Kaip jau paaiškinau pirmoje dalyje, D. Icke‘o pasaulėdaros modelis paremtas religiniais ir teologiniais elementais, kurie pateikia alternatyvų aiškinimą lyginant su tradicinėmis religijomis. Tai, kas laikoma gėriu tradicinėje religijoje vaizduojama kaip apgaulė, kurią naudoja šią realybę kontroliuojančios blogio jėgos. Tai, kas garbinama kaip dievas, yra ne tikro pasaulio, bet sąmonei sukurtos matricos valdovas. Aukščiausiame galutiniame sluoksnyje yra begalinė sąmonė, kuri yra individualių sąmonių, taip pat ir žmogaus šaltinis. Žemiau yra iškreipta realybė, kuri kopijuoja tikrą pasaulį tam, kad šioje iškreiptoje kopijoje įkalintų begalines sąmones, t. y., žmones. Toliau eina ši planeta, kurią valdo elitas aptarnaujantis blogio matricą, dar žemiau – šį elitą aptarnaujanti sistema, ir žemiausiai – visi į spąstus pakliuvę žmonės.

Tuomet, kai aprašoma šią planetą užgrobusi mafija, garbinanti iliuziją kuriantį, demiurgo valdomą apgaulės tinklą, pateikiama daug dalykų, kuriuos žmonės mato savo pasaulyje beveik kas dieną, jeigu sugeba įveikti savo mąstyme hipnozę, ateinančią iš masinių poveikio priemonių, tokių kaip laikraščiai, televizija, internetas. Tačiau šios interpretacijos anapusinis komponentas, lieka tikėtina galimybe. Yra daug faktų, kurie patvirtina, kad elito struktūrose išplitęs satanizmas, juodoji magija, pedofilija, kas yra patvirtinama daugybe faktų, kuriuos pateikia D. Icke‘as. Visai įmanoma, kad nemaža dalis nusikaltimų suorganizuota planetą valdančių struktūrų, remiantis okultiniais motyvais. Bet tikėjimas blogiu ir blogio garbinimas nėra įrodymas, kad yra materializuota, anapus žmogaus sąmonės veikianti jėga. Tai propaguojama masinėje kultūroje tam, kad būtų sukurta priedanga turimoms sąmonės valdymo technologijomis, kurių poveikis gali sukelti apsėdimo iliuziją. Tačiau paprastai tai tėra kompiuterių ir operatorių valdomas spektaklis.

Tai, ką rašo D. Icke‘as nemaža dalimi yra kūryba, todėl negalima tikėtis, kad viskas, ką jis rašo bus šimtaprocentinė tiesa. Tikslas daugiau yra sukurti visaapimantį modelį, ir paaiškinti iliuzijose skendinčiam žmogui, iš kur pasaulyje tiek daug blogio, melo ir neteisybės. Tvirtinimas, kad blogis tikrąja to žodžio prasme ateina iš anapusinio pasaulio, yra lazdos perlenkimas. Tačiau jeigu anapusinis suprasime kaip „esantis už paprastos visuomenės horizonto“, tai čia iš tikro daug blogio, kuris net paverstas blogio kultu, ne vien individualia charakterio patologija. Tai labai akivaizdžiai matosi iš simbolikos ir ženklų, kuriuos naudoja masinės kultūros „žvaigždės“. Pasak D. Icke‘o, jų išpažįstamas satanizmas yra „saturnizmas“, nes saturnas labai populiarus simbolis okultiniuose pasauliuose. Tiesioginių faktų nėra daug, tačiau yra daug ženklų ir užuominų.

Kad ir kaip įtaigiai skambėtų tai, ką rašo D. Icke‘as patikimumo klausimas neturėtų būti užmirštas. Žodis „tiesa“ taikomas informacijos išraiškoms, kaip jų atitikimo kažkam apibūdinimas. Reikia aiškiai suprasti, kad nėra galimybių palyginti atitikimą, neturint abiejų dalių – pasakojimo ir tą pasakojimą pagrindžiančių realių faktų. Informacijos tvarka arba logika kaip kriterijus – tik formalus, tvarkos atitikimas – nepakankamas. Logika gali tikrovės ryšius atitikti, bet nepaisant to faktas gali būti neegzistuojantis. Tai, kad kažkas yra logiška, nereiškia, kad tai yra tikras faktas.

