Į sątvarologijos sistemą įeina daug įvairių sričių, kurios yra sątvarologijos sudėtinė dalis ir žinotinos visiems filognozijos studijuotojams. Kelios iš jų yra korporologija, oneirologija, psichologija, telepatologija (mintirega) ir pan. Tačiau šiame skyrelyje noriu pradėti naują skirsnį filognozijoje, kuris kyla iš mano 2017 metų lapkričio mėnesio tyrinėjimų, padėjusių pamatą olotologijai. Tai naujadaras neįtrauktas į žodyną ir galintis atrodyti nelegaliu, tačiau kitaip naujos krypties pagrįsti neįmanoma. Mokslo bendruomenėje įprasta terminų sudarymui naudoti lotyniškus arba graikiškus žodžius, tačiau aš tinkamo žodžio neradau ir nusprendžiau sukurti savo, kaip kitais keliais atvejais. Taip atsirado olotologijos užuomazga, kurią nusprendžiau po trijų metų padaryti sudėtine sątvarologijos dalimi.

Pradinė idėja buvo gana paprasta, susijusi su žodžio ir pasaulio sąryšiu sąmonėje. Pasaulis turi bendrają mikro-makro kūginę sandarą, nuo mažiausio elemento iki didžiausio tikrovės mastelio. Žodynas išsidėlioja šiame kūgyje nuo apačios iki viršaus ir surištas su pasauliais, kurie yra mikro arba makro dalyje. Pavyzdžiui, žodis „atomas“ yra kvantinio pasaulio lygio, o žodis „galaktika“ – kosminio. Žodžius sujungus į junginius situacija ta pati, nes visi teksto fragmentai yra įkomponuoti į kurią nors konkrečią vietą šioje sistemoje. Tačiau toks principas yra statiškas vaizdas, kurį reikia sujungti su „žvilgsnio“ veiksmu, fiksuojančiu konkrečią perspektyvą ir surinkinėjančiu dvitūrių tritūrių ir daugtūrių kompleksą kalboje.

Šioje vietoje turime standartinį dvitūrį vaizdas-ženklas, susiejantį standartinę daiktoformą su ligvoforma. Dvitūris vadinamas daiktoformos ir ligvoformos slaja. Žvilgsnyje yra universalizatinis ir individualizatinis atsišakojimas, kuriuose matome įrankinę ir praktinę pusę. Universalizatinis „smaigstinių“ rinkinys yra įrankių arsenalas, o individualizatinis yra įrankio konkretūs pritaikymai kuriant rašytinius arba sakytinius tekstus. Olotologija susijusi daugiau su individualizatine dalimi, nes ji yra siejama su individualaus žmogaus individualiais pasauliais, kurie slajoje įsiterpia trečiuoju elementu kaip tikras individualus olotas, kuris kitais žodžiais yra asmeninis pasaulis, prilipdomas prie standartinių ženklų.

Imkime tokį atvejį kaip „10 metų karas“, kuris yra tikras istorinis įvykis. Turime universalizatinę perspektyvą istorijoje, kuri yra mokslinis įvykio šablonas iš tariamai objektyvios perspektyvos. Žinoma, tokių realybėje nėra, nes visi atskaitos taškai irgi yra olotai, bet pakelti į centro statusą. Tekste parašius sakinį „10 metų karas prasidėjo 1568 metais.“ Sukuriamas pasaulis, kuris turi tam tikrą vietą kūgyje makro-mikro, įsikomponuoja į planetos erdvinę-laikinę struktūrą. Tačiau konkretus dalyvis šį sakinį mąsto individualiai, iš savo istorijos ir trajektorijų kare perspektyvos. Kiekvienas momentas yra individualus, nes žmogus turi konkrečią psichologinę padėtį įvykių visumoje ir iš savo atminties prie standartinio aprašymo lipdo savo patirtį. Taip atsiranda paprastieji olotiniai junginiai vadinami tritūriais, sudaryti iš nesudėtingų lingvoforminių frazių. Jeigu tritūris atsiranda skaitant knygą, tai priekinėje sąmonėje yra standartinis tekstas, žodžiai, frazės, už teksto yra vaizdas, įvykių ekrane rodomas filmas ir žmogaus asmeninis olotas, kuris prie objekto prijungia savo pasaulį iš atminties. Šis pasaulis ir yra olotas.

