- Įprastinis kūrybos suvokimas
Aiškinant realybės sąvoką, kūrybos sampratos supratimas labai svarbus, nes nuo jos priklauso viskas, kas atsiranda. Jeigu yra atsiradimas, turi būti ir kūryba, nes už kiekvieno atsiradimo kažkas stovi. Tai yra pati bendriausia žmogaus mąstymo schema. Kūrėjas gali būti atskiras nuo kūrinio, arba jis gali būti kūrinio dalis. Kokia yra padėtis konkrečiu atveju, priklauso nuo tikrovės galimybių.
Pirmiausia mintis, kuri ateina į galvą prakalbus apie kūrybą, yra menas. Tačiau kūryba plačiąja prasme – ne tik tai. Kita vertus, iš pradžių verta panagrinėti šį klausima siauruoju aspektu, o tada pamėginti apgaubti platesniu kontekstu. Pirmiausiai reikėtų atsakyti į kitą klausimą – kokia kūrėjo, kūrimo, kūrinio funkcija žmonių grupėje.
Įsivaizduok, kad yra kažkokia grupė, 1000 žmonių. Vienas iš jų sugalvoja, kad reikia pabandyti sukurti kūrinį. Kokia tokios veiklos paskirtis toje 1000 žmonių grupėje. Tas vienas žmogus kuria sau, kitiems. Jeigu kitiems – tik tiems, kam įdomu ar priverstinai visiems. Pavyzdžiu, dabartinėje visuomenėje, kūryba didele dalimi yra tiekimas, kuris gamina kūrinius vaikų dresiravimo sistemai. Kūrėjai yra tiekėjai, kurie gamina medžiagą, kuri paskui vaikams diegiama į galvą kaip programa. Tokiu atveju kūrybos tikslas yra kiti ir ji yra privaloma, priverstinė vartoti. Jeigu nevartoji, neįsisavini – nepadarai karjeros.
Bet tai ne vienintelis variantas. Mano manymu variantų yra 3 pagrindiniai. Yra a) sisteminiai kūrėjai, kurių kūriniai naudojami smegenų plovyklose, b) yra revoliucionieriai, kurių kūrybos tikslas griauti sistemą, c) ir tragiški stebėtojai, kurie stebi prievartinės sistemos sukurtą gyvenimo tragediją ir ją pasyviai aprašinėja, reflektuoja, filosofuoja, nesiūlydami jokių sprendimų. Revoliucionieriai yra eksplozyvios sielos išraiška, kurią simbolizuoja ant smaigalio stovintis trikampis. Sisteminiai yra implozyvios sielos, kurių simbolis yra piramidė, kuri savo kalėjime uždaro papėdėje ir pagrinde esančią masę. Pačią smailę vadinu begalybės beždžionėmis, kurie yra garbinamos figūros, sistemos vadai. Pasyvūs stebėtojai yra už šios klasifikacijos, jie nusivylę, nemato išeities ir nesiūlo nieko griauti, nes tai „neįmanoma ar bus dar blogiau“.
Todėl ir keliu šį klausimą, nes svarbu žinoti, koks yra kūrybos vaidmuo 1000 žmonių grupėje, kuri suorganizuota hierarchiškai, kaip piramidė. Taigi, prieš kalbant apie kūrimo procesą, reikia išspręsti šį klausimą, tada pasidaro šiek tiek aiškesni ir kiti klausimai. Kūryba galima ir sau, bet man atrodo, kad sau sukurtas kūrinys šiek tiek keistas ir įtartinas dalykas. Dažniausiai kuriama kitiems, kūryba norima pasidalinti. Revoliucionierius nori patraukti, sisteminis – primesti savo sistemą, o tragikas – nori kartu su kitais paverkti.
Ir nė kiek nenuostabu, kad visi svajoja apie genialią kūrybą ir apie genialų kūrinį. Bet tam reikia genialių idėjų ir genialaus kūrybos priemonių valdymo, protu, kūnu ir t.t. Todėl talentai yra paklausūs. Juos nori pritraukti visų kategorijų kūrėjai. Ypač kūrėjus renka sisteminė piramidė, kurioje jie tampa kūrinių tiekėjais, kuriais paskui vaikams ir suaugusiems apdorojamas protas. Kad kūrinys darytų poveikį, kūrėjas naudoja emocijas sužadinančias priemones – kada reikia pasidžiaugi, kada pykti, kada paverkti ir t.t.
