Norint geriau suprasti save ir matyti kitus žmones, geriausias metodas yra vidinių ir išorinių kūnų modelio naudojimas. Šiuo modeliu galima paaiškinti daug žmogaus psichologijos subtilybių, kuris leidžia geriau suprasti gyvenimą. Šis modelis yra labai paprastas ir šiek tiek skiriasi nuo ezoterinio subtiliųjų kūnų modelio, nes jame nenaudojama niekas, ko žmogus negali pamatyti savo įprastinėje vidinėje patirtyje. Pavyzdžiui, nėra tokio dalyko kaip eterinis arba astralinis kūnas, nes jiems patirti reikia ypatingų sąlygų ar gebėjimų, o mano sistemoje, jokių gebėjimų nereikia, užtenka susipažinti su modeliu ir įsigilinti į savo vidinę patirtį.
Labai nesiplečiant su aiškinimais, viską galima pavaizduoti tokiu paprastu paveikslėliu, kuriame matome 7 plokštumomis pažymėtus kūnus. Visi šie kūnai dalinami į vidinius, kuriuos regi tik pats žmogus savo vidinėje patirtyje, ir įšorinį kūną, kurį, kaip jau daug kas žino, vadinu akių kūnu, todėl, kad jo vaizdas smegenyse suformuojama akių teikiamos informacijos. Matome, kad akių kūnas tik pats išoriškiausias sluoksnis ir kad už šio sluoksnio yra sudėtinga vidinė sistema, kuri pirmiausiai lemia žmogaus psichologiją ir savijautą. Žmogus gali turėti gražų ir sveiką išorinį kūną ir gali būti juo patenkintas, bet ar gyvenimas teikia džiaugsmą priklauso taip pat ir nuo to, kokios būklės yra vidiniai žmogaus kūnai. Ar jie sveiki, stiprūs, gerai suformuoti, neapimti ligų ir t.t.
Gebėjimas matyti vidinius kūnus vadinamas telepatija, su kuria galima atskleisti vidinį žmogaus pasaulį. Tačiau tai nėra paprasta ir dažniausiai tenka tenkintis įvairiais išoriniais signalais, žodžiais ir kognityviniu modeliavimu. Pavyzdžiui, lengva modeliuoti gnostinį kūną ir jo projekciją į vaizduotės kontinuumą, nes žmogus save suvokia, pažintine prasme, arba pagal įprastinę anatomiją ir fiziologiją, kaip organų rinkinį, arba kiti naudoja ezoterinius energetinius modelius, kurie vaizduotėj uždedami ant semantinio kūno ir žmogus save supranta kaip energijos srautų tinklą ir energetinius mazgus, vadinamus čakromis. Šiame vidiniame pasaulyje įmanomi įvairūs gnostiniai modeliai.
Kita vertus, savijautos pagrindas yra kauzalinio ir semantinio kūno būsena. Kauzalinis kūnas tai žmogaus aktyvumo pagrindas, kuris ateina iš kūnų realybės gelmės ir gali siekti net pati realybės Šaltinio sluoksnį. Kauzalinis kūnas yra visų kitų kūnų pagrindinė priežastis. Jeigu kauzalinis kūnas geros būklės, žmogus labai aktyvus, energingas, veiklus ir jo veikla yra pilnavertė ir turininga. Semantinis kūnas yra savijautos pagrindas, nes jame yra visi už akių kūno esantys pojūčiai ir jutimai. Skausmas, malonumas, nuovargis, silpnumas, stiprumas ir t.t. Semantinio kūno malonumo ir skausmo sistema turi grįžtamąjį ryšį į kauzalinį kūną ir valdo žmogaus aktyvumą pagal skausmo-malonumo reguliatorių.
Šiuos kūnus tiesiogiai pamatyti be vidinio žmogaus telepatijos labai sunku, bet galima vertinti iš išorinio žmogaus elgesio, taip pat projektuojant į kitus žmones savo asmeninės patirties modelius, nes kūnų sistemos žmonių yra vienodos, tereikia turėti turtingą gyvenimo patirtį, kad galėtum suprasti visus žmogaus elgesio ir savijautos niuansus. Žmogų vertinti arba save vertinti vien tik pagal akių išorinį kūną netinkamas požiūris, nes iš lygties išimama labai daug svarbių subtiliosios psichologijos dėmenų, kurių nežinant, neįmanoma pilnai suprasti nei savęs, nei kito žmogaus.
Pavyzdžiui, visuomenėje yra įprasta žmonės skirstyti į tinginius ir darbščius žmonės. Bet suprantant subtiliųjų kūnų anatomiją ir fiziologiją, akivaizdu, kad šis skirstymas atitinka į skirstymą į fiziškai stiprius ir silpnus žmones. Kadangi tingumas yra kauzalinio ir semantinio kūno netinkamos būsenos atspindys, o ta būsena gali būti paveldėtas genetiškai kūno silpnumas arba atsirasti dėl kokios nors to subtilaus kūno ligos, kuri sekina jėgas, išsiurbia žmogaus energiją ir tai atsiliepia jo aktyvumui. O varinėti „tinginį“ yra tas pats kaip versti dirbti ligonį arba luošį, nesuprantant, kokias tam žmogui kančias tai sukelia. Kad to nebūtų, būtina išmanyti subtiliųjų kūnų teoriją ir mokėti gydyti vidinių žmogaus kūnų sutrikimus. Nes visų žmonių normali būklė yra sveikas stiprus kūnas, tačiau žmogų gali užpulti liga, kuri kūną susilpnina. Tačiau bet kokią ligą galima išgydyti tik reikia išsiaiškinti jos priežastis.
