Libertarinė sątvarologija

Ilgą laiką gyvenime save laikiau libertaru, todėl laisvės tema man nesvetima, kurią pats laikas įtraukti į filognozijos problemų lauką. Laisvės sugebėjimas tiesiogiai kyla iš žmogaus sampratos, aprašytos ankstesniuose tomuose, todėl šis klausimas yra centrinis sątvarologijoje. Yra galimybė bandyti laisvę tyrinėti ir hipostratiniu lygmeniu, tačiau čia jau aukštesnė pakopa, iki kurios norint pakilti reikia nusipelnyti. Laisvė vargu ar gali būti tik žmogaus savybė, nesusijusi su pačia didžiąja tikrove, tačiau tą ryšį, kadangi jis nematomas ir sunkiai apčiuopiamas, sunku užfiksuoti. Bet ji akivaizdžiai susijusi su galine pirmapradžio spektro dalimi, kuriame įkūnijamos žmogaus sąmoningumo ir laisvės galios.

Pirmąjame tome tikrovėje išskyriau du pradus: eiolinį ir rėizolinį. Tiems, kas neatsimena kaip šie labai svarbūs filognozijoje terminai apibrėžiami primenu, kad eiolas yra nebūtinasis, kūrybinis pradas, o rėizolas būtinasis, determinizmo valdomas pradas, sudarantis tikrovėje skeletinę būtinąją tvarką. Šiuos pradus laikau esančius realia metafizine realybe, kurios atspindys įsikūnija žmoguje į priekinę ir galinę sątvaro dalį, susijungus jame pirmapradėms visatos tikrovėms. Vadinasi, susiejus laisvę su eioliniu pradu, ji įgyja žmogiškąją ir metafizinę dimensiją, kurios sudaro fundamentalaus laisvės klausimo doktrinos struktūrinį pamatą.

Šiame skyrelyje supažindinu su žmogiškąja laisvės dimensija, įeinančia į sątvarologijos sudėti, o metafizinė laisvė – ateities tema. Sątvarologijoje laisvė susijusi su plotinio sumavimo principu, kuriame yra veiksmo galimybių perteklius, leidžiantis žmogui įgyti laisvą valią, gebančią protingai rinktis. Tokio rinkimosi aukščiausia forma yra strateginė projekcija, varžybose dėl išlikimo ir susijęs atvejis yra kūrybinis gebėjimas, papildantis strateginį. Visos strategijos ir kūrybiniai aktai arba atveria veiksmo areną, arba ją sukuria tam, kad galėtų įdėti į ją savo judėjimą bei trajektoriją. Plotinis sumavimas, kaip buvo aprašyta, ateina iš pirmapradžio kūno substancijos, turinčios eterinę arba bozoninę prigimtį, kuris susikonglomeruoja į rodančiąją substanciją, susitelkiančią į laisvės erdvę, kurioje kuriami trajektorijas tikslinantys ir apibrėžiantys psichovektoriai, pereinantis į pirmapradę priekinę, judančiąją dalį.

Tokia schema rodo gana paprastą, laisvės sampratai privalomą principą, kurio esmė yra tinkamai balansuoti tarp būtinosios ir nebūtinosios struktūros sątvaro padalinime, nes tik tokioje būsenoje įmanoma išvengti žmogui pražūtingo nuslydimo į kraštutinumus. Vienas jų yra gamtinio žmogaus instinktyvusis determinizmas, iš kurio žmogus evoliucijos eigoje yra išsivadavęs, o kitas – nelaisvė, kuri propaguojama neatitinkančios žmogaus prigimties vergovinės santvarkos. Priešingas kraštutinumas yra ribų ir saiko neturinti laisvę, kuri užgrobia visą būtinąją tvarką ir perdaro ją per savo galinės struktūros logiką. Tai absoliučios kūrybos siautėjimas, nepripažįstantis jokios natūralios tvarkos ir norintis ją pakeisti pilnai dirbtiniu pasauliu. Tai prasideda nuo pirmo technologinio išradimo ir baigiasi tuo, kad technologijas pradedama įterpinėti į pirmapradį žmogaus ir tikrovės kūną tol, kol jame nelieka natūralios dalies.

Ta pati problema ir silpnosiose, idėjinėse kūrybos formose. Galima užsiimti istorija, tikrovės dokumentika, realybės būtinųjų, prigimtinių struktūrų atspindėjimu, aprašymu, o galima kūryboje pavirsti haliucinacijų gaminimo mašina, kuri kuria realybės principus pažeidžiančias ideologijas ir psyopines technologijas. Tad ir čia matome arba kraštutinumus, kuriuose kūryba merdėja arba siautėja kaip taifūnas, arba pusiausvyrą būseną, kai šios žmogaus sątvaro priešingos spektro dalys bendradarbiauja gražiu bendradarbiavimu, nepažeisdamos viena kitos teisių ir autonomijos.