Taip pat be trijų rimtų galimybių, kai rašoma savo krauju, yra popsinė kūryba, kurioje visos šios trys grupės gali būti imituojamos dėl pramogos. Šiais laikais pramogai leidžiama būti bet kuo, jeigu tik neragini kelti realios revoliucijos, nes tada iš karto supakuotų. Toleruoju ir popsinį variantą, jeigu jis gerai padarytas, bet tai pramogai, o prosesas, tik techninių klausimų sprendimas.
Aš labiau linkstu prie revoliucionieriaus kategorijos, nes nesu sistemos tarnas. Tačiau suprantu, kad gali tekti naudoti įvairiais konspiracijos taktikas, paslėptų simbolių kalbą, kuriuos gali suprasti tik inicijuoti ir t.t.
Šis klausimas man nėra iki galo aiškus, todėl norėčiau į jį pasigilinti, nes pats procesas dėl proceso nemanau, kad yra svarbus.
- Kūrybos struktūra plačiąja prasme
Kūrybos plačiąja prasme gilioji schema tokia:
- Pirmapradžio žmogaus kūryba – kūrinys yra vidinis ir išorinis pasaulis.
- Sąmoningo žmogaus kūryba yra kūrinys, kuriuo iš savęs yra sukuriama tikrovė ir tikrovės imitacija.
Pirmapradis žmogus sukuria fiksato kontinuumą, laksato kontinuumą ir sielą. Sąmoningo žmogaus kūryba remiasi impulsu iš sielos, kuris pereina į laksato manipuliacijas, po kurio jos projektuojamos į realybę ir suformuojamas kūrinys fiksate.
Kas yra pirmapradis žmogus gali padėti suprasti palyginimas. Įsivaizduok žiebtuvėlį. Jis turi talpą su dujomis, kibirkšties mechanizmą, kurią įžiebus užsidega dujos ir atsiranda liepsna. Taigi. Pirmapradis žmogus yra visa konstrukcija: talpa, dujos, kibirkštis, o įžiebta liepsna yra sąmoningas žmogus, sąmonė. Pirmapradis žmogus sukuria visą išvestinį žmogų, kuris yra šviesos arka, kurią atitinka liepsna. Kokios kokybės liepsna priklauso nuo dujų kiekio, sudėties, kaip lengvai užsidega, nuo kibirkšties stiprumo ir t.t. Kitaip sakant sąmoningas žmogus priklauso nuo pirmapradžio žmogaus savybių ir kokybių. Nori liepsną padaryti galingesne, turi keisti pirmapradį žmogų (žiebtuvėlio konstrukciją). Išorinis sluoksnis yra ta sistema, kuri pagamina pačią žiebtuvėlio konstrukciją, nes jis taip pat turi savo kilmę, kažkokį „fabriką“ ir pirmuosius kūrėjus. Toks papildymas metaforos lygyje.
Tikslas yra pirmapradžio žmogaus kūrybinių galių išplėtimas, kad išsiplėstų ir sąmoninga kūryba, kuri priklauso nuo fiksato ir laksato kontinuumų dydžio. Kalboje 100 000 sąvokų, tuo tarpu yra galimybė turėti milijardą. Akivaizdus skirtumas – pirmo tipo žmogus nesusikalbėtų su antro tipo žmogumi. Kad būtų stabdomas žmogaus vystymasis dirbtinai ribojamas žodynas.