Vienintelė tvarka kalboje yra sintaksė ir morfologija, mąstyme – tai logika. Tačiau tinkamai sudėlioti žodžiai sakinyje ir morfemos žodyje negarantuoja tiesos. Formalistinis principas nepakankamas. Reikalingas informacinio turinio objektas, kad tai apie ką kalbama būtų verta vadintis tiesa. Bet tiesioginio sąlyčio su demiurgu, reptilijomis, archontais niekas neįrodė, nebent tokia metafora būtų taikoma valstybės struktūrose veikiantiems žmonėms, kurie turi sukūrę psichotronines technologijas, kurios žmogaus sąmonėje leidžia kurti psichodramas, ir vaidinti įvairius spektaklius. Tai reiškia, kad mes čia turime reikalą ne su tikru demiurgu ar archontais, bet su spektaklį vaidinančiais apsišaukėliais, kurie su tokiomis pasakomis nori nuo savęs nukreipti dėmesį.

Todėl siūlau naudoti ne loginio atitikimo loginiams principams, bet visumos apjungimo metodą, kuriame sujungiamas subjektas (mintis) ir objektas (daiktas). Ši visuma vadinama sątvaru, o šio išraiška yra arena, padalinta į dvi dalis arba sferas – simbolių sferą (laksatas) ir aktorių sferą (fiksatas). Šios visumos stebėjimo vieta yra bendroji gaublė.

Remiantis tuo galima teigti, kad pagrindinė tiesos vieta yra žinojimo būsena bendroje sątvaro sistemoje. Matai aktorių sferą ir pagal jos situacijas rikiuoji simbolius. Jeigu simbolių turinys ir tvarkos atitinka aktorių sferą, simboliais perduodama informacija yra tiesa. Taip įvertinama kuriama informacija, kuri gali būti žinoma kaip tiesa arba melas. Kiekvienas žmogus pats gali būti tiesos arba melo autorius.

Dėl šios priežasties kai gauni informaciją iš kito, turi vertinti kokios informacijos autorius jis yra, melo ar tiesos. Paprasčiausias būdas – pasitikrinti savo arenoje, pačiam surinkti informaciją, patikrinti. Deja tai ne visada įmanoma, todėl iškyla tikėjimo ir pasitikėjimo klausimas. Iš kito gautą informaciją gali priimti kaip tiesą arba melą, o pasirinkimas priklauso nuo asmeninio sprendimo. Toks tiesos atvejis yra žemesnis, tokių „tiesų“ pasaulyje sklando daug melo, prisidengusio tiesos forma. Todėl, net jeigu kas nors daro daug gero, viešindamas visuomenės problemas ir negerus dalykus, kartais galima nueiti per daug toli. Formalus atitikimas yra, bet tas atitikimas įvilktas į per daug fantastines formas. Tokios formos yra archontai, reptilijos, demonai ir t.t. Visa tai veikia, tačiau tai yra tik žmonių naudojamos kaukės ir kostiumai, plius technologijos.

Todėl galima patarti prie tiesos eiti pakopomis: iš pradžių žiūrimos tvarkos ir formalumai, tada tikrinamos bendrybės, ieškoma informacijos šaltinių ir pačių objektų, ir galiausiai tikrinama praktiškai (pavyzdžiui, jeigu kas nors sako, kad sukūrė amžiną variklį ir pateikia brėžinį, galima sukonstruoti kopiją ir pažiūrėti ar iš tikro veikia).