Olotologija yra gana sudėtinga, nes jos analizei reikia pilnos psichovektorių analizės, tačiau kadangi čia yra pirmas tekstas, tokios analizės nedarau, tik pateikiu bendrą konstruktą. Olotai yra pasauliai, išdėlioti įvairiose toponiminėse sątvaro koordinačių sistemos dalyse, kurie susiję su ligvoformine projekcija ir yra ištraukiami teksto analizėje. Kiekvienas tekstas turi tokį sątvaro viduje esantį kontekstą ir žodžiai yra individualūs kiekvienam žmogui, neatitinkantys universalizatinio standarto, esančio žodynuose. Šį individualumą suprasti iš standartinio ženklų rinkinio gana sunku ir reikia daug papildomos informacijos, norint žinoti tikrą pilną vaizdą. Tačiau olotologija nesiekia 100 proc. išaiškinimo, bet siekia sukurti kiekvienam teksto elementui individualizuotą struktūrą, iš sątvarologinio standartinio karkaso perspektyvos. Kiekviena mintis, kiekvienas jausmas, kiekvienas pojūtis, kiekvienas atsiminimas yra individualūs, tačiau ką tas individualumas iš tikro reiškia pilnai suvokia tik pats žmogus, o iš išorinės perspektyvos tik žinoma, kad tarp sątvaro ir sątvaro lygybės ženklą dėti neįmanoma ir visi žmonės yra skirtingi. Sulyginami standartizacija, šablonizacija ir universalizacija, kuri naudinga, tačiau sukuria neteisingą tikrovės vaizdą, užgožia realybę. Olotologija gali padėti šiek tiek šį klausimą ištaisyti, tačiau pilnai problema neišsprendžiama, nes visi esame uždaryti savo sąmonės kalėjime ir nėra jokios viršsąmonės, kuri galėtų aprėpti viską idealiu aprėpimu.

Olotologija baziniu pavidualu įsideda į perspektyvų trikampį aš-tu-jis/ji, kuriame informacijos prasme „aš“ turi 100 proc. supratimą, „tu“ – 20-30 proc. ir jis/ji – 20-30 proc. Tai reiškia, kad rašant sau apie save – olotų supratimas maksimalus, skaitant kitus iš „tu“ arba „jis/ji“ perspektyvos, gana mažas ir didėja tik turint artimus socialinius kontaktus. Nepažįstamų žmonių – 0 proc. ir tik abstrakčius universalizatus, gerai pažįstamų – iki 65 proc. Olotologijos perspektyva yra išorinė, ne savęs analizė, ir jos tikslas padėti suprasti, procentą padidinti bent iki 80 proc. lygio. Tam yra įvairūs metodai, pradedant biografijos tyrinėjimu, sątvarologija ir baigiant tekstologija. Suprasti ką idėja reiškia kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbu, nes primetant savo įsivaizdavimą, iškreipiama realybė, matoma ir mąstoma netiesa. Skirtumai gali turėti įvairią formą – civilizaciniai, istoriniai, tautiniai, socialiniai psichologiniai, biografiniai ir t.t.

Savo psichožvagybos ir mintiregos sistemose naudoju principą, kad gana didelis žmogaus tikrovės procentas yra universalus ir atspėjamas, todėl olotologija gali turėti objektyvią, praktiškai pritaikomą struktūrą. Šį metodą vadinu galimybių žemėlapių metodu, kur yra galimybių rinkinys ir konkreti galimybė, kuri vadinama faktų surenkama trajektorija. Tas žemėlapis yra planetos paviršius kūnui ir kognityvinis žemėlapis protui, nagrinėjami sątvarologijoje, burinėje koordinačių sistemoje. Visi savo gyvenimuose judame ant šių paviršių surinkinėdami trajektorijas ir kaupdami jas savo kaupiamojoje sąmonėje. Sukauptų trajektorijų fragmentukai ir yra olotai, įdedami į lingvoformines projekcijas. Žinoma, žmogus konstruoti gali įvairiai, ir skirtingi tekstai turi skirtingus dirbtinumo laipsnius, kurių konkretus vertinimas priklauso nuo olotologinio tyrimo.

Mane ypač domina filosofinė olotologija, susijusi su gnostinių implantų struktūromis, psyopiniais konstruktais, invazijomis į psichines struktūras ir pan. Tai įdomios ir sudėtingos temos, kurias galima bus paanalizuoti ateityje arba tai galės padaryti kiti, jeigu norės bendradarbiauti su filognozų asociacija. Kiekvienas tekstas kuriamas iš tikros patirties arba išgalvojamas, jungiant priekinės sąmonės faktologiją su galinės sąmonės fantazijomis ir galimybių struktūromis. Šiame kontekste įdomi olotologijos tema yra tikrų ir netikrų elementų tekste atskyrimas, toks kokį galima padaryti, pavyzdžiui, analizuojant evangelijas. Tokioje analizėje, praėjus ilgam laikui po teksto parašymo, kuris laikomas tikrų įvykių atpasakojimu, galima įvertinti ar tekstas tikra istorija, kiek iš galvotų elementų, ir ką gauname iš teksto išėmę fantazijas. Tai nesunku padaryti turint tikro pasaulio galimybių supratimą, turint vietos, istorinių, socialinių, kultūrinių ir kitų žinių. Čia taip pat iškyla nemažai klausimų, nes tyrinėtojo horizontas irgi gali būti nepakankamas, dėl ko tikras įvykis padaromas netikru, nes vertintojas pats per mažai žinantis. Vadinasi, darant teksto analizę, privaloma įvertinti ir savo lygį universalioje informacinių plotų procentų skalėje.

Olotologijos pritaikymas – įvairus, nuo meno kūrinių analizės, iki žmogaus „psichologinio“ tyrimo pagal jo įsipriekinančias lingvoformines ir psichoformines projekcijas. Ji susijusi su psichožvalgyba bei mintirega ir yra svarbi filognozinės sątvarologijas šaka.

• Filognozija