Visų žmonių gyvenimas yra įrėminamas dviem pagrindiniais įvykiais, kurie įstato žmogų į ribas, apibrėžia jį baigtine egzistencija šiame pasaulyje. Tie neišvengiami įvykiai yra gimimas ir mirtis. Tikras žmogaus sąmonės gimimas įvyksta tada, kai jis prisijungia prie luksorinų lauko ir įsijungia šviesos arkos struktūra, kuri ir yra tikrasis žmogus. Priešingas procesas yra atsijungimas nuo šio lauko ir šviesos arkos išnykimas visiems laikams. Kaip tai konkrečiai įvyksta čia aiškinti neketinu, nes daug informacijos kituose straipsniuose, tik noriu paminėti, kad šie taškai nėra nei absoliuti pradžia, nei absoliuti pabaiga. Yra daug žmonių, kurie tiki, kad yra egzistencija iki gimimo, o iš to logiškai seka, kad turi kažkas būti ir po mirties. Kitaip sakant, tikima dviem pasauliais: šiuo, mišriu pasauliu, kuriame siela susimaišiusi su kūnu šviesos arkoje ir dvasiniu pasauliu, kuriame gyvena gryna siela, be fizinio kūno. Gyvenimą pagal tokį supratimą rėmina susijungimas ir atsiskyrimas.
Žmonės patiria daug įvairių patirčių, kurios gali atrodyti kaip patvirtinimas, kad kitas pasaulis egzistuoja, tačiau tai iki galo bus aišku tik tada, kai jį pamatysime (arba nepamatysime) kiekvienas asmeniškai. Nemanau, kad teisinga koncentruotis į tai, kas bus kažkada ir kažkur, kai tikra misija spręsti išgyvenimo klausimus čia ir dabar. Dėmesio centre turi būti atkarpa, kuri įrėminama kraštutinių būsenų, ir jos, kaip perėjimas į nieką ar kažką, jau yra anapus šio gyvenimo aktualių klausimų.
Esu rašęs apie dvi žmonijas arba tiksliau du žmogaus tipus. Vienas yra genetikas, o kitas – gnostikas. Genetikų pagrindinis dėmesio objektas yra rūšis, kuri yra gyvybės forma, savyje galinti turėti bendrą programinį komponentą ir individualią tos programos realizaciją. Programa, kitaip rūšis, savaime neegzistuoja ir ji visada yra kūniškai individuali. Todėl klausimas kas svarbiau, individas ar kolektyvas, genetikams nėra toks paprastas. Kolektyvas yra to paties tipo programų realizacijų rinkinys, individas yra vienas egzempliorius. Todėl teisinga yra sakyti, kad dalis programos tikslų realizuojama per individą, kita dalis – per grupę. Genetikų tikslas – gerinti rūšies programą, tobulinti rūšį, kad žmogaus tipas ne prastėtų bet tobulėtų. Tai vyksta per konkurenciją ir atranką tų genetinių linijų, kurios įkūnija geriausias realizacijas. Šios teorijos vienas žinomiausių 19 a. propaguotojų buvo F. Nietzsche.
Yra ir priešiška stovykla, kuri buvo pavadinta gnostikais. Šis žodis paimtas iš graikų kalbos ir reiškia „pažinimas“ (gnosis gr. – pažinimas). Tai reiškia, kad gnostikai dirba su sąmone, siela, protu, su visais sugebėjimais, kurie susieja aplinkos informaciją ir paruošia informaciją ir aplinką praktiniam naudojimui. Gnostiko užduotis – įminti pasaulio paslaptį, o tam reikalingas kuo galingesnis pažinimo įrankis, kuris turi būti maksimaliai ištobulintas. Todėl reikalingas švietimas, lavinimasis, ugdymas, visų gnostikui reikalingų įgūdžių aštrinimas. Gnostikų ir genetikų tikslai nėra prieštaraujantys vieni kitiems, nes vienas proto gerinimo būdų yra genetinė atranka. Taip pat konkurencijoje, kai sprendžiama kieno genai geresni, žmogus turintis aukštesnį intelektą, geriau jungiantis aplinką, mokantis organizuoti savo resursus – turi daugiau išlikimo šansų.
Visa bėda prasideda tada, kai šios kryptys atsiskiria ir kiekviena nukeliauja į savo ribotą pasaulį. Gnostikams pradeda rūpėti tik dvasiniai dalykai, ribojant ir silpninat fizinius, o genetikai užsiima tik gyvuline veislininkyste, kuri naudoja programos tobulėjimui neaktualius kriterijus. Be genetinio inkaro, gnostikai sunaikintų žmoniją per 100 metų. O genetikai be gnostinės tėkmės – gyventų primityvius laukinių gyvenimus. Kaip ten bebūtų, kol žmonija perduoda estafetę iš kartos į kartą, tol genetikai kažkokia dalimi visada gyvuoja, bet civilizacija prasideda nuo gnostikų įsigalėjimo, kurio pirmos formos visada būdavo religinės. Po to atsirado filosofija ir galiausiai mokslas kaip tobuliausia gnostikų forma, kuri efektyviausiai leidžia įvaldyti žmogų supantį kosminį pasaulį.
Kadangi įdomiausias visada asmeninis atvejis, tai pritaikant aprašytą principą yra įmanomi trys gyvenimo tipai: du pabėgę vienas nuo kito kraštutinumai ir mišrus variantas, kurį laikau geriausiu. Minėtoje atkarpoje žmogus kažkaip turi realizuoti abu variantus, jeigu nori sėkmingai įvykdyti pagrindinę šio gyvenimo misiją.
