Susidūrus su psichotroniniu persekiojimu, pirmas klausimas dažniausiai būna „kodėl?“ arba „kodėl aš?“. Kitas klausimas būna „kas už viso to stovi?“. Tačiau taip reaguojama tada, kai iš viso žinoma, kad vyksta užpuolimas; nes žmogus net gali nesuprasti, kas dedasi, ir kad su kokiais nors keistais gyvenimo įvykiais susiję kiti žmonės, kad tai nėra sutapimas, atsitiktinumas ir pan. Tai gali būti nelaimingas atsitikimas arba nusikaltimas, kai rankos ir kojos kažką daro, bet tai nėra pats žmogus, nėra jo valios. Jeigu „transhumanistai“ niekaip nepasirodo, tai neįmanoma pasakyti, kad čia veikia jie, nebent būtų susekti didesnės, jau konkrečiai prieš juos nukreiptos operacijos. Galima rasti prietaisus, ar bent jau signalų užuominas. Dažniausiai taip neatsitinka, nes tokie svertai yra rankose žmonių, kurie ir vykdo psichotroninius nusikaltimus.
Kokiuose kontekstuose ši begalinė valdžia gali būti naudojama suvokti nesunku. Tai yra darbo įrankiai, ypač tada, kai darbas nelabai švarus; arba „pramogų“ įrankiai – ir šiuo atveju tai dažnai būna susiję su okultinėmis praktikomis. Eilinį žmogų pastarasis paaiškinimas gali stebinti, tačiau žiniatinklis išplėtė bendravimo galimybes tiek, kad jame galima rasti bet kokios, tikros arba netikros, informacijos. Matome, kad turčiai labai mėgsta savo gyvenimo nuobodulį paįvairinti tikėjimais, dvasiniais judėjimais, ezoterika, okultizmu, įvairiomis sektomis. Ir šie žaidimai nėra tokie vaikiški, kaip gali atrodyti, nes tam naudojamos įvairios technologinės smegenų krušimo priemonės, jeigu tik turi pakankamai lėšų nusipirkti. Taip, su psichotronine technika galima apsimesti velniais, dievais, vykdyti apsėdimus, ar kaip nors kitaip tiesiogiai komunikuoti su sąmone.
Gal kiek banalesnė yra kita priežastis ir atsakymas į klausimą „kodėl?“ ir „kas?“. Tai yra darbas, susijęs su įtaka, turtais arba valdžia. Pavyzdžiui, kovojant prieš konkurentus, šalinant, susidorojant. Jeigu tai „žemesnė kasta“, baudžiant už „nepaklusnumą“. Vadinasi šitaip mąstant, galima išsiaiškinti psichotroninio užpuolimo priežastis. Jeigu neišeina suvesti galų ir suprasti kodėl, nes „nėra jokios priežasties“, tai dažniausiai aristokratų sektos pramoga arba bausmė už tai, kad esi ir mąstai. Jeigu gyvenime esi kam nors perbėgęs kelią dėl savo darbo, valdžios ar verslo, tai konkurentai gali būti pasamdę susidorojimo „ekspertus“, kurie niekaip neišaiškinami, nes jau vien psichotroninis žodynas stigmatizuotas – negalima kalbėti tokiais žodžiais, nes tada tave „uždarys“ kaip nepakaltinamą.
Galima visai realistiškai pasakyti, kad spec. tarnybų įvykdytas valstybės organizacijos užvaldymas, gaunant finansavimą ir naujausias technologijas „iš užsienio“. Užvaldyti reikia ir visus bendrai, tai yra sukurti bendrą transhumanistinę valdymo kultūrą, pritaikant smegenų plovimo ar propagandos priemones, formuojant sau palankų diskursą. Taip pat reikia svertų leidžiančių kontroliuoti kiekvieną žmogų atskirai. Tai daroma susidorojimo baime, ir nuolat parodant pavyzdžių „kaip būna“, jeigu nepaklūsti. Tas pranašumas, aišku, yra psichotroninė telepatija, kuri leidžia kontroliuoti kiekvieno žmogaus sąmonę ir nepadeda net gynybinės technologijos. Tarp grupuočių valstybėje vyksta psichotroniniai „karai“. Toks yra naujasis transhumanistinis pasaulis, ta šitaip laukta „pažanga“.
