, tik sukuria žinojimo pilnatvės jausmą pažinusiam „šį pasaulį“. Tokia išmintis kartais vadinama filosofine išmintimi arba šiais laikais redukciniu mokslu, į kurį neįtraukiami dvasiniai klausimai. Galvojama, kad mokslas ir dvasia jau yra scientologija, kažkoks hibridinis darinys sujungiantis nesujungiamus dalykus.

Tad natūraliai kyla klausimas, kaip atverti trečią akį, kaip dvasines akis padaryti reginčiomis. Dirbtinis artėjimas per minčių ir veiksmų programą – netinka. Tai paprasčiausias kūno ir sąmonės treniravimas daug labiau reikalingas šiam pasauliui. Atgimimas ir pakilimas nėra joks treniravimas, tam reikia kitokių priemonių galbūt „pašaukimo“. Ši kita kryptis, į kurią esi pakviečiamas, nėra joks stebuklas, nėra antgamtiškas, mistinis pasaulis, tai paprasčiausiai kita realybė, turinti savo pasaulius ir savo kūnus. Skirtumas tik tas, kad dvasiniai kūnai sąveikauja tik tarpusavyje, su fizinėmis branomis tokios sąveikos nėra, ji įmanoma tik žmogaus smegenų „portale“.

Kai atsiveria dvasinės akys, žmogus pamato, kas jis yra iš tikro: jis yra sąmonė, kurioje sujungta informacija iš dviejų pasaulių: fizinio ir gnostinio. Fizinė kryptis yra pasaulėvaizdis ir pasaulio protas; o gnostinė kryptis yra sielovaizdis ir dvasinis protas. Protai susijungia sąmonės vidinėje dalyje į vieningą viso žmogaus proto, kaip asociatyvinės hologramos kamuolį. „Išoriniai“ pasauliai yra sensoriumai atveriantys fenomenologinį atvaizdą iš savo krypties. Dauguma žmonių lavina fizinio pasaulio kryptį ir net neįsivaizduoja, kad yra ir kita kryptis. Nes ši dirbtinai uždengta, paslėpta ir įprastai žmogui nepasiekiama. Žmogus šitaip pririšamas prie šio pasaulio, jo išnaudojamas ir gyvenimą pragyvena nesuvokdamas tikros žmogaus paslapties. Nors fizika ir tiria fizines branas ir žino jos paslaptis arba su redukcionistiniu smegenų mokslu tyrinėja žmogaus galvą, jie neperžengia šio pasaulio išminties paradigmų. Aukščiausiu autoritetu tampa mokslininkas, turintis teisę duoti atsakymus į klausimus, tik naujausiame pasaulyje jau formulėmis.

Fizinė ir gnostinė brana

a) Fundamentali analogija

Šiuolaikinė fizika yra kvantinių laukų fizika, kuriais bandoma paaiškinti visą realybę. Iš tiesų, žmogaus sąmonei sudėtinga įsivaizduoti ką nors fundamentalesnio už šias esatis, kurioms priklauso lauko, kvanto, energijos ir masės fundamentalios savybės, iš kurių sudarytas visas fizinis pasaulis. Dėl šios priežasties kyla klausimas ar jų (esačių) neužtektų norint paaiškinti ir tuos pasaulius, kurie nepasiekiami fiziniams jutimo organams. Žinome kūnų pasaulį, jį ištyrinėję esame tiek, kad matome beveik visas fizines galimybes. Todėl tampa reikalinga ir kita, svarbiausia pasaulio fundamentali realybė, kurią atveriame kopijuodami tai, ką žinome iš šio pasaulio formų.

Fizinis pasaulis sudarytas iš 34 laukų, iš kurių pagrindiniai yra tie, kurie suformuoja A struktūrą. Be jų turi būti tamsioji materija, tamsioji energija, kurių teorijos išsamiai galėtų paaiškinti pasaulėvaizdyje pasirodančius matomus ir nematomus reiškinius.

