„Mintiregos metoduose“, kurie buvo publikuoti 2019 metais, parodytas pats paprasčiausias psichožvalgybos priemonių arsenalas, naudojamas psichikos struktūrų analizei. Šiame skyrelyje pateiksiu papildymą, reikalingą geresniam dalyko supratimui. Formatas bus filosofinis, naudojant Šliogerio ir Nietzsches filosofijų pavyzdžius, išanalizuotus sątvarologiniu metodu. Kadangi tai tik santrauka, o ne išsamus vadovėlis, nėra katalogų, net katalogizavimo principų ir leidžiama tik suprasti. Kiekvienas norintis mokėti naudoti psichožvalgybos metodus, turi būti įsisavinęs „Filognozijos pradmenų“ visus viešus tomus, turėti laisvą psichinę struktūrą modeliavimui. Verta prisiminti skyrelį „Sątvarologinė analizė“, kuriame pateiktas burės koordinačių sistemos pavyzdys.

Viena koordinačių sistema rodo vieną subjektą, kuris nesąveikauja su jokia išorine realybe, tuo tarpu šiame skyrelyje pateiksiu sąveikų analizių pavyzdžius. Sątvaro sumatinių paviršių sistema yra žemėlapiai, kuriuose parodomi įvairūs sumavimo kompleksai. Žemėlapiai skirstomi į 5 pagrindines kategorijas, žymimas raidėmis. Kiekviename žemėlapyje yra taškas, kuris rišamas su sumato struktūra, paimta iš katalogo. Yra paprasti ir akivaizdūs sumatai, kiti retai pasikartojantys, sunkiai išreiškiami, nes stokojama terminų. Šiame tekste burę pakeisime tokia struktūra: Z (D, E, A, B, C). Raidė Z yra sątvaras, D – priekinės sąmonės sumatai, E – centrinės sąmonės sumatai, A – asmens sumatai, B – kognityvinės sąmonės sumatai, C – emocinės sąmonės sumatai. Esant sąveikai su objektu, vyksta invazija į vidų, pasinaudojant įvairiomis pažeidžiamomis vietomis ir kanalais. Taip pat parodysime negyvų objektų struktūrą, kuri sudaroma iš išorinės perspektyvos: T (A, S, G, K). T reiškia daiktas, A – akių kūnas, S – semantinis kūnas, G – gnostinis implantas, K – kauzalinis kūnas. Sujungę šias dvi struktūras į vieną, gauname sąveikos atvejį, kurį turime apibrėžti pagal turimą, iš sumatų sudarytą psichovektorių: Z (D (T [A, S, G, K]), E, A, B, C). Tarkime, kad tarp Z ir T yra sukurtas nuosavybės psichovektorius. Tam, pirmiausiai T turi pasirodyti ir būti pateiktas sąmonėje – tai vyksta per D sumavimo sistemą. Antras svarbus elementas yra pririšimas, kuris vyksta per kelias vietas, kurios sunkiai fiksuojasi, bet yra sujungtos su C žemėlapiu, arba jausmais/būsenomis; su B žemėlapiu, duodančiu supratimą, konstruojančiu gnostinius implantus G; taip pat svarbi ir A vieta žemėlapyje, kur yra asmens savybių ir bruožų struktūros, įeinančios į santykio formavimą su objektu. E dalis elementariausia, nes joje yra komandinė motorinė veiksmo sistema, kuri valdo sąryšį per tiesioginį kontaktą. Toks išdėstymas eilute – ne pats geriausias, geriau būtų naudoti erdvines struktūras, bet tekste tai neįmanoma.