Visai nesunku juodąjį transhumanizmą vadinti kriminaliniu transhumanizmu, o tuos žmones, kurie psichotroninėmis priemonėmis naudojasi – valdžia, aristokratija, oligarchatas – vadinti nusikaltėliais, nes tai, ką jie daro yra nusikaltimas, net jeigu ir labai sunkiai įrodomas. Naudojant jų žargoną, jie žmones ištrauko, ištampo ir sudoroja. Ir tai ne vien pavieniai asmenys, lyderių vaidmenyje, bet žmogus arba grupė, apsupta zombių agentūros, kuri aplinkoje vaidina socialinį spektaklį bandydama sudoroti žmogų aktoriniais sugebėjimais, t. y., patalpindama jį/juos į spektaklį arba suvaidintą tikrovę. Pasiekę rezultatą jie dingsta ir niekaip neįrodomi, o žmogus, su visomis savo problemomis – lieka.
Matome, kad perpuvusi visa visuomenė, kuri sudaryta, iš zombių, darbinių jaučių, agentūros, hierarchinės valdžios sistemų, kuriems įstatymas – „negalioja“. Problemų būna tik tada, kai žmogus gauna įrodymų. Kol „neįrodoma“, agentūra įstatymus pažeidinėja kiek tik nori ir dar tyčiojasi. Tyčiojasi betampydami „teoriją“, vaizduodami, kad čia jų pergalė. Rezultatą svarbu ne pasiekti, bet suvaidinti, todėl dažnai nevyksta net duomenų rinkimas, vyksta tik rinkimo vaidyba, nes duomenis pagamina moduliuojamos smegenys.
Galima pasakyti ir dar griežčiau: toks požiūris yra bendra valstybės organizacijos politika kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Pagalvojimas „o kodėl aš?“ – labai naivus. O kodėl tu turi pasą, gal esi koks nors išskirtinis? Kad būtum valdomas – išskirtiniu būti nereikia, priešingai, turi kaip tik būti neišskirtinis. Tad logika – priešinga. Tu todėl, kad esi neišskirtinis ir, vadinasi, niekam neįdomus. Valdžia paprasčiausiai „dirba“; ir šis darbas jau buvo apibūdintas – tai nusikalstamo transhumanizmo įvedinėjimas, arba psichotroninės eros artinimas. Tai bus tokia nauja planetos tvarka, kuri turės galimybes su kompiuteriu piešti tavo sąmonę.
Bet tai yra kelio pabaiga; tuo tarpu nemažai žmonių laisvoje visuomenėje stovi šio kelio pradžioje ir vis kelia savo naivius klausimus.
Informacinės technologijos pamažu užvaldo visą visuomenę ir primeta šiai visuomenei savo žodyną, kuris po to taikomas ir aiškinant žmogaus būklę šiame pasaulyje. Žiniatinklio kertiniai mazgai yra tinklalapių serveris, kur sukaupta visa žmonių informacija; ir asmeninis kompiuteris, duomenų tvarkymui turintis naršyklės programą. Tas turinys yra kabeliu arba oru atskrendantis skaitmeninio kodo srautas, kuris naršyklės programos paimamas ir pagal instrukcijas suformuojami vaizdai ekrane. Visas kodas yra tarp ženklų <html> <body>lorum ipsum…</body></html>. Yra kintamas turinys ir yra statiška struktūra. Tai rašau todėl, kad gyvybės biologija – ekraniška, todėl biologiniam ekranui galima pritaikyti tuos pačius principus kaip naršyklei. Ateina srautas, kuris psichotroninės programos suformuojamas žmogaus ekrane ir rodo ten ne tikrovę, bet žmogaus arba DI parašytą programą.