Iš to, kas pasakyta matosi, kad laisvė yra žmogaus prigimtyje, todėl visiškai teisėta reikalauti žmogaus prigimtį atitinkančios santvarkos. Šis klausimas istorijos eigoje buvo sprendžiamas įvairiai, suprantant arba nesuprantant kas yra žmogus, įdedant į jį ideologiją atitinkančią arba neatitinkančią jo tikrą sandarą ir šioje kovoje tarp tiesos ir melo žmoguje priklausė civilizacijų istorijos trajektorija ant planetos paviršiaus. Imant žmonijos organizavimo struktūrą, joje taip pat randami minėtieji du poliai – laisvės ir būtinybės, nes elitas per visą istoriją buvo eiolinis pradas planetoje, o liaudis – rėizolinis. Socialine ir psichologine inžinerija užsiima valdžia per santvarkos steigimą, o liaudis yra formuojama medžiaga, turinti paklusti. Tačiau, kaip sakiau, formuoti galima teisingai ir neteisingai. Tie formuotojai, kurie išima laisvės galimybę iš žmogaus gyvenimo sukuria žmonijai vargo ir kančių pasaulį, verčia ją suktis pragaro gyvybės cikluose ir žudo gyvybinį procesą. Tie formuotojai, kurie sugeba suvokti žmogaus prigimti ir sukurti jai geriausias sąlygas augimui, yra gerovės civilizacijos steigėjai, kurie sugeba planetoje sukurti kylančią gyvenimo liniją, kalbant Nietzsches terminais. Filognozijos užduotis pasiūlyti maksimaliai tikslų žmogaus supratimą, kad remiantis juo būtų galima koreguoti santvarkos defektus, gerinti žmonių padėtį bendruomenėse.

Eiolas planetoje turi savotišką eiolosferą, kurioje matomos visos planetoje įmanomos judėjimo trajektorijos. Didžiausią mastą aptarnaujantis elitas dirba šioje eiolosferoje tyrinėdamas įvairias civilizacijų judėjimo galimybes ir priima už visus kitus žmones, nematančius viso vaizdo ir visos perspektyvos, sprendimus. Yra eiolosferoje dimensijos, kurios sukuria planetoje didžiausią klestėjimą, proveržį žmonių protuose, o yra tokie judėjimo keliai, kurie veda žmoniją į chaosą ir visišką išnykimą. Todėl matome, kad yra du kraštutiniai variantai, vienas kurių yra žlugimas ir išnykimas, o kitas – civilizacijos suklestėjimas ir apogėjus. Filognozijos užduotis formuoti psichovektorius ta kryptimi, kurioje žmonija išvengia klystkelių, spastų, seklumų, pelkių, povandeninių uolų ir pasiekia savo maksimalų išsivystymo tašką, apie kurį svajojo daug vizionierių, vadintų utopistais, bet niekam nepavykdavo sukurti tinkamos struktūros šio principo pagrindimui. Tokią struktūrą siūlo filognozija.

Kaip rodo mano atskleista mintis, aukščiausio lygio civilizacija neįmanoma be laisvės, tačiau ši laisvė turi būti atitinkanti žmogaus prigimtį, suprantanti, kad yra didelė neliečiama teritorija, kuri turi būti saugoma todėl, kad į ją įsibrovus gresią žmonijos žlugimas. Pavadinau ją būtinąją struktūra, būtinybės pradu, kuri yra nekintama ir nekeistina žmogaus prigimtis, turinti būti neliečiama žmogaus sukurtomis technologijomis. Žmogus laisvas kurti, formuoti dirbtinę realybę tam, kad būtų palengvintas jo gyvenimas, tačiau šiuo metu matome akivaizdų ribos peržengimą, apie kurį kalba Šliogeris savo veikaluose, rodantis nesupratimą prie ko veda pagrindinio pusiausvyros įstatymo nesilaikymas. Viena tokio peržengimo sričių yra psichotronika, daranti intervencijas į psichinį substratą ir žudanti žmones, kurioje nedelsiant privalomas reguliavimas, didelių apribojimų įvedimas tam, kad nebūtų kankinami žmonės.

Filosofine ir politine kūryba užsiimantys mąstytojai turi suprasti, kad jie savo protais dirba eiolosferoje, formuojančioje žmonijos ateitį, ir kad čia veikti turi teisę tik tie, kas gerai išmano šią sritį ir turi sugebėjimą matyti planetoje globalinę perspektyvą, bei pasekmes priėmus vieną ar kitą politinį sprendimą. Ateityje, galbūt, pateiksiu teorinį jos modelį, kuris yra visų elito analitikų darbo įrankis, tačiau jis skirtas tik tiems, kas stovi pakankamame lygyje herarchijoje, o kitiems skirtas tik orientavimuisi, kaip formuojamos civilizacijos judėjimo kryptys. Mano tikslas, padaryti viską, kad civilizacija nebūtų belaisvė, ypač įvedant dirbtinį intelektą ir psichotroninę vergovę, tad mano veikla yra katalizatorius, bent jau Lietuvoje, judėjimui šia kryptimi. Visos liberalios politinės jėgos turi gauti teisingą laisvės doktriną, kuri bus kuriama filognozijos rėmuose ir įeis į „Filognozijos pradmenų“ teorijų arsenalą. Laisvė nėra kažkas nesuprantama, neapibrėžta, baisaus ar bjauraus, tai tik didesnis plotas žmogaus kūnui ir minčiai, suteikiant žmogui pasitikėjimo kreditą, kurį jis gražina išlaisvintu kūrybiniu potencialu. Tai nauda visiems – tiek patiems žmonėms, tiek juos organizuojančiam elitui.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s