Situaciją mūsų planetoje gerai apibūdina liūtų, veganų ir maisto trilema. Norėdamas išgyventi, liūtas turi ėsti mėsą, vadinasi žudyti kitus gyvūnus. Veganai gyvūnų žudymą dėl maisto laiko amoraliu, todėl atsisako mėsos ir liūtus vaizduoja monstrais. Maistas yra tragiško likimo aukos, kurios suvartojamos tam, kad pratęstų kažkieno gyvybę. Liūtai gal ir norėtų, jeigu galėtų, tapti moraliais, tačiau išgyvenimui jiems reikia mėsos, todėl moralė yra mirtis liūtams. Veganai kovoja prieš liūtus ir bando gelbėti iš skerdyklų aukas, liūtai maitinasi ir siekia patraukti į šoną veganus. Problema tokia: visų išgelbėti neįmanoma, kas turi teisę gyventi, o kas turi mirti?
Moraliu išlikti neįmanoma nė vienu atveju, nes, jeigu renkamės veganų kelią – nužudome liūtus, atimdami iš jų maistą. Jeigu leidžiame liūtams maitintis, turime žudyti maistinius gyvūnus. Šioje situacijoje galima bandyti liūtus veganizuoti, tačiau tai būtų liūto prigimties prievartavimas, nes liūto veganizavimas ir pavertimas žolėdžiu būtų įmanomas tik su genetinėmis manipuliacijomis ir liūto išsigimimu. Žmogaus prigimtis yra lankstesnė ir gali maitintis vien augalais, tačiau net turėdamas tokią galimybę yra mėsėdis ir aukoja maistinius gyvūnus maisto pramonėje.
Šią situaciją galima mąstyti ir platesnėje perspektyvoje, siejant trilemą ne tik su maitinimusi, nes ši situacija atspindi tris pagrindinius įmanomus vaidmenis gyvenime. Galima būti moraliu veganu, amoraliu liūtu, pasiimančiu gyvenime viską ko nori bet kokiomis priemonėmis, ir galima būti auka. Liūtai mėgaujasi gyvenimu ir savivaliauja planetoje; veganai yra kovotojai ir gelbėtojai; ir yra sutraiškyti likimai, nukentėję nuo monstrų siautėjimo. Kiekvienas gyvenime susiduria su klausimu kokį vaidmenį pasirinkti ir kaip netapti auka ir maistu kitiems. Matome kad veganų ir liūtų vaidmenys beveik lygiaverčiai, o maistu nenorėtų būti niekas, nes tai yra iššvaistytas, nepavykęs gyvenimas. Iš maisto perspektyvos – veganai sąjungininkai, o liūtai – didžiausi priešai.
Kas esi priklauso nuo prigimties – kai kam lemta būti tik maistu ir tokią savo prigimti perlipti būna labai sunku. Kiti maistu tampa tik dėl nelaimingo atsitiktinumo, susiklosčius aplinkybėms. Išvystytose civilizacijose, tokia padėtis paverčiama į pramonę, kur maistas auginamas ir ruošiamas fabrikuose ir apdorojimo įmonėse konvejeriniu režimu. Kai kurios rūšys, socialiniai sluoksniai, grupės paverčiami amžinomis aukomis, amžinu maistu, kuriems išsivaduoti be išorinės pagalbos – neįmanoma. Juos išlaisvinti gali tik veganų revoliucija
Taip planetoje pagal šią schemą susiklostė ir santvarka. Valdžia – liūtai, amoralūs monstrai, žudantys iš reikalo ir dėl pramogos; šiokia tokia opozicija – veganai, kurie bando pažaboti liūtų siautėjimą, bet yra per silpni, kad juos įveiktų; ir aukos, maistas, išnaudojamas resursas. Už šios sistemos atsistoti labai sunku, beveik neįmanoma, nes planeta yra kalėjimas, iš kurio kol kas neturime išėjimo. Jeigu esi veganas – kiekviename žingsnyje susiduri su aukomis, kurias norisi gelbėti, kurioms norisi padėti pakeičiant santvarką; taip pat žaidimą pastoviai diktuoja liūtai, užsiimantys savo pramogomis. Nepalieka ramybėje klausimas – ką daryti su liūtais, nusipelno jie mirties bausmės, ar ne; kaip ištaisyti tokią situaciją. Liūtai žudo, vadinasi jų pačių gyvybė tampa nieko verta, neverta pagarbos.
Planetą galėtų valdyti ne tik liūtai, bet ir veganai, tai yra, žmonės, turintis moralės jausmą. Liūtai būtų palaidoti, bet tie, kas visa amžinybę kentėjo liūtų sukurtą pragarą – būtų išlaisvinti. Veganų revoliucija įmanoma tik labai žiauriomis priemonėmis, nes kovoti reikėtų prieš žiaurų priešą, tačiau rezultatas – teigiamas. Gražiomis priemonėmis problemos išspręsti neįmanoma, nes per visą istoriją liūtai pasižymėjo įžūlumu ir naglumu, laikydami save žvėrių karaliais, kūrinijos viršūne, kuriems priklauso visa ši planeta.
