Iš kitų žmonių savo protu išsiskirti galima žiniomis, įgytais įgūdžiais arba įgimtais gebėjimais. Žinias ir įgytus įgūdžius galima bandyti išlyginti atkakliu lavinimusi, o nuo sąmonės ir proto sandaros priklausantys gebėjimai – nepralenkiami. Pasauliui reikia abiejų pranašumo rūšių, nes kiekvienas yra vertingas savo laiku ir savo vietoje. Todėl natūralu, kad yra dvi sistemos. Vienoje varžomasi įdėtu darbu siekiant žinių, kitoje ieškoma lyderių pagal savo genetinį pranašumą. Pastarojoje sistemoje varžosi tikras elitas – talentai ir genijai, kurie priklauso 5 proc. geriausių protų kokiu nors duotu momentu per visą planetą. Kiti dirba mokydamiesi ir pritaikydami išmoktas žinias praktikoje. 5 proc. pasaulyje – reikalavimai labai aukšti ir įgimti gebėjimai taikomi labai rimtiems darbams. Kadangi šios sistemos nesusiliečia, gali atrodyti, kad tokių žmonių iš viso nėra. Tačiau tai klaidingas įsivaizdavimas. Įmanoma net suprasti kokia yra kokybinio pranašumo esmė.

Labiausiai vertinamos galimybės matyti lingvistinių simbolių pasaulį, pavyzdžiui, dirbant su tekstais; ir, be abejo, įdomūs yra gebėjimai susiję su tiksliuosiuose moksluose naudojamomis dirbtinėmis kalbomis, tokiomis kaip matematika, fizika ir pan. Su tekstais dirbama įvairiai: reikia mokėti juos skaityti ir suprasti. Tada, kai šis lygis pasiekiamas – reikia gebėti tekstus rašyti pačiam. Didžiojoje dalyje planetos lingvistinius tekstus skaito 95 proc. gyventojų, šiek tiek mažiau geba juos kokybiškai rašyti. Bet tai nereiškia, kad šie 95 proc. yra vienodi, nes skirtingi protai skaito ir suvokia skirtingai. Norėdami suprasti kuo skiriasi 5 proc. nuo 95 proc. reikia žinoti kaip tekstus skaito skaitymo genijai. Dauguma įsivaizduoja maždaug, kad „greitai įsisavina informaciją“, „turi gerą atmintį“, bet konkrečiai neturi supratimo, kokios tam reikia sąmonės ir kokių įgimtų gebėjimų.

Akivaizdu, kad įmanoma suprasti net neturint gebėjimo, panašiai kaip galima numanyti kaip skrenda paukštis pačiam neturint sparnų ir nesugebant skristi. Skaitymo rūšys yra dvi: viena vadinama linijiniu skaitymu, kurį naudoja 95 proc. žmonių, iš kurių dauguma net nežino, kad galima skaityti kitaip; kita rūšis vadinama erdviniu skaitymu, kurį naudoja kalbos genijai. Pirmuoju atveju, suvokimo apimtis apsiriboja vienu ar keliais žodžiais, ir norint skaityti tekstą, reikia akimis vedžioti nuo vieno žodžio prie kito, šitaip slenkant kiekviena eilute. Nesunku suprasti, kad toks skaitymas – labai lėtas ir pasaulyje, kur yra dideli informacijos srautai, su tokiu skaitymu išgyventi neįmanoma. Todėl ieškoma žmonių, kurie geba skaityti erdviniu skaitymu. Pagrindinė sąlyga – gebėjimas matyti kuo didesnį skaičių žodžių akimis nevedžiojant nuo vieno žodžio prie kito. Tai priklauso nuo gebėjimo matyti dideliais plotais arba „gabalais“.

Genijų skaitymui minimalus reikalavimas matyti vieną eilutę, nes tada galima skaityti akimis vedant per puslapį iš viršaus į apačią. Toliau eina kelios eilutės, visa pastraipa ir maksimali apimtis – visas puslapis. Turint tokį išplėstą erdvinį matymą, puslapį perskaityti galima per 3-5 sekundes. Nesunku apskaičiuoti, kad 500 psl. knyga perskaitoma per 1 valandą (suapvalinus arba su pertraukėlėmis). Skaitant įprastiniu skaitymu ir „dirbant“ bent po 4-5 valandas per dieną, reikia iki savaitės. Daug žino nebūtinai tas, kuris daug skaito ir turi „labai gerą atmintį“. Kitokia yra visa sąmonės sandara, kitaip suvokiamas aplinkinis pasaulis, o taip pat ir ženklų sistemos. Panašiai kaip talentingi dailininkai turi meninį pasaulio suvokimą ir supratimą. Vien tik gera atmintis leidžia būti lyderiu vertinant iš minėtų 95 proc. perspektyvos, tačiau 5 proc. pasauliui priklauso tik mokantys skaityti erdviškai. Dažnai šitoks skirtumas lieka tik vidiniame pasaulyje. Kadangi daugumai jis nepasiekiamas, tai gali net atrodyti, kad žmogus niekuo neišsiskiria – tokios pačios rankos, kojos, galva ir pan. Bet neretai tai matosi iš to, kaip žmogus bendrauja, nes mato didelius kiekius informacijos ir gali „daug pasakyti“, nes „viską žino“. Viso to pagrindas – išplėsta sąmonės būsena.