Kitas pavyzdys, bus filosofinių teorijų glaustas aprašymas sątvarologine formule, imant kaip pavyzdžius Šliogerio ir Nietzsches sistemas. Šliogeris propaguoja nulinį subjektą, kurio tikslas užgesinti sątvaro vidinių dalių procesą, kuris trukdo pamatyti objektą ir sugrįžti prie pačių daiktų, naudojant bazinę sumavimo struktūrą, kurioje dalyvauja rodančioji substancija ir priekinė sąmonė. Įvedus į šią minimalistinę struktūrą filosofinį jausmą arba būseną, gaunamas Šliogerio minimalus filosofinis subjektas. Šliogeriui sąveika tarp subjektų labai svarbi, tačiau taip pat nemažai dėmesio skyrė gamtiniam objektui arba daiktui, kuris yra pirmiausiai į savo natūralią aplinką įsišaknijęs „gyvūnas“. Gyvūną galima žymėti Tg, papildant konstruktą papildomais elementais: Tg (A, S, G, Z, K). Be žinomų elementų pridėtas Z, kuris yra gyvūninis sątvaras, kaip anapusinis objektas, valdantis charakteringą gyvūno elgesį, kuris pažįstamas. Patį bendrą Šliogeriškos sąveikos multipleksą tekstiniame formate parašyti nepatogu, užteks išvardinti dėmenų reikšmes ir pateikti paaiškinimą. Tarkime kad Z yra Šliogeris (Z → Šl), gauname D apibrėžtą kaip pirmapradį sumatą Tg, kuris yra daiktiškasis objektas. E yra komandinė struktūra, įeinanti į veikiamąją dalį, vykdanti objektines manipuliacijas, kurios filosofo turi būti sulaikomos, nes šis atsisako nuo pragmatinio, kasdienio santykio su daiktais, jų nevartoja. A yra asmenybės kompleksas, galintis turėti šustrinę, jurinę ir erinę dalį, kuriomis konstruojasi komandinė šustrinė struktūra. Tam, kad pamatytų objektą kaip tikrą, dėl savęs ir sau esantį daiktą filosofas išsijungia savo ego sumatus ir atsisako pretenzingosios savo dalies, įsijungdamas į nulinę būseną. B dalis Šliogerio sątvare yra protas, įprastai vykdantis antisumavimo veiksmą, po to surenkantis į gnostinį implantą antisumatų struktūras, sulipdomas su objekto kauzaliniu kūnu, sukuriantis jo sumantą. Šliogerio filosofinėje būsenoje ši dalis turi būti pilnai užgesinta, kad netrukdytų užsiimti filosofine teorija. Paskutinė dalis C yra emocijos, būsenos, jausmai, kurie gali būti globaliniai arba lokaliniai, esantys galvos srityje. Taigi visi mažieji c sumatai užgesinami, išskyrus meilės būseną, kuri išryškinama ir per globalinę C sistemą projektuojama į objektą, atsisakant jį pažinti, ardyti, laužyti, prievartauti, interpretuoti pagal savo Ego ir pan. Visi antisumavimo ir antisumatų projektavimo sumantai išjungiami ir pasirodo pats daiktas taip, kaip jį sukonstruoja priekinė sąmonė, kuri laikoma objektyviausia ir nesavanaudiškiausia dalimi.

Kitas filosofas yra Nietzsche, kūręs valios viešpatauti filosofinę sątvaro struktūrą, kuri buvo pagrįsta jėgos ir prievartos propagavimu, užmaskuotos gražiais poetinių iliuzijų blizgučiais. Į Nietzsches problematiką galima pasižiūrėti šiek tiek kitu kampu, nes norint suprasti jo santykio su objektu, įtraukiamu į satvarą sumato pavidalu, principą reikia žinoti, kad jo imoralistinė etika nepripažįsta galiai jokių ribų ir apribojimų ir sąveikos formą konstruoja tik pagal galios logiką. Tai reiškia, kad į kiekvieną sumatą galia projektuoja galios bei vertės struktūrą ir savo sąveiką grindžia pagal tai, kokioje vietoje hierarchijoje yra objektas/subjektas. Jeigu galia ir vertė didelė, veiksmas sulaikomas, sumažinama šustrinė subjekto dalis, atsiranda paisymo ir atsižvelgimo psichovektorius. Jeigu gradacijoje galia/vertė maža, subjektas/objektas turi nulinę vertę ir nusistatytų apribojimų veikimui jokių nelieka. Dėl šių priežasčių Nietzsches sątvarologijoje yra sątvarų hierarchinis principas, todėl žiūrima iš kokios perspektyvos projektuojami vertinimai – iš galios ar begališkumo. Tokia struktūra ir filosofija problemiška todėl, kad ji galvoje nesubalansuota ir nepusiausvyra, nes turi riedančią psichovektoriaus konstrukciją. Kai nesubalansuotas vidus, nesubalansuotas išorinis veiksmas – sustiprintas vidinių ekselencijų ir šustrinių struktūrų įsikalbėjimu, savo Ego sureikšminimu, neigiamų sumavimo struktūrų neribojimu, konfliktinių ir karo polinkių sureikšminimu. Protas konstruoja galios ir hierarchijos pasaulius ir diegia kaip primityvius nulinės vertės gnostinius implantus, vertina ar turi reikalą su kylančią ar dekadentine gyvenimo linija, nusipluoština visas silpnas ir išglebusias būsenas, jausmus ir emocijas. Ego didelis, atitinkantis veiklos mastą, pasiramstęs savo išskirtinės auksinės vertės supratimu. Auksinė vertė priklauso nuo įgimtų auksinės formos bruožų, o jeigu tokių neturi – naudojama didingos misijos idėja (Hitleris).