Bet kiekvienas savyje suvokia kitą realybę, kuriai fizinio pasaulio dėsniai negalioja. Tai yra sąmonės pasaulis, kurio sukūrimui reikalingi gnostiniai laukai. Kiek jų, 16, 23 ar 51 nežinoma. Taip pat mįslė yra jų struktūra, savybės, dėsniai. Neaišku, ar jiems galioja tradicinė triada substancija-erdvė-laikas plius informacija. Jie gali turėti savo laiką, erdvę, substantyvinę sandarą, savo formas, procesus, egzistencijos būdus. Jeigu remsimės prielaida, kad tai yra nematerialūs laukai, tai reikš tik tai, kad tarp fizinių ir gnostinių laukų nėra vektorinių jėgos sąveikų, tad jie egzistuoja lyg paraleliniai pasauliai. Tačiau savo viduje jie gali turėti turtingą sąveikų sistemą. Vien dėl to, kad juose atsiranda sudėtingi dvasiniai kūnai, galima manyti, kad yra net ištisas pasaulis, kurį pamatome šiuos laukus suprojektavę į fizinių branų erdvę. Tai būtų kažkas panašaus į kosminį gnostinį lauką, kuriame yra savitas informacijos sąveikomis pagrįstas pasaulis, kuriame gyvena dvasiniai kūnai, panašiai kaip fiziniame pasaulyje gyvena fiziniai kūnai.

Mūsų kūnų pasaulyje karaliauja pusiausvyros atominės struktūros, iš kurių sudarytos biologinės gyvybės formos. Gnostinėse branose tokie junginiai taip pat įmanomi, nes sunku būtų patikėti, kad gnostinės branos neturi jokios struktūros. Bet istorinį terminą „atomas“ perkelti nesinori, ir vietoj jo aš renkuosi žodį kompleksai, kuriuos galima įsivaizduoti kaip stabilias laukų sampynas, kurios sudaro gnostinių kūnų struktūrinius elementus.

Esminė šitų branų paskirtis įvaizdinti informacines sąveikas, kurios leidžia priimti ir išsiųsti duomenų paketus. Tai vyksta ir fizinėse branose, bet šis procesas fiziniame pasaulyje yra šalutinis, o pagrindas yra tik biologinėse sistemose, kur informacija ir kibernetika vaidina svarbiausią vaidmenį, bet turbūt todėl, kad biologija neatsiejama nuo gnostinių galimybių, kurios fiziniam kūnui padeda pažinti aplinką. O pernaša ir formavimas yra labai primityvūs, nes susijęs su substancijos savybėmis, o substancija yra kvantai, kuriais keičiasi stabilios materijos sankaupos. Informacijos valdymas šiame pasaulyje pagrįstas abipusiu moduliavimu, kai a) informacija moduliuoja substanciją ir b) substancija moduliuoja informaciją. Pirmas atvejis smegenyse paaiškinamas taip: informaciniai procesai smegenyse atsispindi laukų struktūrose, kurias paskleistas aplinkoje galima surinkti ir iššifruoti. Kitu atveju, smegenų viduje vykstančius informacijos procesus apšvitinus substancijos kvantais, galima keisti informacijos formą. Tai yra psichotroninės technikos esmė.

Tačiau gnostinėse branose informacijos sąvoka turėtų būti kitokia, primityvi analogija čia netinka. Bet turi būti metastruktūriniai kompleksai, kurių paskirtis formuoti stabilias vientisas gnostines sankaupas, kurias jau pradėjau vadinti „kūnais“. Toliau, būtinas informacinis procesas, kuriam reikalingos specifinės terpės, tokios kaip jutimų laukai, iš kurių kuriamos reprezentacijos ir formos. Šitas procesas labai svarbus ir jis sudaro morfinių dvasios galimybių pagrindą, kai smegenys surenka fizinius substancija-informacija pagrįstus morfizmus ir perkelia juos į sensorinius ir kognityvinius morfizmus. Tas pats turi vykti ir iš priešingos pusės, iš gnostinio pasaulio, kurį pavaizdavau kaip gnostinius laukus įdėtus į fizinę erdvę.