Siekiant tiesos, efektyviausia pradėti nuo to kas atsiveria tiesiogiai, nes tai būna pagrindas tolesniems žingsniams, jeigu yra noras pažvelgti už ribos. Anapus yra matuojama tuo, kas duota šiapus, tokia elementariausia logika. Reikia suvokti kokį turinį savyje turi užkodavę žodžiai „faktas“ ir „galimybė“. Galimybe tiesa negali būti, tiesa visada yra faktas, bet faktui reikalingas sąlytis, faktas žaidimais anapus sąlyčio negaunamas. Gal yra kitokių, nežinomų sąlyčio būdų, bet tai vis tiek ne žaidimas simboliais. Kita vertus, galima gauti visą galimybių žemėlapį, vadinamą dėsniu, tada visumoje turime ne konkrečią, bet bendrąją tiesą.

Ne kartą esu minėjęs terminą „sąmonės arena“, kuris turi daug variantų, tokių kaip realinas, šviesos arka, sątvaras ir pan. Arena yra aukščiausia, trečia sąmonės realybės pakopa. Šį kontekstą matyti svarbu todėl, kad ji yra ta substancija, kurioje kalba atsiranda savo akivaizdžia, suvokiama forma. Visi jos elementai yra tarsi sąmonės substancijos sutankėjimai. Kitaip sakant, lingvoforma atsiranda iš psichoformos.

Arena skirstoma į aktorių sferą ir simbolių sferą. Aktorių sfera yra pati tikrovė, su veikėjais ir siužetu. Šioje sferoje vyksta tikrovės spektaklis. Tačiau sąmonė šį spektaklį gali skaidyti į elementus ir kiekvieną elementą jungti su abstrakčiu simboliu iš simbolių sferos. Simbolių sfera yra psichinė realybė, kurios substancija leidžia iš savęs gaminti įvairius simbolių rinkinius. Šitaip kiekvienam aktoriui iš aktorių sferos galima sukurti simbolį ir sudaryti asociacijų žemėlapį 1:1 ( su įvairiais variantais, panašiais į duomenų bazių lentelių jungimą).

Taip pat aktorių pasaulį galima perkelti į juslinių (ne abstrakčių) „simbolių debesį“ ir vaidinti spektaklį šiame debesyje jusliniais vaizduotės vaizdais. Be to, yra kitas „debesis“, kuriame iš abstrakčių simbolių sferos junginiai perkeliami į garsiškai/vaizdiškai sufizintą realybę. Tai realiame aktorių pasaulyje užkoduota, iš žmogaus galvos iškelta informacija. Prie simbolių sferos prijungta dalis, kuri yra asociacijų, rikiavimo, grupavimo, skaidymo, rinkimo ir t.t. mechanizmai bei kaupiamieji ištekliai, kurie įgalina visus kalbos gebėjimus psichologiniame paviršiuje.

Arena gali veikti koordinuotai ir nekoordinuotai, kai simbolių sfera atsiskiria nuo aktorių sferos. Simbolių sferos sukūrimui aktorių sfera privaloma, bet kai ji sukurta, jas galima atsieti ir atlikti manipuliacijas tik simbolių sferoje, grynomis abstrakcijomis. Šitaip galima iš sukauptų resursų sukurti bet kokią „istoriją“, kuriai nebūtina, kad kas nors iš tikro vyktų aktorių pasaulyje. Šitaip sukomponuojami ženklai, jie iškeliami į sufizinimo debesį, į aktorių sferą, ir gaunama laisvai suformuota informacija, kuri nieko neatitinka pasaulyje. Žinoma melu galima apkaltinti tik tose situacijose, kai yra griežtai reikalaujama sakyti tik šimtaprocentinę tiesą, tačiau kūrybai dažnai toks reikalavimas nekeliamas.

Todėl, grįžtant prie tiesos klausimo – yra problema ar įmanoma gauti tiesą, esant nekoordinuotoms arenos sferoms. Atsakymą žinau tik tokį – faktinė tiesa neįmanoma, visada turi būti koks nors šaltinis. Bet galima ieškoti būdų, kaip sukurti apibendrintą tiesą, žemėlapio pavidalu, fiksuojant vadinamuosius bendruosius dėsnius. Tačiau net tokiu atveju naudojami resursai, kurie yra sukaupti iš aktorių sferos per visą gyvenimą.