Tikroviškumas tikrinamas labai paviršutiniškai, lyginant su tuo, kas sukelia sąmonėje tvirtumo, patikimumo įspūdį. Tačiau niekaip neįmanoma patikrinti, ar šis įspūdis taip pat nėra iliuzija. Jeigu užgrobtas visas plotas, žmogus nežino kur yra. Šitaip, okultinėse praktikose, manipuliuojama sąmone, naudojant įrėminimo metodiką, kai žmogui pasimaišo protas ir jis pradeda elgtis neadekvačiai. To nusikaltėliai ir siekia – savo pramogai išvesti žmogų iš proto ir pamatyti jo vidaus „paslaptį“, ištraukyti išprotėjimo informaciją, sunaikinti žmogaus ne išorinį apvalkalą, bet sąmonę. Kai tai praeini, ir esi jeigu ne kelio pabaigoje, tai bent viduryje, tai naivių klausimų nelieka, sąmonė žino visus pagrindinius taikinius.
To neturėtų būti, bet valstybės organizaciją valdžia svaigina, o valdžios darbelius galima perpiešti taip kaip nori, pasamdžius kokį nors „talentą“, kuris turi tikrovės žudymo gabumų, jeigu tai daro sudėtingai, rafinuotai su polėkiu. (– Kokie jie sau gražūs…net ašara ištrykšta…) Tokio mąstymo pasekmė ta, kad turinio jokio nelieka, galvojama tik kaip sužadinti įspūdį… O tiesa veikia ne todėl, kad ji įspūdinga, bet todėl, kad taip yra.
Naivaus klausimo „kodėl?“… nelieka, kai gerai pagalvoji. Toks yra pasaulis, kai pasižiūri tarp spektaklio eilučių.
Iš karto pasakau: nežinau, kur gauti gynybos priemonių, galiu tik patarti, kaip elgtis su sąmonę pasiekiančia informacija, ypač kai operacija būna užmaskuota. Informaciją reikia teisingai interpretuoti ir panaudoti savo naudai. Pirmas požymis, kad kažkas ne taip yra negebėjimas valdyti savo kognityvinių arba kūno funkcijų. Dėl to žmogus skyla į dvi dalis, viena yra jis pats, o kita – svetima. Psichotroninė operacija pirmiausiai tokios būsenos ir siekia – priversti smegenis kovoti su savimi, vidinėje sąmonės dalyje. Svetimoji dalis, valdoma operatorių, provokuoja, o kita dalis, ta kuri yra pats žmogus – kovoja ir priešinasi.
Imituojant nusikaltimą, valstybės pasamdyti operatoriai valdo kūną, tačiau tas valdymas žmogui fenomenologiškai niekaip nesusekamas, yra tik beformis jausmas arba būsena. Tad reikia sekti technologiškai – ieškoti intervencijos požymių, gaudyti technologinius signalus. Tačiau su signalais bėda ta, kad jie veikia tol, kol daromas nusikaltimas. Kai operacija baigiama signalas išjungiamas ir jokių įrodymų nelieka. Žmogus būna tik su svetimos jėgos intervencijos jausmo arba būsenos atmintimi; o technologinė intervencija tokia subtili, kad ją sunku ne tik užfiksuoti, bet ir įrodymais susieti su kriminalinio transhumanizmo mafija.
Būtent dėl šios priežasties jie „nieko nebijo“…
Bet jeigu žmogui lieka tik jausmas, kaip galima žinoti, kad tai tyčinė išorinė intervencija. Pirmiausiai todėl, kad tai ne vieno žmogaus problema, ir atvejų yra įvairių: su vienais šneka, su kitais ne; vieniems rodo paslaptis, kitiems nerodo; vieniems išduoda savo kėslus, o kitiems ne; vienų kančios trumpos, o kitų trunka dešimtmečius ir t.t. Šitaip sukaupiama didelė duomenų bazė, leidžianti daryti apibendrinimus ir išvadas. Remiantis šia informacija, galima užtikrintai pasakyti, kad daugelis rezonansinių nusikaltimų labai įtartini, nes panašu, kad juose pakišti niekuo dėti žmonės, valdant elgesį su psichotronine technika. Teisėsaugos struktūros, veblena, lemena, bet realiai jos vaidmuo pridengti nusikalstamo transhumanizmo sektas. Jie tai daro arba todėl, kad patys joms priklauso, arba yra prispausti, jau minėtomis priemonėmis, ir pasipriešinti nesugeba.