Taip gautųsi visas pasaulis, kosmosas ar visata, bet sudaryta grynai iš dvasinių (gnostinių) pavidalų. Tai pasaulis, kuriame svarbiausia yra informacija, kuri siurbiama iš įvairių „paralelinių fizinių realybių“. Tikras žmogus nėra kūnas, greičiau jis yra dvasia, į save įtraukusi fizinių pasaulių formas, iš kurių kuria pasaulėvaizdį, leidžiantį kūnui juose išgyventi. Bet turi būti ir kita pusė, nuo kurios sąmonė dirbtinai atskiriama ir sugrįžimui arba susijungimui reikia viso gyvenimo. Tai yra sąmokslo prieš žmogų esmė, kuris yra neviešas iki šių dienų. Kadangi žmogus nežino kas jis iš tikro yra ir iš kur atėjęs, jis šioje planetoje turi pragyventi į fizinį pasaulį įstatyto gyvūno gyvenimą.

Vadinasi, sielovaizdžio atvėrimas žmogui yra aktualiausias klausimas, kurio sprendimas leistų pažiūrėti ir į kitą pasaulį, tą iš kurio jis kaip dvasia yra atėjęs. Šitai žinodamas jis jau negalėtų gyventi vien kaip gyvūnas, nes to neleistų platesnio realybės vaizdo suvokimas.

b) Judėjimas ir jėgos

Fundamentalus fizinės realybės principas atitinka kvantinių laukų struktūrą, kurią ne kartą minėjau, bet čia dar kartą noriu pakartoti: kvantiniai laukai yra skirstomi į fermionus ir bozonus. Fermionai sudaro medžiagą, o bozonai formuoja sąveikas tarp fermionų arba tarpusavyje. Tai atsispindi net paprastoje mechanikoje, kurioje turime kinetinę energiją ir potencialinę energiją. Kinetinę jėgą ir potencialinę jėgą. Kinetinės energijos visada yra tiek, kiek yra potencialinės energijos. Taip yra todėl, kad visa medžiaga juda potencialiniuose laukuose, dėl to, šios dvi judėjimo rūšys visada susijusios. Pirmiausiai, masė juda gravitaciniame lauke; krūvis juda elektriniame arba magnetiniame lauke; kvarkai juda gliuonų lauke; visi fermionai juda higgso lauke ir formuoja masės potencialą ir t.t. Toks judėjimas visada vyksta prieš jėgą ir kvanto kinetinė energija išsenka, pradeda veikti priešinga atstatančioji potencialinė jėga; tai reiškia, kad visi kinetiniai judėjimai kompensuojami ir atstatomi į pradinę būseną, nebent būtų atliekamas papildomas darbas. Todėl kol yra pusiausvyra, nėra nei kinetinio, nei potencialinio judėjimo. O kai atliekamas koks nors darbas ir atsiranda kinetinė energija, atitinkamai tiek pat sukaupiama potencialinės energijos, o tai reiškia, kad kinetinė ir potencinė energija visada lygios.

Šis principas naudojamas analitinėje mechanikoje, suformuluotoje Lagranžo ir Hamiltono. Lagranžo lygtyje yra dviejų tipų judėjimas, skaičiuojamas dviejų tipų išvestinėmis: laiko atžvilgiu ir erdvės atžvilgiu. Laiko atžvilgiu skaičiuojamas judėjimo erdve greitis, o erdvės atžvilgiu reikšmės kitimo gradientas. Čia turime jau minėtas dvi energijos ir jėgos rūšis. Šitaip visada skaičiuojamos pusiausvyros būsenos ir nukrypimai nuo jų; kad atsirastų nukrypimas nuo pusiausvyros, reikalingas darbas, o darbui reikalinga energija. Tad visose kvantinio lauko lygtyse, kuriose naudojamas Lagranžo lygties modelis, figūruoja trijų rūšių nariai: laisvas fermionų laukas, vadinamas spinorių lauku; laisvas bozonų laukas vadinamas vektoriniu arba skaliariniu lauku; ir šių dviejų laukų sąveika, kuri aprašoma krūvio sąvoka. Krūvis yra surištas kinetinis ir potencialinis laukas. Žinomi tokie krūviai: spalvinis krūvis; aromato krūvis; elektrinis krūvis; gravitacinis krūvis ir masės krūvis.