Aprašius psichovektorių daugtūrius galima pereiti prie sąveikos griežtesnio apibrėžimo abiem atvejais. Aprašymo šablonas bus mano etikos teorija, kuri pagrįsta visakrypčio gėrio principu, priešpastatomu vienakrypčiam gėriui, sukuriančiam nuolydžio problemą. Visakrypčio gėrio pagrindas yra transcendentinis taškas, vaidinantis gėrio šaltinio vaidmenį sątvare, iš kurio gėris vienodai pasiskirsto visose sątvaro dalyse, ypač tarp galinės ir priekinės dalies, tarp subjekto ir objekto. Jeigu pripažįstama tokia bazinė etikos struktūra, objektas tampa lygiaverčiu subjektui, dėl ko pažeidžiamas galios hierarchinis principas. Priešingu atveju, kai kuriama verčių hierarchija, atsiranda riedanti struktūra, nelygybė, o ši į psichovektorių ir veiksmą įdeda didelį niekinimo procentą. Matome, kad Šliogeriui, nureikšminusiam subjektą, į pirmą vietą iškeliamas gamtinis daiktiškumas, atstatomos jo teisės, atsisakoma naikinti, vartoti ir eksploatuoti. Šis psichovektorius, ateinantis iš „beveik“ nulinio subjekto sustiprinamas meilės jausmu, ateinančiu iš didžiosios filosofinės gaublės struktūros, emociją išimdamas iš mažosios, vertikalios karūninės dalies. Filosofinė karūna yra visa sątvaro bendroji gaublė. Nietzsche kuria konflikto, karo santykį, taro subjekto ir objektų konstruoja hierarchijas, mato nevienodą verčių pasidalijimą, nepripažįsta lygybės esmėje ir egzistencijoje, išnaudoja, eksploatuoja, niekina, žemina, žudo ir rašo gražius savęs išsiaukštinimo eilėraščius. Tokiam Nietzschiškam psichovektoriui sumatai beprasmiai ir beverčiai, o jeigu santykyje šios psichinės struktūros atsiranda, tai tik iš subjekto, o ne iš tikrovės pagrindo malonės. Filognozijoje laikomasi prielaidos, kad vertė yra objektyvi ir nenusavinama ir tai yra vienintelis etikos pagrindimo būdas – gėrį paversti „substancija“ ir vienodai paskleisti sątvaro rodančiojoje ir rodomojoje struktūroje. Jeigu tai iliuzija, tai viena iš nedaugelio būtinųjų melo struktūrų.

Filosofijomis formuojant sątvaro principus, kuriama žmogaus samprata ir santvarka, kurių aukščiausias matmuo yra civilizacija. Civilizacijos gali būti minkštosios ir kietosios, pagal jau aprašytus pavyzdžius. Minkštoji civilizacija neturi priešų ir galvose turi laisvo režimo principą, linkusi į vidinį išglebimą ir sužlugimą. Kietoji civilizacija turi išorinius priešus, yra nuolatinėje karo padėtyje, turi kovoti dėl išlikimo. Ir paskutinis variantas yra užgrobtoji civilizacija, kuri naikinama, išnaudojama arba auginama. Atitinkamai reikalingos arba minkštosios arba kietosios sątvarologijos priemonės.

• Empatija
• Sąmonės teorija