Kai pradedamos kurti ekstreminių, t.y., už horizonto išeinančių, pasaulių interpretacijos, didžiausia problema, kad aktorių sfera yra nepasiekiama, ir simbolių sfera (mintys) turi dirbti tuščiąja eiga. Galima dirbti jusliniais simboliais ir dėlioti tęsmo (kontinuumo) skreitus (struktūras), galima spektaklį kurti naudojant daikto ir veiksmo abstrakčius ženklus. Tokiais atvejais, net jeigu tai nuasmeninta, gaunama tik eskversija į anapusybę, kurios seka tokia: aktorių sferos informacijos įtraukimas į resursus ir tų struktūrų permetimas į ekstreminį modelį. Juk galima naudotis tik tais proto įrankiais kurie turimi, o jie visi paimti galų gale iš vidurmačio pasaulio.

Dar vienas būdas performuluoti klausimą būtų toks – ar galima tirti anapus horizontinį pasaulį neturint jo kaip objekto? Tirti galima bet ką ir bet kaip, bet tikslas visada rezultatas, kuris įvardijamas kaip tiesa. Ar galima pasakyti ką nors teisinga apie tai, ko niekada nesi patyręs?

Matau du variantus, kai yra absoliutus nepatyrimas, kuris turimas tada, kai patyrimo nebuvo niekada ir jokio. Ir nepatyrimas duotu momentu, tačiau įvykęs kada nors anksčiau, tiesiogine ar netiesiogine forma. Pavyzdžiui, didelis kiekis patyrimo užprogramuotas kalboje, ir jeigu kalbą moki, su ja perimi didelį kiekį sukaupto patyrimo. Tad remdamasis vien kalba, bet neturėdamas objekto, gali apie jį žinoti pagrindines bendrybes.

Tuo pačiu išskiriamos galimybės ir faktai. Galimybės ateina iš tokių informacijos nešėjuose užkoduotų bendrybių. Faktams būtinas tiesioginis sąlytis. Galimybės yra visas žemėlapis, o faktas koks nors konkretus taškas tame žemėlapyje. Galimybes tyrinėti galima vien mąstyme, joms nebūtinas objektas. Tačiau faktas iš galimybės be papildomų įrodymų – neseka. Daugumą ezoterinių teorijų galima apibūdinti kaip galimybines, nes jos yra tik išmąstytos, bet niekaip nepatvirtintos.

Jeigu yra siekis pažinti pirminę tikrovę, tai tiesa bus pasiekta tik tuo atveju, jeigu joje dalyvaus bent koks šios tikrovės elementas. Jeigu sintezėje tokio elemento nėra net mažiausio procento – tai tiesa neturima, turima tik iliuzija. Šioje schemoje pirminę tikrovę galima pakeisti bet kokiu objektu. Kitoks pažinimas, be realaus objekto gali atskleisti tik informacijos nešėjuose užkoduotas bendrybes ir galimybes, kurios būna į sąmonę įrašytos iš anksto.

Visa tai rodo, kad vien mąstymų ir svarstymų nepakanka, kad galėtum atskleisti tiesą, labai svarbų vaidmenį vaidina tiesioginė patirtis. Laimei, tokių žmonių su egzotiškomis patirtimis yra labai daug, tereikia mokėti atsirinkti kur šarlatanas, o kur tikras insaideris. Mafija šią užduotį stengiasi su savo aktoriais kiek įmanoma apsunkinti, tačiau visais atvejais apgauti neišeina. Daug tiesos prasimuša į eterį tik reikia mokėti pasiimti. Norisi tikėti, kad D. Icke‘as yra vienas iš tokių insaiderių. Tai nereiškia, kad nereikia mąstyti savo galva, sava patirtis kiekvienam žmogui yra artimiausia, o jeigu yra dalykų, kurie sutampa – daug šansų, kad turimas rimtas reikalas.

• D. Icke