Tokia yra fizinių branų pasaulio esmė, kurioje gnostikos fizikai bando ieškoti gelmės: kažkur ten turi būti visos tikrovės pagrindas, toje gelmėje paslėptos visos paslaptys ir žmogaus bei jo gyvenimo esmė. Vien fizinės branos, kaip jas aprašo šiuolaikinis fizikos mokslas didelių galimybių nežada, bet tai tik įrodymas, kad be jų turi būti kažkas daugiau ir šita mintis veda prie hipotezės, kad turi būti ir kitokia, labiau informacijos apdorojimui skirta tvarka, kurią galima vadinti gnostiniu pasauliu. Gnostinių galimybių esmė yra morfinių laukų galimybės, kurios pritaikomos fizinės informacijos suformavimui jos įvaizdinimui. Būtent dėl šių galimybių fizinėse branose atsirandantis pasaulis, kuris visai nebūtinai yra forminis, atsiranda gnostiniai pavidalai, kurie yra tas būdas, kuriuos fizinė informacija paverčiama reprezentacijomis. Fizinėje sistemoje yra tik fotonų atspindžių pagautas išorinio pasaulio geometrinis morfizmas, kuris suvokime virta fenomenu arba daiktu.

Tai yra visa empirinio „šio pasaulio“ esmė ir visa jo išmintis, kuri surinkta į kalbinių ženklų sistemą tampa žinių sistema, kurią galima vadinti mokslu arba mokymu. Tačiau tokia išmintis tėra iliuzija, nes gali kad ir dešimt kartų apkeliauti žemės rutulį, ir jokių paslapčių tokioje empirinėje pasaulio išmintyje nesurasi. Paslaptys yra viduje ir dvasiniame tikrovės vektoriuje, kuris gali atsakyti į klausimą kokia yra žmogaus „gyvenimo“ prasmė; gyvenimo – tai reiškia šios dvilypės hibridinės egzistencijos, kai gnostinės branos susiurbia informaciją iš fizinių pasaulių, bet tuo pačiu padeda kūnui jame išgyventi, pateikdamos morfines vizualizacijas, kurios dvasiškai atkartoja tai, kas šioje išorinėje realybėje yra.

c) Fiziniai ir gnostiniai fotonai

Fizinė brana nėra pritaikyta sudėtingiems informacijos perdavimo sąryšiams, nes realiai yra tik vienas informacinis laukas, vadinamas elektromagnetiniu lauku, kuris turi biologinės reikšmės galimybę. Šio lauko struktūra tokia, kad turi būti natūralus arba dirbtinis šaltinis; turi būti sąveikaujantys objektai sugerties-spinduliuotės veidrodžiai ir turi būti veidrodis surinkėjas-analizatorius. Ši struktūra QGF ir LF struktūrose apsikeičia sąveikomis, kurios perduodamos į gnostinius laukus ir paverčiamos reprezentacijomis.

Tokių sistemų gali būti daug, ne vien fizinėse branose, prie kurių pririštas fizinis žmogaus protas. Galimybė pažvelgti į tikrovės gelmę, surasti joje kitus, paralelinius pasaulius priklauso nuo tokių informacinių laukų. Gnostinis pasaulis yra toje pačioje talpykloje kaip ir fizinis, remiantis ta sąlyga, kad yra ne daugybė „erdvių“, bet viena. Paralelinis reiškia, kad sąveikų nėra arba jos labai silpnos, nors laukai egzistuoja vienoje erdvėje. Tačiau smegenyse sąveika įrodyta, vadinasi turi būti galimybė šias branas sujungti ir iškelti neaprėpiamą gelmę į tą pasaulį, kuris regimas fizinėmis kūno akimis. Tai reiškia – į fotoninius ekranus. Tai būtų kito pasaulio, gnostinio, dvasinio arba „dangaus“ atėjimas į žemę. Tačiau turi egzistuoti ir turi būti įvaldyti gnostiniai fotonai.

