D. Icke‘ą skaitau nuo 2013 metais išleistos knygos „Apgaulinga regimybė“, kurioje demaskuojamos masinės propagandos iliuzijos, liečiančios beveik visas viešo gyvenimo sritis. Kita knyga, išleista 2016 metais, yra „Fantominis Aš“. Joje parodoma kaip formuojamos iliuzijose skendinčios masinės sąmonės ir kaip atrasti savo tikrąjį Aš. Ši padėtis aiškinama kaip prieš laisvą žmogų nukreiptas sąmokslas, ateinantis iš transdimensinės realybės. Elitas sugeba išlaikyti valdžią visai žmonijai todėl, kad jie yra tik aukštesnių jėgų marionetės. Šios jėgos jiems parodo tikrą realybės paslaptį ir manipuliuodami šia jie sugeba kontroliuoti žmonių sąmones ir gyvenimus. Išsivaduoti iš šios transdimensinės valdžios įmanoma tik atskleidus tikrą realybės paveikslą, atvėrus savo aukštesniojoje begalinėje sąmonėje tiesą.

Naujausia knyga, išleista 2017 metais, vadinasi „Viskas ką turėtumėte žinoti, bet niekas nesakė“. Čia kartojamos panašios temos, tačiau pateikiama viskas sisteminga ir logiška tvarka – nuo bendriausios informacijos iki konkrečiausios. Kol kas perskaičiau tik trečdalį knygos, todėl remsiuosi šia dalimi, pateikdamas į situaciją savo žvilgsnį, bet iš D. Icke‘o perspektyvos.

Pradėsiu nuo to, kaip tokios ezoterinės, konspiracinės sistemos kuriamos. Visos sąmonės pradeda nuo vidinio pasaulio, kuris tiesiogiai duotas suvokimui. Šis pasaulis yra ta atrama, kuria naudojantis bandoma peržengti horizonto ribą, skiriančią šiapus ir anapus. Bėgant laikui šis pasaulis pilnai užpildomas ir sąmonė pradeda judėti prie ribos, kurią peržengus atsiduriama ekstreminiame pasaulyje. Yra vienas vidinis ir keturi ekstreminiai pasauliai, tarp kurių vyksta informacinė apykaita. Pirmas kyla į viršų ir kuria visatinį ekstreminį pasaulį; kitas leidžiasi į apačią ir kuria kvantinį ekstreminį pasaulį; į priekį turime objektyviosios transcendencijos ekstreminį pasaulį; į vidų yra subjektyviosios transcendencijos ekstreminis pasaulis.

Vidinis pasaulis remiasi patirtimi, paprastu, net primityviu suvokimu. Matoma daug melo, neteisybės, niekšybės, tačiau einant nuo centro vis toliau į periferiją, patirties lieka vis mažiau. Kadangi nėra patirties, ekstreminis pasaulis turi būti sukurtas. Šioje kūryboje naudojama ta informacija, kurios pasisemiama iš kasdienio gyvenimo – bandoma anapus ieškoti šio pasaulio įvykių, nelaimių, nusikaltimų tikrosios priežasties. Yra keli pagrindiniai metodai, kuriais kuriamas ekstreminis pasaulis. Pirmas metodas yra vidinio pasaulio eksversija, o antras – paranormalus sąlytis tarp vidinio ir ekstreminio pasaulio. Eksversijai galima naudoti galimybių žemėlapius, fantazijas, modeliavimą. Sąlytis įvyksta esant įvairioms pakitusioms/išplėstoms sąmonės būsenoms.

Kažką panašaus daro ir D. Icke‘as: jis peržengia tiesioginę patirtį stengiasi atverti transcendentinę realybę. Pagrindinė jo mintis – išplėsta sąmonė, griaunanti 5 juslių kalėjimą ir pasaulio kietumo iliuziją. Kad pasaulis toks nėra jo manymu įrodo net mokslas, kuris vis dažniau pradeda kalbėti, kad ši realybė yra tik kompiuteriu sukurta holograminė simuliacija, o ši turi tokias savybes, kokios yra užprogramuotos. Tačiau programą galima keisti, tuo pačiu keičiant ir iliuzinio suvokimo parametrus. Ši teorija iš dalies yra šiuolaikinė, tačiau D. Icke‘o vienas pagrindinių šaltinių yra gnostiniai tekstai, ypač Nag Hamadi gnostinių kodeksų biblioteka, kuri buvos surasta 1945 metais, Egipte. Šiuose tekstuose pasakojama, kaip mūsų realybę užvaldė netikras dievas, vadinamas Demiurgu, pakišdamas žmogaus begalinei sąmonei suklastotą falsifikaciją. Tikrasis pasaulis vadinamas Aukštutiniu eonu, o jo apversta klastotė, valdoma šio netikro dievo, yra Žemutinis eonas. Žmogaus dvasia įkalinta Žemutiniame eone, patalpinta į suvokimo iliuzijų pasaulį ir išnaudojama kaip energijos šaltinis. Tačiau kiekvienas žmogus iš tikro yra begalinė sąmonė, kuri priklauso Aukštutiniam eonui, o Demiurgą garbina tik todėl, kad buvo apgautas.

Šitaip sukūrus ekstreminį pasaulį, su visu sąvokų aparatu, tas pasaulis sugrąžinamas į vidinį pasaulį inversijos būdu, šitaip kasdieniam gyvenimui suteikiant „aukštesnes prasmes“. Žmogus visą gyvenimą mokosi ekstreminių pasaulių modelių ir tie modeliai tampa jo kasdienio gyvenimo supratimo pagrindu. Istorijoje pagrindiniai ekstreminiai modeliai yra mitologijos, religijos, ezoterikos, filosofijos. Dabartiniais laikais juos pakeitė mokslas. Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad mokslas daugiausiai naudoja nuasmenintą eksversiją, o religiniai-mitologiniai-ezoteriniai modeliai dažnai suasmeninti. Atitinkamai atliekant inversiją į vidinį pasaulį, tai galima daryti objektyviai, bejausmiškai, logiškai; o galima naudoti asmenybėmis, valia ir emocijomis pagristas inversijas.