Pačiam pasitikrinti kokios apimties suvokimas – labai paprasta. Reikia paimti tekstą su normaliu šrifto dydžiu, sutelkti žvilgsnį į pastraipos vidurį ir žiūrėti, koks plotas aplink pagrindinį suvokiamą žodį. Daugumai matosi vienas žodis. Gali būti du, trys ar keturi. Tai reiškia, kad erdviniam skaitymui suvokimo apimties nepakanka, nes sakiau, kad minimalus reikalavimas yra viena eilutė, o eilutėje yra 12 – 15 žodžių. Vadinasi tiek būtina matyti, norint priklausyti aukštesniam pasauliui. Kita vertus, net tokiu atveju galima suprasti ir matyti, kaip tokia sąmonė veikia ir koks tokio pranašumo principas. Pagrindinis įspūdis – daug informacijos, bet jos daug todėl, kad padidintas suvokimo plotas arba aprėptis. Su tuo susijusi sąmokslo teorija, kad didelė sąmonė yra natūrali žmogaus būsena, bet kadangi žmogus valdomas, kad būtų mažiau problemų, šis gebėjimas dirbtinai susiaurinamas iki minimalaus lygio, neleidžiant pasiekti net eilutės apimties. Šis susiaurinimas vadinamas psichotronine sąmonės lobotomija.

Kaip veikia sąmonė erdvinio skaitymo metu? Tekstas yra viena po kitos išdėstytos eilutės, kur kiekvienai jų priklauso vienas sakinys (iki taško). Erdvinis matymas reiškia, kad visos 11 pastraipos eilučių matomos vienu metu. Tai reiškia, kad galima skaityti lygiagrečiai 11 sakinių iš karto. Protui didelį plotą patogiausia skaityti konstrukciniu suvokimu arba kitaip – grupuojant vienarūšes sakinių dalis. Tai yra, pirmiausiai sujungiami visi subjektai (dažnai sakinių pradžios). „Sujungiami“ reiškia, vizualiai ir semantiškai sukonstruojamas modelis, kuris perkeliamas į mąstymą ir paskui į atmintį. Tada sujungiami vyksmai ir veiksmai, kurie kylą iš sukonstruoto veikėjų modelio, atspindint bendrą vaizdą. Galiausiai kiekviename sakinyje yra Subjekto atliekamų veiksmų objektai, patiriantys poveikį. Ši dalis irgi sugrupuojama ir gaunam didelio teksto gabalo vizualizuota struktūra. Šitaip einant nuo vienos pastraipos prie kitos, sukuriamas viso puslapio apibendrintas modelis, kuris atspinti teksto informaciją arba turinį.

Norint skaityti erdviniu skaitymu, sąmonėje reikia mokėti išlaikyti iki 20 žodžių reikšmių, susietų su ženkliniu turiniu ir vaizduotėje esančiu pasaulio modeliu. Šis procesas vyksta naudojant semantinę ir vizualinę vaizduotę, kuri mato ir susieja didelius informacijos kiekius erdviniu būdu. Pagrindinis klausimas iš kur atsiranda išplėsta suvokimas. Vienas iš atsakymų – jis užblokuotas, kad žemesnės klasės žmonės negalėtų konkuruoti. Bet oficiali versija – tai priklauso nuo tinklainės sandaros: atseit, tinklainės centre tankiau išsidėstę akies receptoriai, o pakraščiuose jie retesni, todėl aiškinama, kad centre vaizdas ryškesnis, o periferijoje – susilieja. Tačiau galiu užtikrintai pasakyti, kad tai – melas. Aš esu „sąmokslo teorijos“ šalininkas. Yra dar vienas dalykas. Jeigu propaganda bent iš dalies teisi, tai galima ieškoti technologinių suvokimo išplėtimo būdų, pavyzdžiui, ant akių uždedant lęšiukus, kurie perfokusuoja vaizdą į tinklainę, kad periferijoje būtų didesnis signalo intensyvumas.

Šitaip pasiekiama, kad informacijos įsisavinimas pasiektų aukštesnį gebėjimų lygį.