Principas analogiškas fizinei sistemai: reikia dirbtinio gnostinių fotonų šaltinio, kuris apšviestų daiktą arba kūną, žmogaus dvasią ir jos struktūras gnostiniame pasaulyje; surinkti atspindžiai rodytų gnostinę aplinką, gnostinius daiktus; ir paskutinis punktas yra veidrodis analizatorius, kuris surinkęs gnostinius spindulius, šviesą, galėtų juos išanalizuoti ir paversti ekrane rodomais modeliais. Tai yra gnostinė šviesa, šviesos pasaulis, apie kurį kalba mistikai arba ribines būsenas patyrę žmonės.

Pagal šiuos principus, atmintis taip pat yra gnostinis kūnas, kurį galima būtų apšviesti ir pamatyti jo „išvaizdą“, t. y. turinį. Taip veikia moderniausia psichotronika, kuria galima nuskaityti visą sąmonės informaciją, ir perkelti ją į savo sąmonę arba fizinius ekranus, kur informacija paverčiama fiziniais pavidalais. Toks principas galbūt yra tik kopija mums visiems žinomų priemonių, tačiau tai vienintelis kelias, kuris atveria parapsichologines žmogaus galias, išplėsdamas fizinių branų galimybes sąveikauti su aplinkiniu pasauliu. Į šitą pasaulį žmogaus nenorima įsileisti, nors jis šiam pasauliui priklauso iš prigimties.

Taigi ši sistema pagrįsta veidrodžio principu, kuris yra tikrovės gelmės ištraukimo simbolis, kuo geresnis veidrodis, kuo daugiau šviesos rūšių gali surinkti – ne tik fizinius ir gnostinius fotonus, bet dar „gilesnius“ – tuo daugiau tikrovės atveria. Surinkus visus veidrodžius ir sukūrus galimybes paversti į pagrindinį informacinį lauką sudarytą iš fizinių fotonų, būtų galima atverti visus aplink žmogų esančius paralelinius, tamsius, nežinomus pasaulius. Veidrodis surinkėjas ir veidrodis analizatorius yra pagrindinis simbolis, kuris naudojamas ezoterinėje mistikoje. Tačiau jo sąvoka ne įprastinė, kalbanti ne apie fizinę šviesą, bet ir dvasios šviesą, per kurią galima pamatyti „anapusinę“ realybę, kuri apšviečiama dirbtiniais ar natūraliais gnostiniais fotonais.

Kolektyviniai ir individualūs

Dabar pakalbėkime apie tarpusavio ryšius fiziniame ir dvasiniame pasaulyje. Fizinis pasaulis kuria klonų ir zombių sistemas, kuriose viskas tarnauja jėgos išplėtimui, nes fizinio pasaulio pagrindinė būsena yra karas. Todėl visi turi būti vienodi ir visi turi mąstyti ir veikti lyg vienas individas, nes skelbiam kad vienybė yra jėga. Kiekvieną atskirai perlaužti lengva, o visų kartu – neįmanoma arba sunku. Todėl visos organizacijos šį principą ir naudoja. Karui reikia kariuomenės ir zombių, ir tas pats yra visose srityse, ne tik tiesiogiai susijusiose su kariavimu.

Tokios „vienos sąmonės“ sistema gali būti atvaizduota šitokia formule: turime kodinį pavadinimą vardą GRYNAS, turime jėgos matą, išreiškiamą skaičiumi, pvz., 16 850, ir turime kokybes, tokias kaip K – kariuomenė, J – jėga, I – intelektas, A – administravimas, P – patarnavimas, G – gamyba ir t.t. Taigi kolektyvo, kuriam priklauso žmonės, kodas nenumato jokios asmeninės įvairovės, jokio individualizmo, išsiskyrimo ar savarankiško mąstymo. Mąstyti galima tik taip, kaip liepia kodas, o visi išsiskiriantys, „griaunantys“ sistemą – išmetami. Tad pagal šį kodą, galime sukurti tokį kolektyvinio individo formulę, pagal kurią elgiasi ir mąsto visi vienetai. GRYNAS 16 850 KJ. Tai reiškia, kad kiekvienas egzempliorius turi mąstymo šabloną GRYNAS, kurio savybės karinė struktūra ir ypač jėgos panaudojimas. Jeigu koks nors G1520 bando išsiskirti, jis griauna vidinę sistemą ir turi būti taisomas, baudžiamas ar šalinamas.