Kiek galima pasitikėti tuo, ką rašo D. Icke‘as? Kadangi tai, ką jis pateikia juda tik galimybių rėmuose, tačiau nėra jokio lengvai apčiuopiamo fakto, jo sistema yra tik tikėtina realybė. Tikėtina nereiškia neteisinga, tačiau nuo galimybės kartelės nepakilusi prie fakto kartelės. Kiekvienas turi aiškiai suvokti, kad galimybė nėra faktas, nors gali juo tapti. Todėl galimybės yra tik pradžia – toliau eina įrodymų ieškojimas. Gal yra žmonių, kurie tuos įrodymus jau turi. Jeigu tai tiesa, tai šie įrodymai ne tos formos, kuri tinkama viešam atskleidimui. Viešinamos tik teorijos ir tekstai, kuriais tenka tikėti. Daug pavyzdžių, kai žmonės norėdami sukurti ekstreminio pasaulio modelį, griebiasi fantastinės fantazijos, šitaip pereidami iš tiesos sferos į valdžios sferą. Turint pretenziją valdyti sąmonės formas, tiesa nebūna svarbiausias kriterijus, nes ji ne visada pasiekiama, arba ji būna pavojinga, nes įgalina technologijų kūrimą, o valdžia nenori, kad žmonės turėtų galią, ji nori, kad žmonės turėtų formą. Formą suteikti galima be tiesos. Toks dažnai būna principas kuriant ekstreminius modelius.

Gali būti, kad yra apdovanotų žmonių, kurie sugeba atrasti sąlyčio taškus natūraliai, nes turi išplėstą sąmonę. Tokiu atveju sukuriami galingi ekstreminiai pasauliai, kurie įrėmina visą vidurpasaulinį turinį. Ekstreminis pasaulis švyti per kiekvieną tiesioginėje patirtyje esantį reiškinį, panašiai kaip žmogui, kuris visuose savo gyvenimuose mato dievo įsikišimo ženklus. Jis juos mato todėl, kad yra išaugintas ant teologinių ekstreminių pasakojimų, kurie įprasmina to žmogaus pasaulį. Lygiai taip pat per reiškinius gali švytėti mokslas, kuris irgi turi savo ekstreminius modelius. Bėda su juo ta, kad jis nepakankamai toli nuėjo nuo pažinumo ribos, todėl negali duoti tikrai galutinio atsakymo.

Abiem atvejais mažas tiesos procentas ir per didelis akcentas pretenzijoms į valdžią formuoti sąmones. Sąmones efektyviai valdyti galima ir be tiesos; tai pagrindinis ezoterikos principas. Tuo užsiima visos organizuotos valdžios struktūros, kurių viešpatavimas priklauso nuo tam tikrų sąmonės formų. Jos gali būti mitologinės, religinės, mokslinės. Dažnai ezoteriniai ekstreminiai modeliai prieinami tik rinktiniams žmonėms, jie slepiami nuo daugumos. Tie, kas prieina tampa insaideriais, kurie savo žinias gali pardavinėti, nes sugeba pagal jas „teisingai“ išaiškinti dalykų prasmę. Tam dažnai reikia ne tiek tiesos, kiek įspūdingų efektų ir triukų. Neinicijuoti žmonės tampa nuo tokių insaiderių priklausomais, o šie ne visada žaidžia gražius žaidimus, nes sprendžia ne tiek tiesos, kiek valdžios klausimus.

Deja žmogus nori rezultatų, o rezultatai geriausi tada, kai žinai tiesą. Priešingu atveju vyksta tik psichologinės manipuliacijos tikėjimu. Tai taip pat gali apipavidalinti mąstymą, tačiau kaip jau sakiau tai ne tiesos, bet valdžios sąmonėms principas. Formuoti sąmones yra valdžios prerogatyva. Kai kas nors pradeda tuo užsiimti be valdžios leidimo, susiduria su dideliu pasipriešinimu, informaciniu karu, žeminimu, išjuokimu, demaskavimu ir panašiais trukdžiais.

Žinojimas yra geras dalykas, tačiau reikia saugotis nuo trojanų, kurie maskuojasi žinojimo priedanga. Jeigu atvejis yra toks, tai akivaizdūs požymiai, kad sąmonės paprasčiausiai yra formuojama turinti tikslą, kuris yra anapus konkretaus žmogaus. Kitaip sakant, taip bandoma žmogumi pasinaudoti. Kartais gali atsitikti, kad žmogumi pasinaudoja jo paties labui, tačiau taip būna toli gražu ne visada. Todėl skaitant tokius autorius kaip D. Icke‘as reikia neprarasti sveikos nuovokos, suprantant koks trapus visų ekstreminių modelių pagrindas, ir kaip sunku pažinti tai, kas išeina anapus bet kokio patyrimo galimybių. Proto sugebėjimai dideli, tačiau jie ne visada suderinami su tiesa. Todėl galiu pasidalinti patarimu: skaityti reikia, tačiau taip pat reikia neužmiršti, kad čia pateikiama galimybė, bent jau pačios aukščiausios begalinės sąmonės ir Aukštutinio eono koncepcijos klausimu, o galimybė – ne pabaiga, bet pradžia, kurią padarius turi būti toliau siekiama galimybę paversti faktu. Visų žmonių gyvenimai savo laiku baigiasi ir kiekvienas galų gale sužino kaip „ten“ yra.

• D. Icke