Kadangi žinome, kad su sektomis susiję žmonės būna psichiškai nesveiki, tai tokia perspektyva nieko gero nežada… Dar blogiau, kai nesveika psichika susiejama su turtais ir perima technologines galimybes, užvaldo organizacijos struktūras ir ieško visuomenėje terpių, kuriose galėtų realizuoti savo psichopatinį mąstymą.
…Žmogus dirba savo darbą, nesidomi jokia ezoterika, sektomis, scientizmu, ir staiga pradeda viena dieną bendrauti su demonais… Paaiškinimas paimamas iš standartinio repertuaro: tai – smegenų sutrikimas, nes viduje šnekėti negali niekas; reikėtų pasirūpinti smegenų sveikata ir vaistukais. Pasigydo vaistukais, bet nepadeda; ir tik tada sąmonėje pradeda brėkšti teisingas supratimas, kad klausimą spręsti reikia ne mediciniškai. Pirmas žingsnis būna kreipimasis į teisėsaugą, tačiau pamato, kad niekas nekreipia dėmesio, ignoruoja, išjuokia… Paaiškėja, kad jie irgi pakabinti, veikia išvien su nusikaltėliais… Žmogus lieka vienas, nes visi nuo jo nusisuka, lieka tik tokie patys kaip jis, jo likimo draugai. Kaip tik tada ir prasideda tikra kova.
Klausiama: Kas yra sąmonė?, Kaip ją įmanoma valdyti?, Koks mokslas pajėgus išspręsti šią problemą?, Ar vieša fizika yra tikras fizikos vaizdas?, Visuomenės valdymas, toks kaip vaizduojamas, ar tikri metodai taikomi slapta?.. Iškyla labai daug klausimų; čia pateikti tik keli iš jų. Pradedama domėtis ne tik savimi, bet ir kitais, svarstant, o kas jeigu visi užgrobti, jeigu neužgrobti – ką daryti, kad žmogus būtų išgelbėtas; jeigu dar tik pradžia – ką daryti, kad nusikaltėlių transhumanizmas nelaimėtų? Ateina ištisa lavina informacijos, kurios vandenyne gali pasimesti, tad reikia pagalvoti apie priemones, kuriomis galima būtų ją sutvarkyti. Reikia turėti galvoje, kad žiniatinklyje veikia visi, net ir nusikalstamo transhumanizmo propagandistai, kurių tikslas painioti, dezinformuoti, meluoti, šmeižti ir t.t. Todėl ir aiškinau, kaip tarp žiniatinklio ir PC veikia ryšys: yra serveris, tavo PC ir kabeliai arba oras, per kuriuos keliauja skaitmeninis kodas. Kai šis pasiekia naršyklę, programa jį sutvarko kaip tinklalapį.
Mano mintis tokia: Tas šaltinis, iš kurio ateina informacija ir vadinamas serveriu – nėra jokia tikrovė, todėl be įrodymų pasitikėti skaitmeniniu kodu lekiančiu kabeliais – negalima. Reikia kitų priemonių. Šią informaciją tvarko serverių administratoriai, o informaciją talpina žmonės – pavieniai asmenys arba organizacijos. Jie bando ekranu pakeisti gyvenimą sau naudinga kryptimi, tad į žiniatinklį deda tokią informaciją, kokios jiems reikia.
Ekranų ir vaizdų pasaulyje reikia ieškoti atramos, ir daug labiau reikia, nei to reikėjo Dekartui, ar Budai… Vienintelė atrama yra pats žmogus, jo vidinis jausmas, jo EGO. Tai ne pasaulis, ne kiti žmonės, bet Tu pats. Visa informacija sąmonėje dažnai jau būna, tačiau ji veikia kaip intuicija, o tai reiškia, kad ji pakankamai nuodugniai neapmąstyta. Nuo tokių dalykų ir reikėtų pradėti – išskleisti šį sąmonės turinį, kuris joje visą gyvenimą buvo užrakintas septyniais užraktais…
„Kodėl aš?“ reiškia tik kad susikirto keliai ir laukia nuožmi dvikova. Vienoje pusėje TU, o kitoje kriminalinis transhumanizmas…
Filognozijos pradinė mokykla 