Pagal šią formulę 16 850 = 1. Jeigu kolektyvinis individas pradeda skaidytis, atsiranda daugiau vienetų, kurie turi savarankiškumo momentą. Tai gali būti 16 850 = 3, 16 850 = 8 ir t.t. Bet tai jau irimo ir skaidymosi į „grupuotes“ principas, kurios turi savo „lyderius“. Sistemos dažniausiai mafijos kuriamos tokios, su galva, nes be galvos efektyvumas mažesnis. Tačiau per didelis susiskaidymas kenkia efektyvumui, jėgai, todėl yra šalinamas. Anarchistai ir libertarai siekia, kad būtų 16 850 = 16 850, kiekvienam pripažįstant individualumo, asmenybės teisę. Vien dėl to, kad žmogus iš prigimties negali pakelti zombio mąstymo ir gyvenimo ir tokiu jį galima padaryti tiktai prievarta. Tad šie du požiūriai ir turi standartinius argumentus: kad esą „informacinės atakos“ ardo sistemą, silpnina ir t.t., o jėgos sumažėjimas yra didis pavojus, todėl tokius „anarchistus“ reikia gaudyti ir šaudyti ir t.t. O anarchistai atsako, kad tokio gyvenimo nereikia, tik būti G526, todėl galite užsikrušti.

Kartais gali būti iliuzija, kad individualumą turėti teisę turi „intelektualai“, kurie turi turėti laisvą mąstymą, kad galėtų dirbti savo darbą, tačiau vis tiek tai tik paviršinis įspūdis ir visi jie yra intelektualai priklausantys INTEL 10 560 IA, ir tik dirba savo darbą. Kiekvienas INT681 yra toks pats zombis kaip G690.

Būtent iš tokio mąstymo ir atsiranda pareiškimai, kad vykdomos informacinės atakos, griaunama vienybė, todėl nuo šiol, pamačius šį pavojų, šių atakų vykdytojai bus baudžiami, arba kitaip sakant į zombių sistemas bus įvesta cenzūra.

Sujungimo galimybė ir dvasinis pasaulis

Anarchizmo idėja yra tas kelias, kuriuo einant atsiveria kita galimybė ir kitas pasaulis, nutviekstas gnostine šviesa. Dvasiniame pasaulyje nėra jokių zombių, kolektyvinio gyvenimo būdo ir visi yra tai, kas jie yra pagal savo dvasine prigimtį. Čia 16 850 = 16 850 visi yra savimi ir niekas negali būti daugiau nei 1. Nei 1 = 5, nei 1 = 68 ir t.t. Tačiau norint suvokti tokią galimybę, reikia gebėti pamatyti visą pasaulį, reikia atverti dvasią, kuri yra pasaulio, egzistuojančio gnostinėse branose simbolis.

Šie tikslai žinoma vienas kitam prieštarauja, nes fizinis pasaulis primeta vienas taisykles, o gnostinis visai kitas. Tad tenka rinktis. Ir tai padaryti sunku. Kaip pavyzdžiui zombiui įrodyti, kad jis žmogus, atėjęs čia iš kito pasaulio, kai dvasinės akys kietai užmerktos ar netgi sužalotos? Kaip pasiekti sujungimą, kaip atidaryti užstrigusį „portalą“? Pirmiausiai reikia sugriauti G840 arba INT 324 mąstymo šabloną, išmokti suvokti ne tik organizaciją, bet ir save kaip atskirą vektorių, turintį savo kryptį. Bet tai vadinama „anarchija“, „betvarke“ ir griežtai persekiojama, todėl šitas klausimas labai sunkus. Bet yra galimybė save dėl aukštesnio tikslo aukoti, kas nelabai skiriasi ir nuo klonuoto zombio mąstymo, nes kolektyvuose aukojimasis yra įprastinė būsena, nes be kolektyvo G ar INT yra „niekas“.