Manęs kūryba siaurąja prasme nedomina, aš tik norėjau patikslinti, nes kitaip būtų neaišku, ką turiu galvoje. Todėl toliau kalbėsiu apie kūrybą plačiąja prasme. Manau, kad yra trys šio platumo laipsniai, bet aš apsiribosiu dviem: pirmapradžio žmogaus kūryba – kurios metu sukuriamas sąmoningas žmogus; ir sąmoningo žmogaus kūrybą – kurios metu sukuriamas įprastinis kūrinys. Manau gradacija yra tokia: fiksato kontinuumo sukūrimas; laksato kontinuumo sukūrimas; ir sielos sukūrimas, einant nuo išorės į vidų. Čia yra pirmapradžio žmogaus kūryba. Tada: sielos impulsas; laksato manipuliacijos; kūrinys fiksate. Tai yra sąmoningo žmogaus kūryba, kurios metu panaudojama tai, ką sukūrė pirmapradis žmogus. Abiem atvejais juda informacija, tik priešingomis kryptimis.
Trečio laipsnio klausimas yra kas sukūrė pirmapradį žmogų, ir iš kokios „medžiagos“. Ta medžiaga yra tas pradas, kurio visi ieško. Deja pirmapradis žmogus, kurdamas sąmoningą žmogų realine šio prado neatvaizduoja, ir jame jo ieškoti beprasmiška, nebent galima gauti užuominų. Išorinis kūrėjas yra šio prado šeimininkas ir jis valdo vakuolę, kurioje mes gyvename. Man artimesnis tikslas yra išplėsti pirmapradį žmogų, kad jis sukurtų didesnio „kalibro“ sąmoningą žmogų su daug didesnėmis galimybėmis, pavyzdžiui, aprėpti pirminės tikrovės holoplastinį vaizdą. Tai pagrindinis visų pramoginių ir rimtų ezoterikų siekis. Tai galima padaryti valdant informacijos srautus arba manipuliuojant pirmapradžio žmogaus sandara.
- Substancijos programavimas
Čia noriu įvesti genetikos koncepciją, kuri labai svarbi. Šios dalies dar nesu gerai išstudijavęs, bet genetika reikšminga, nes pirmapradį žmogų išorinėje aplinkoje užaugina genetinė programa. Kiekviena ląstelė savo branduolyje turi chromosomas, kuriose yra DNR spiralė, o joje – genai, koduojantys ląstelės savybes. Visas organizmas yra DNR molekulių energetinis tinklas, kontroliuojantis vietinius formavimo procesus.
Pirmapradžio žmogaus DNR yra visa jį kurianti programa, kol kas nenagrinėjant klausimo, kas tą programą rašo. Bet DNR yra daug išjungtų genų, kurie deaktyvuoja tam tikras konstrukcines programas ir pirmapradis žmogus praranda gebėjimus. Pirmapradis žmogus gali būti auginamas kaip daržovė, junginėjant genus, įjungiant ir išjungiant reikalingas ir nereikalingas savybes. Ir dabartinis pirmapradis žmogus yra nepilnas, nes daug DNR genų yra išjungta. Jis yra kaip genetiškai modifikuota daržovė. Tikslas yra pilnas DNR, su pilnu programų komplektu. Dar tolimesnis tikslas – parašyti programą nuo nulio, sukurti pilnai sintetinį organizmą.
Kadaise minėjau transformiumo koncepciją. Tai yra programuojama substancija. Transformiumo vienas iš pavyzdžių yra biologinis organizmas. Bet manau, kad galima idėją perkeli ir į neorganinę materiją. Neorganinis kvantas irgi yra programuojama ląstelė, kurios savybės įrašytos kvanto DNR kode. Tam tikru būdu užprogramavus kvantus, galima sukurti bet kokią norimą tikrovės sandarą kaip organizmą. Tai yra materialus transformiumas, iš kurio sudaryta ši realybė. Aš realybės burbulą vadinu vakuole, kuri užpildyta transformiumo, iš kurio užprogramuotas visas pasaulis. Tikslas yra išmokti valdyti transformiumo programą ir patiems jį programuoti, sukuriant bet kokias reikalingas materijos savybes.
Galima daryti prielaidą, kad tikrovę valdo būtybės, kurios užsiima tokiais žaidimais, t. y., realybės ir žmogaus programavimu. Tai yra kūryba plačiąja prasme.
Filognozijos pradinė mokykla 