Imant kolektyvinį variantą, svarbiausias klausimas kokio tipo santvarka realizuojama, į kokius rėmus įstatomas daugumos žmonių gyvenimas. Galimas religijų viešpatavimas, asketizmas, griežta puritoniška moralė, celibatas ir pan. Deja tokios santvarkos eina prieš prigimtį ir prieštarauja pagrindiniam rūšies programos reikalavimui – sėkmingai perduoti geriausius genus. O geriausi ne visada būna tie, kurie atitinka žemo lygio, vidutinybėms skirtas normas. Kai viešpatauja genetikai, civilizacija gali atrodyti „degradavusi“, tačiau vislumas iš tikro nėra pakenkęs nė vienai rūšiai, kuo daugiau individų, tuo visada daugiau galimybių. Laisvas elgesys šią situaciją tik skatina. Aišku, taisyklės visur reikalingos, bet čia kalba apie filosofinį požiūrį, o ne tvarką ir betvarkę. Religija niekina kūną ir viską kas su juo susiję, todėl sumenkinamos ir visos jo rūšiai svarbios funkcijos. Aš laikausi tokio požiūrio, kad kuo daugiau nelaisvės, tuo civilizacija labiau degradavusi, nes nelaisvė deformuoja žmogaus funkcijas, kurios gyvybiškai reikalingos žmonijai kaip gyvybės formai. Patologiškai bijoti ar bjaurėtis tuo, kas gyvybiškai svarbu yra rūšies išsigimimo požymis.
Kita pusė, nepaisant nieko, lieka taip pat svarbi, nes šis elementas yra individo sąveikos su aplinka priemonė. Kad galėtų išlikti, ši sąveika turi būti maksimaliai efektyvi. Todėl turi būti tobulinama sąmonė, maksimaliai užaštrinamos visos jos galimybės. O kad žmogus nebūtų tik primityvus žvėris, sąmonė duoda civilizuotą supratimą. Jeigu pavyzdžiu imtume, „neišskridusią“ į kitą pasaulį ezoteriką, tai jos vienas propaguojamų tikslų yra dvasinis augimas, kuris vadinamas pakilimu. Pakilimas reikalingas todėl, kad jis išplečia horizontą, leidžią aplinką surinkti iš aukštesnės sąmonės perspektyvos. Tokią sąmonę jau ne kartą esu pavadinęs holoplastine sąmone, sugebančia surinkti visą aplinkinio pasaulio struktūrą ir perkelti ją į protą. Ši struktūra svarbi tuo, kad leidžia aplinką valdyti ir tapti jos šeimininku, kas padidina rūšies šansus kovojant dėl išlikimo su kitomis rūšimis. Sąmoningų rūšių yra ne viena, tad jų galimybės tarpusavio sąveikose priklauso nuo intelekto koeficientų lygio. Mus įveiktų rūšis su IQ vidurkiu 180. Kosminei civilizacijai reikia vidutinio 250 taškų IQ. Tai lyginama su mūsų rūšies vidutiniu 100 taškų.
Tačiau tai tik įrankis, kurio realizavimą atspindi tikrovės holoplastinio vaizdo atvėrimo koeficientas. Imant procentų matavimo vienetą, visas vaizdas būtų 100 proc. Kadangi mes nežinome, kokia ta pilna tikrovė yra, įvertinti labai sunku, bet galima sugalvoti kriterijus. Vienas jų – gebėjimas sukurti sintetinę gyvybę ir sintetinę sąmonę. Tada Žmogaus holoplastinė realybė bus įvaldyta 100 proc. Tačiau sąmonės teorijos, ne technologijos, žinome gal 10 proc., o biogenetikos ir genų inžinerijos – 15 proc. Turint 250 intelekto koeficientą, manau tokie klausimai išsispręstų per 50 metų.
Visa tai, ką aprašiau, yra kiekvienos biologinės rūšies pagrindinė misija, kurioje dalyvauja kiekvienas individas atskirai. Vadinasi reikalinga ne tik primityvi konkurencija dėl savo genų prastūmimo, bet ir bendras visos rūšies darbas išauginti naują tipą, tapti šio proceso visišku šeimininku. Su tuo susiję daug etinių klausimų ir nuo to labai priklauso, kokią mes priskiriame gyvybės formoms egzistencinę vertę. Tačiau procesas – nesustabdomas. Gamta gyvūnams buvo ir liko labai žiauri, sąlygas gyvenimui sudarydama tik ekstremalias. Civilizacija turi galimybę sukurti rojų, bet tas rojus būtų ateities galimybių ir pažangos sąskaita. Vadinasi neišvengiamai tenka ieškoti balanso. Kokių įrankių reikia kovojant prie kitas rūšis ir kosmines atšiaurias sąlygas, ir kiek reikia pristabdyti, kad būtų išlaikomi bent minimalūs etiniai reikalavimais ir gyvybei suteikiama bent minimali egzistencinė vertė.
O tas istorinis taškas, kurį pasiekus bus žinoma 100 proc. tikrovės holoplastinė struktūra, vadinama H-tašku. Manau, kad visi žmonės pagal savo sugebėjimus ir išgales turi stengtis prisidėti prie šio istorinio momento priartinimo, nes šis momentas prilygs savo svarba pirmos gyvybės atsiradimo momentui. Aišku, viso to likimas priklauso nuo konteksto: jeigu visata ciklinė, tai net tokios civilizacijos neišvengiamai žlunga, jeigu neranda galimybių valdyti tikrovės arba pasitraukti į kitą realybę. Taip gali ir neatsitikti, tada žmogaus smalsumas būna galingiausias akstinas.
Filognozijos pradinė mokykla 