Šiame skyrelyje panagrinėsime išplėstą Mockaus madrigalo struktūrą, kurioje parodomas skirtumas tarp įprasto žmogaus ir filosofo pagal tai, kokios sievos proporcijos jų psichovektoriuose. Įprastas žmogus, vadinamas „gyvūnu“, labiau orientuojasi į apatinę, geidžiamąją madrigalo dalį, kurioje surinkti kūniški vektoriai; o filosofas, vadinamas „mąstytoju“, orientuojasi į būties klausimą, siekia ją vienu ar kitu būdu atskleisti, parodyti sąmonėje ir apmąstymu suvokti jos esmę. Žmogaus sieva yra ontologiška, nes jos fundamente yra būties dėmuo, grindžiantis visą žmogaus egzistenciją, tačiau jeigu žmogus užsidaro savo signalinėje sąmonėje, subjektyviuose noruose ir troškimuose, egzistencija praranda tikrovišką, daiktišką orientaciją ir paskęsta egocentriškume. Todėl žmogaus augimas, vystymasis, tobulėjimas yra išsivadavimas iš gyvūno sąmonės ir pakilimas iki filosofo egzistencijos.

Visų madrigalo krypčių pagrindu galima sukurti tokias pagrindines ontologijas:

a) suvokimo, kuri yra paviršininkų, fenomenologinė ontologija;

b) žinojimo, kuri yra gelmininkų, proto ontologija;

c) malonumo, kuri yra kūniškų geidulių sublimavimo ontologija;

d) nebūties, kuri yra nesąmoningumo, pasąmonės ontologija.

Terminas ontologija reiškia, kad žmogus turi sutvarkytą visą sievos struktūrą, kuri proporciškai išsidėlioja į filosofo konfigūraciją, įtraukdama įvairias, mažiau ar daugiau filosofines dalis. Pagrindinė konkurencija yra tarp malonumo ir žinojimo ontologijos, kurios išskiria dvi filosofijos kryptis, vadinamas genetikų ir gnostikų. Kokia šių ontologijų prasmė sprendžiama remiantis pagrindiniu, būties kriterijumi – ji atveria, parodo, paaiškina būtį, ar ne. Kas geriau prie jos veda, malonumas ar žinojimas? Yra įvairių teorijų, pagal kurias tikrovę atverti galima per jos pajautimą, sukeliant tam tikrą specifinę būseną. Pavyzdžiui, Nietzschei tai buvo svaigulys, Šliogeriui – baimė ir t.t. Kai kurių filosofinių mokyklų požiūriu tokia būsena gali būti ir malonumas, malonumo sukeliama ekstazė, kaip Kamasutroje arba tantros filosofijoje. Kita vertus, nuo filosofijos pradžios, pagrindiniu jos tikslu buvo pažinimas, žinojimas, kuris atveria tiesą, aukština sąmonę, tobulina sielą. Plečiantis žinojimui, vystosi žmogus, auga jo protas, plečiasi akiratis, todėl ji buvo pagrindinė žmogaus tobulėjimo priemonė. Tam, kad tokią funkciją atliktų ir malonumas, jį buvo bandoma sujungti su žinojimu, sukuriant hedonistinę ontologijos formą. Tokia forma nėra iškrypimų ar išsigimimų propagavimas, nes čia veikia ne žmogus gyvūnas, bet žmogus filosofas, kuris savo gyvenimą susiejęs su būties klausimu, siekia jos atvėrimo ir išaukštinimo sąmonėje.

Kita vertus, filognozijoje tai nėra pagrindinis modelis, ir hedonistinė ontologija daugiau filognozo privataus gyvenimo sritis, kuri nėra tikras filognozijos tikslas. Kodėl taip turi būti – akivaizdu. Žinojimas turi savo pagrindine būsena turėti atveriančią, o ne uždarančią būseną, todėl C stielio įleidimas į sąmonę darbo metu yra trukdantis, o ne padedantis. Malonumų šuoras, tantrinėse praktikose sąmonę ne išplečia, bet susiaurina, pakelia į aukštesnę būseną, bet ta būsena yra ne ontologinė, o anti-ontologinė. Tai vidinio subjektyvumo proveržis, kuris surinkimo tašką sutelkia į tokią sątvaro vietą, kuri neturi jokio išorinio koreliato, vien tik žmogaus pirmapradėje sieloje esančio organo vidinių kokybių rinkinį, kuris signalizuoja, moduliuoja, bet nepažįsta tikrovės. Todėl hedonistinė ontologija rodo atsisukimą į save, į savo subjektą, savęs sureikšminimą, išaukštinimą ir garbinimą. Tuo tarpu tikra filognozo būsena yra kryptis nuo savęs į išorę, maksimalus atsivėrimas būčiai. Tačiau ši sritis, hedonistinė ontologija, yra svarbi bendravimui su žmonėmis, gyvenimui bendruomenėje, kuri yra pagrindinė sąveikos ir santykio forma, ypač tarp priešingų lyčių. Tokiu atveju, madrigalo pagrindinė viršutinė, būtiškoji būsena tampa meile, kuri yra kuriantis, statantis, atveriantis ir išlaisvinantis jausmas, pereinantis į laisvės ir egzistencijos sritį ir suteikiantis joms tvarų psichologinį pamatą. Tam, kad būtu neneigiama pilna žmogaus prigimtis, į šią arkos formą įleidžiami ir kūniškieji vektoriai, kurie sutvarkomi filosofinėje madrigalo formoje. Žmogus šitaip gyvenime skatinamas augti nuo gyvūninio geismo prie laisvės ir egzistencijos lygmens, kurie tvarkomi būtiškosios būsenos, vadinamos meile. Pasiekus šį lygmenį, įgyvendinamas pagrindinis genetikų mokyklos gyvybinio proceso sutvarkymo tikslas, kuris gyvūninį procesą paverčia filosofiniu. Kitas lygmuo – nuo meilės pereiti prie pažinimo, įtraukiant į būties dėmens kryptį savo sievos protingąją dalį, sukuriant teoretiko psichovektorių, norintį suprasti gyvenimo ir būties prasmę.