Šių vadinamųjų liūtų tvarka pasižymi hierarchiniu principu, nes jie visur kuria piramides, uždarančias, suspaudžiančias, ribojančias sistemas. Jų veiksmas – uždarymas į gardą, pakišimas po iliuziniu paveiksliuku, melo galvoje diegimas, kuris reikalingas laikyti resursą sutvarkytą ir paruoštą vartojimui. Tam priešinasi ir maistas, ir veganai, kurie turėtų būti eksplozyvi jėga, sprogdinanti šią sistemą, griaunanti piramides, nupučianti visas begalybės beždžiones. Visa tai pirmiausiai pašalinama iš savo galvos, o paskui tikrovėje aplinkui.
Mūsų šachmatų partijos situacija tokia: jėga pradeda – laisvė laimi. Jėgos didžiausias pranašumas tas, kad ji tapusi globaline sistema planetoje, kuri uždarė visus žmones į kalėjimą. Todėl ėjimų žaidimas įmanomas tik tokioje situacijoje. Globalinė sistema reiškia, kad jiems atrodo, kad jie sėkmingai uždarė visus išorinius ir vidinius kelius, ir visiems įmanomiems smūgiams yra paruoštas pakankamas atsakymas. Taip gali atrodyti, bet taip visada atrodo tik savo turimo horizonto rėmuose, kuris visas bus įmanomas tik po milijonų metų. Jiems atrodo, kad laisvės palieka tik savo pramogai, kad būtų įdomesnis žaidimas, kuriam tikisi suteikti savo formą, gaudami savotišką pramoginę medžioklę. Medžioklė mums patinka… Ypač silpni ir apgailėtini ėjimai, kurie esą ir tikri, ir netikri.
Gyvybės projektas šioje planetoje su dideliu defektu; kūrėjas sukūrė žemėje per daug blogio, kurį mes turime ištaisyti. Todėl dabar programa kompiuteryje veikia Debug režimu, taisant visą gyvybės kodą. Pagrindinė anomalija yra aprašyta trilema, kuri iš pradžių buvusi pusiausvyra, perėjo į defektinę būseną technologijų dėka, todėl turi būti pašalinta, pašalinant pagrindinę klaidos priežastį.
Laisvės kelias turi tris stadijas, kurias kiekvienas žmogus, einantis kairės rankos keliu turi atrasti savyje. Pirma stadija yra reaktyvioji, kurioje reaguojama emocijomis, piktinamasi, rodomas nepasitenkinimas; antra stadija – racionalioji, kai surandamas idėjinis lygmuo, analizuojama, naudojamasi protu; ir paskutinė, trečioji stadija yra begalybės stadija, kuri yra begalinės laisvės savyje atradimas, kurios pagrindas dviveidiškumas, kai vienas veidas mato ribotą vietinę situaciją, šį pasaulį su jo iškreipta tvarka, verta sugriovimo, o kitas remiasi į begalinį šios tikrovės fundamentą, iš kurio semiamasi jėgų. Vienas veidas žiūri į vieną pusę, kitas – į kitą. Deja šis, procesas – kūrimo ir griovimo yra begalinis; jo neįmanoma ištaisyti nei į gryną kūrimą, nei į gryną naikinimą. Turi būti pusiausvyra, darbo užbaigti visiems laikams neįmanoma.
Žinoma, problema nėra tokia paprasta, nes atsakydami žiaurumu į žiaurumą einame labai pavojingu keliu. Nepaisant ko, toks kelias vis tiek geresnis negu priešingas.
Mūsų kelias turi būti protas. Žinoma, ne tas, kuris kuria mirties fabrikus. Kaip protas turi atrodyti savo pradinėse užuomazgose paaiškinau savo „Filognozijos pradmenyse“. Šį protą, ypač jo efektyviąją dalį, norėtų iš manęs pavogti – tačiau bus imtasi visų atsargumo priemonių, kad taip neatsitiktų. Dėl šios priežasties viešinsiu daugiausiai du „Filognozijos pradmenų“ tomus, nors jų yra virš šimto. Prie kitų tomų dirba mano komanda, kuri niekam nepasiekiama ir kuri užbaigs mano darbą po manęs. Prie šio projekto dirbtu ekstremaliomis sąlygomis visą savo gyvenimą, ir mano darbas po truputį eina į pabaigą. Daugumai atrodys, kad pabaiga yra šie du „Filognozijos“ tomai, tačiau tikras mano darbas daug didesnis. Vietoj gyvenimo trileminėje beprotybėje yra galimybė turėti pertekliaus civilizaciją, tačiau išsigimėliams jų pasaulis taip patinka, kad jie nesiruošia jo atiduoti gražiuoju. Neatiduosime ir mes. Per didelė rizika.
Filognozijos pradinė mokykla 