Norint skaityti erdviniu skaitymu (tam turint reikalingus gebėjimus), reikia sutelkti dėmesį į visą pastraipą, sufokusuojant jį į visą plotą. Turi matytis tekstas kaip visuma ir kiekvienas žodis atskirai. Tada išskiriama 11 subjektų arba veiksmo atlikėjų; jiems priskiriami veiksmai, kurie visi įvedami į modelį, vienu metu ir bendrai, ir kiekvienas atskirai. Sugrupuojami visi objektai su išplėstiniais aprašymais ir pagrindinių, branduolinių veiksmų aplinkybės erdvėje ir laike. Šitaip, „pažiūrėjus“ į pastraipą 2 sekundes, suformuojamas visas jos modelis, įsisavinant tekste užkoduotą informaciją. Tai turi matytis kaip atskiras pasaulis, kuris į sąmonę perkeliamas iš ženklų suvokimo sensoriume sugebėjimo.

Skaitymo esmė – informacijos perkėlimas iš sensoriumo į kognityviumą (iš sensorinės žievės, projekcijomis į kognityvinę žievę). Jeigu informacija neperkeliama, reiškia, kad mokymosi kanalas užblokuotas. Tai galima pasitikrinti tokiu būdu: tam tikrą laiką žiūrėti į sakinį arba kelis sakinius; atitraukti dėmesį nuo teksto ir patikrinti, koks sakinio suvokimas lieka atmintyje ir apskritai kognityviume. Kuo vaizdas ryškesnis, kuo daugiau aprėpiama elementų, tuo laisvesnės projekcijos ir tuo daugiau šansų informaciją valdyti perkeliant iš rodomosios į kaupiamąją sąmonę. Šis gebėjimas priklauso nuo projekcijų į kognityvinę žievę pralaidumo. Visa gabumo „esmė“ yra anatomijos matymas ir mąstymas. Kalba taip pat turi savo semantinę anatomiją, kurią galima išmokti. Tekstas geriau suprantamas tada, kai sąmonė ne slysta fenomenologiniu paviršiumi, bet įlenda į teksto vidų. Šis įlindimas vyksta žmogaus prote. Be šio sugebėjimo neįmanomas joks rimtas teksto supratimas. Tai gali atrodyti nepriimtina priemone, panašiai kaip bendraujant su žmonėmis matyti ne patį žmogų, bet jo anatomiją. Bet tokia yra išsilavinimo ir specialisto darbo esmė. Visi savo srities specialistai yra „anatomai“, tai reiškia – visa vidurinė klasė; nors gali siekti šį principą užmaskuoti.

Apibendrinkime. Norint skaityti erdviniu mąstymu, žodžius reikia jungti ne tiek eilute, t. y., horizontaliai, bet pirmiausia vertikaliai. Tai daroma skaitant iš viršaus į apačią. Jeigu sakiniai surikiuojami į sąrašą po vieną kiekvienoje eilutėje, skaityti geriausiai nuo kairiojo krašto. Jeigu eilutės nesurikiuotos sakiniais, tai jo pabaiga gali būti bet kurioje eilutės vietoje – pradžioje, viduryje arba gale. Tada geriausiai skaityti per vidurį, žvilgsnį vedant iš viršaus į apačią. Vedant žvilgsnį vertikaliai, tuo pačiu metu grupuojamos visos sakinio dalys ir vienu metu skaitomi visi 11 sakinių (jų tiek pastraipoje). Grupavimas ir jungimas reiškia, kad vaizduotėje kuriamas vizualinis modelis, kuris žodžius paverčia vaizdais arba semantinėmis struktūromis, kurios dedamos į atmintį. Informacija atgaminama tokiu pačiu principu ir ją galima panaudoti įtaigiam kalbėjimui.

Šitaip, 500 psl. knygą perskaitant per 1 valandą, per dieną galima perskaityti 5 – 7 knygas. Tie, kas nori suprasti kas yra genijus, tegul pabando įsivaizduoti pagal savo vidinę sąmonę ką tai reiškia ir ar pavyktų šį skaičių pakartoti. Aišku, tekstų vivisekcija – neprivaloma, bet tokių žmonių ieškoma ir jie gyvena 5 proc. žmonių pasaulyje. Dažnai būna, kad akys neleidžia aprėpti tokio ploto, bet yra galimybė išplėsti savo vidinę sąmonę ir joje atlikti manipuliacijas su tekstais. Tiems, kas domisi saviugda, tai kelias, kuriuo einant būtų galima išplėsti savo gebėjimus. Tiems, kas to nesiekia, užtenka žinojimo kas yra erdvinis skaitymas ir kaip veikia žmonių, kurie taip skaito sąmonė. Tai gali pasitarnauti analizėje, nes atmeta įsivaizdavimą, kad visi žmonės realybę suvokia vienodai. Tai tikrai nėra tiesa.

• Gebėjimai