Belieka nustatyti tarp šių trijų sievos madrigalo sluoksnių proporcinį santykį, kuriuo įvertiname jų svorį ir įtaką gyvenimui. Sluoksniai yra tokie: a) būtis, b) egzistencija ir laisvė, c) norai, vektoriai. Taip gauname du pagrindinius tipus, kurie yra

A. Gyvūnas – a) būtis – 10 proc., b) egzistencija ir laisvė – 30 proc., c) kūniški vektoriai – 60 proc.

B. Filosofas – a) būtis – 60 proc., b) egzistencija ir laisvė – 30 proc., c) kūniški vektoriai – 10 proc.

Tai reiškia, kad žmogaus augimas priklauso hedonistinius apatinius procentus konvertuojant į žinojimo procentus, kurie parodo tikrą susiformavusią ir išaugusią filosofinę sievą. Jeigu šis konvertavimas neįvykdomas, žmogus pragyvena gyvūno gyvenimą, kurio protas nepakitęs praeina visą kelią, nepriaugus iki tikrosios dieviškos substancijos sieloje, kurią gali parodyti tik filsofinio madrigalo įsisavinimas. Kaip jau sakiau, gyvūnas gali augti dviem kryptimis, į meilės ontologiją ir žinojimo ontologiją. Prisimenant Platono meilės teorijas, jis supranta hedonistinę/meilės ontologiją kaip tik tokiu principu, kur hedonizmas yra ne gyvūno signalinės sąmonės būsena, bet aukštesnio išsivystymo žmogaus, vadinamo filosofu būsena, kurio proporcijos yra 60-30-10, tai yra, 60 proc. sąmonės gyvena būtyje, 30 proc. – laisvės ir egzistencijos dalyje ir tik 10 proc. – gyvūninėje. Todėl kritikuojant hedonizmą, reikia turėti omenyje ar jis yra filosofo ar gyvūninio žmogaus, nes tai nėra viena ir tas pat. Kai kurios griežtos, celibatinės teorijos aiškina, kad filosofas iš viso turėtų atsisakyti kūniškų malonumų, ypač gnostinėse ir krikščioniškose teorijose, nes, kaip jau paaiškinau, malonumas yra filosofui netinkama anti-ontologinė būsena. Tačiau gyvenime filosofas neprivalo viso savęs atiduoti būčiai ir turi teisę dalelę pasilikti. Tiek, kiek netrukdo pagrindiniam tikslui, nes priešingu atveju nebūtų galima išsaugoti savo gyvybės. Pažinimas nėra vienintelė žmogaus funkcija, yra daug prigimtinių dalių, kurios turi savo būtinuosius poreikius, kuriuos žudant, pakertamas gyvybės pagrindas. Todėl jokia protinga filosofija to nereikalauja. Jeigu, kaip religijoje, peržengiama ši riba, tai protas labai smarkiai pasislenka beprotybės kryptimi ir praranda orientaciją realybėje. Todėl toks fanatinis aklumas filosofijoje/filognozijoje – atmetamas.

Gyvybės magijos prielaida, gyvūninis žmogus užaugintas iki filosofinio žmogaus, kuris gali turėti dvi formas – gyvybinio ir protinio. Gyvybinis žmogus yra pirmas filosofinio žmogaus aukštas, kuris gyvena pagal meilės ontologijos principus, peržengęs gyvūno signalinę sąmonę ir išvalęs savo būtiškąją sąmonės dalį nuo deformuojančių elementų, kurie kuria grobuoninę, egoistinę, riedančią sievą, neturinčią galvoje pusiausvyros, ir į protą įrašyto Kanto moralinio įstatymo. Antras aukštas atsiranda tada, kai žmoguje gimsta pažinimo ir tiesos žinojimo troškimas, kurį grindžia filosofinė būsena, kuri nuskaidrina ir egzistencijos ir laisvės kryptį. Tada psichologinė meilė pakyla iki filosofinės meilės, kuri yra meilė būčiai apskritai, pasauliui ir visai tikrovei. Tokį augimo principą suprato jau filosofijos pradininkai senovės Graikijoje, tokie kaip Sokratas, Platonas, Aristotelis ir kiti. Šis principas yra filosofinės civilizacijos pagrindas, kuri neturi prarasti šių dviejų principų supratimo ir kaip svarbu savo sievoje juos laikyti pusiausviros būsenos. Ne veltui pavadinimai sudaryti iš dviejų žodžių: phileo – myliu, sophia – išmintis, kuri iš tikro yra philia – meilė ir sophia – išmintis arba mano variantu: philia – meilė ir gnosis – pažinimas. „Philia“ yra gyvybės principas, o „gnosis“ yra proto principas.

Žmogaus prigimtyje philia neatšaukiamai susieta su malonumu, o tuo pagrindžiama hedonizmo ontologija, kuri yra filognozijos genetikų mokyklos disciplina. Prielaidos randamos filosofijoje, ypač Platono.

• gyvybės magija