Yra dar vienas niuansas, kurį irgi labai svarbu aptarti. Tai žmogaus kankinimas, luošinant jo vidinius kūnus, kuomet kančia sukeliama nesužalojant fizinių žmogaus organų. Su šia problema dažniausiai susiduria vadinamieji psichotronikos paveikti žmonės, kurių gyvenimas griaunamas veikiant būtent šią vidinę sistemą ir iš išorės vaizduojant, kad nieko nevyksta, o žmogus pats yra kažkoks „nenormalus“. Tačiau tai apgaulė ir dezinformacija. Dar vienas būdas susigadinti gerą savijautą yra netinkamų vaistų naudojimas, kurie turi neigiamus šiems kūnams šalutinius poveikius. Taip vaizduojama, kad vaistais gydomas fizinis žmogaus kūnas, bet tuo pačiu suluošinami vidiniai subtilieji žmogaus kūnai ir žmogus jaučiasi netinkamai, išsekęs pavargęs, pasyvus, neveiklus ir pan. Todėl visus vaistus ypač psichotropinius reikia vartoti labai atsargiai.
Matant, kad žmogus turi problemų su savo vidiniais kūnais, reikia elgtis labai išmintingai ir stengtis padėti išspręsti problemą, o ne ją dar pabloginti ieškant konflikto kiekviename žingsnyje. Bet žinoma ir pats žmogus turi siekti gyventi sveiką gyvenimo būdą visų kūnų atžvilgiu, užsiimti sportu, kuris treniruoja vidinius kūnus, pavyzdžiui naudojant jogą ir psichologines treniruotes, kurių įprasta forma yra meditacija. Ir, aišku, reikia rūpintis sveiku bei kokybišku maistu.
Pati įdomiausia dalis turbūt yra mentalinio kūno įtraukimas į visą vidinių kūnų sistemą. Tačiau pasigilinus į savo vidų, akivaizdu, kad mentalinis, arba minčių, kūnas labai glaudžiai susijęs su semantiniu kūnu ir vaizduotės kontinuumu. Tai galima pamatyti užsimerkus ir pažiūrėjus kokioje semantinio kūno vietoje yra minčių centras (galvos sritis), ir kad šis vidinis pasaulis, vidinė mentalinio-semantinio kūno sistema yra apgaubta vidinės sąmonės burbulo, kuris turi kiaušinio formą ir formuoja vidinę erdvę, kurioje minčių ir kiti subtilieji kūnai sudaro vieną sistemą. Bet tai ne tik viena sistema, bet ir vidinių sąryšių sistema, kurioje vienas kūnas įtakoja kitą kūną, todėl būklė vidiniame pasaulyje taip pat priklauso ir nuo minčių, nuo to ar jos pozityvios, ar negatyvios. O tai veikia vidinę žmogaus būseną.
Žinoma norėtųsi kitame žmoguje visas šias būsenas matyti, kad būtų pilnas vaizdas, ir ne tik mintis, bet ir kitus kūnus. Tai galima padaryti naudojant kognityvinį modeliavimą, projektuojant savo asmeninę patirtį ir renkant apie kokį nors artimą žmogų visą aktualią informaciją. Tikra telepatija arba gebėjimas pajausti vidų per atstumą yra unikalus sugebėjimas, kuris be technologinių instrumentų yra išskirtinis, unikalus ir labai retas. Tačiau net jo neturint, daug yra vien žinoti visą, pilną žmogaus vaizdą ir mokėti kitą žmogų vertinti įtraukiant visus reikalingus dėmenis.
Paskutinė tema, kurią norėčiau paliesti yra gebėjimas subtiliuosius kūnus gydyti. Suprantu, kad gydyti galima šviečiant žmogų ir skatinant jį gyventi sveikai, bet apie ezoteriniais gebėjimais pagrįstą gydymą aš esu skeptiškas. Nes dažniausiai gydantis žmogus, gydūnas paprasčiausiai naudoja savo gnostinį kūną įterptą į kūno vaizduotės kontinuumą, kuriame vyksta kažkoks procesas, tačiau tas vidinis procesas niekaip nepersiduoda į kito žmogaus kauzalinį arba semantinį kūną ir atitinkamai tas gnostinis procesas yra neveiklus, net jeigu gydančio žmogaus viduje atrodo, kad jis daro teigiamą poveikį. Todėl geriausias metodas yra šviečiamasis, mokant pačiam tuos kūnus išsigydyti, jeigu jie nėra pažeisti negrįžtamai, ir nevaizduoti jokių neegzistuojančių gebėjimų, nes tai yra žmonių apgaudinėjimas.
Filognozijos pradinė mokykla 