Puikiai suprantu, kad šio pasaulio aplinkybės gali būti tokios, kad pakeisti situacijos tiesiog neįmanoma. Tad galima tenkintis vien Žinojimu ir ruoštis susitikimui su tikru pasauliu, nes žmogaus gyvenimas čia – labai trumpas, tik 1 200 mėnesių, arba Mėnulio apsisukimų aplink Žemę. Be to, dabartiniame pasaulyje iš tikro toks požiūris yra leidžiamas ir zombių sistema nėra tokia griežta ar bent jau vaidinamas liberalumo spektaklis. O juo galima pasinaudoti.

Paralelinių pasaulių sujungimas yra tikro žmogaus gimimas, parodantis visą jo galimybių spektrą. Tačiau tam reikia dviejų dalykų: atmerktų akių ir laisvo proto (aš tai vadinu anarchija). Bet mąstyti ne vien kaip pasaulio filosofui, prisirankiojusiam fizinio pasaulio „išminties“, bet matančiam VISKĄ. Šio pasaulio menkumą ir laikinumą ir visos tikrovės didybę ir savo perspektyvą joje (kiekvienam vektoriui – savo). Gali atrodyti, kad kai yra keletas galimybių ir tenka rinktis, kažkuri būtinai nukenčia, nes visų pasirinkti neįmanoma. Tačiau tai netiesa. galima rinktis viską, sujungiant į vieną kryptį visus pasaulius ir einant per juos taip, tarsi tai būtų viena koordinačių sistema, kurioje dimensiją galima jungti brėžiant įžambias trajektorijas. Tačiau tai jau kiekvieno asmeninis reikalas, priklausantis nuo to, ką mato savo sąmonėje ir prote.

Mano darbas tik pastatyti kelio ženklą, kad kiti bent pamatytų tokios krypties galimybę, nes visą darbą reikia padaryti pačiam nuo pradžios iki galo.

Apšviestieji

Apšviestieji yra tie, kas pasirinko VISO ŽMOGAUS kelią, ypač tie, kas sugeba matyti gnostinę šviesą ir perkelti ją į šį pasaulį. Tokie žmonės vadinami genijais ir jiems atsirasti zombių sistemoje leidžiama labai retai, sakoma, kad genijui duodamas kelias tik kartą per 1 200 mėnesių. Bet žiauri tiesa yra ta, kad tokiu genijumi yra kiekvienas žmogus, tik zombiai atpjauti nuo tikro savo sąmonės pasaulio ir nesugeba regėti tiesos. Vietoj jos pakišami pasaulėvaizdžio simuliakrai arba falsimuliakrai ir sukuriamas vergo, bio-roboto, zombio, kognityvinės mašinos mąstymo šablonas, kurio jėga didinama plečiant šį šabloną kiekybiškai. Tai yra, prisigaminant biologinės medžiagos ir apdorojant protą tol, kol gaunamas INTEL 10 560 IA kolektyvinis individas, kuris tik turi daryti savo darbą, kovoti prieš anarchiją arba prieš kitus, priešiškus kolektyvinius individus. Nes pagrindinė šio pasaulio būsena yra niekada nesibaigiantis karas, kuris tęsis iki visiškos pergalės. Kovojama ir aukščiausioje lygoje ir kiekvieno žmogaus pasaulyje, kuriam bando primesti vienokią ar kitokią išnaudojimo matricą, šitaip sunaikinant jo tikrą žmogiškąją prigimtį.

Užbaigdamas primenu kas yra apšviestieji. Tai tokie žmonės, kurie mato ne tik šio pasaulio šviesą, bet ir kitas Šviesas. Žmogui pagrindinė yra Gnostinio pasaulio šviesa, kuri leidžia žinoti ne tik, kas yra čia, bet ir tai, kas yra anapus.

• Ezoterika
• Kibernetika